Moterų laiškai
Vieša mano gyvenimo išpažintis
Žmogaus gyvenimas būna prasmingas, kai jis palieka pramintą teisingą kelią, kuriuo eis ir ateinančios kartos, o kai paliekame duobėtą ir pelkėtą kelią, mes esame kaltininkai savo vaikams neparodę teisingo kelio.
Aš padariau patį juodžiausią darbą, nužudžiau švenčiausią Dievo kūrinį. Aš padariau abortą, tai pati sunkiausia ir pati baisiausia nuodėmė, kuri tikrai šaukiasi Dangaus keršto ir užtraukė bausmę kitiems mano vaikams, kurie nekaltai kenčia už mano nuodėmę. Aš kelis kartus išpažinau nuodėmklausiui, bet nurimti nepajėgiu, sąžinės balsas stipresnis, jis man kalba kiekvieną minutę, ir aš tikiu, kad tą nuodėmę nusinešiu į kapą.
Aš noriu perspėti motinas, kad jos nepakartotų mano gyvenimo klaidos ir nekeltų savo motiniškos rankos prieš nekaltą gyvybę, nes mes jį pasmerkiam ir žmogiškai mirčiai, nei palaidojam, nei apverkiam, nei gėlelės nunešame, mes sugriauname, kas yra žmogiška. Kodėl taip darome – bijome vargo? Bet tai elgdamosios pačios sau ir savo vaikams prišaukiame nelaimę.
Tik vienas teisingas pasirinkimas – gimdyti, o žudant atsiveria dvi neišvengiamos bedugnės: arba sąžinės graužimas, arba ir jos numarinimas ir perdavimas ateinančioms kartoms, kur mūsų vaikai jau norės žudyti ir jie mus pačias žudys. Nėra ko stebėtis, nes pasmerkdamos vaikus, mes pačios save pasmerkiam.
Močiutės, netylėkit, sulaikykite savo dukras, tegu jos nekartoja mūsų klaidų, tegu krykštauja iš meilės gimę vaikai, tegu neša žemėje gėrį, o ne mirtį ir prakeikimą, nes blogis atsigręžia prieš mus pačius. Aš dažnai galvodavau, kodėl visi tyli tartum užsimerkę, tikrai Dievas prabils ir prabilo, kunige, per tavo širdį, tegu tavo pastangos lieka visoms kartoms, tokioms nuodėmėms tenesiryžta niekas.
Jei Jums bus reikalinga, galite mano pavardės ir vardo nekeisti, ir įrašyti, kas Jums naudinga, į savo knygą, tai bus nors viena ašara mano atgailos.
Ir mano motina buvo padariusi nuodėmių, ir taip pat kentėjo ligi mirties.
Genė G.
Laba diena!
Jeigu Jūs nebūtumėte kunigas, aš jokiu būdu nebūčiau rašiusi – per daug skaudūs prisiminimai, didelė klaida, o ištaisyti jos negali…
Gimdyti man antrą ar negimdyti – jau tada kankino tokios mintys. Priežastis banali – vyras gėrė, ir iš to išaugo visos bėdos. Vaikas gimė nervingas, gydomės ir vargstam iki šiol. Nutraukti nėštumą vis dėlto reikėjo vėliau – tai buvo trečias kartas. Kokias kančias kėlė tas apsisprendimas, žino tik ta, kuri pasielgė taip pat kaip aš. O tokių moterų labai daug. Gal net visos. Priežastys įvairios. Girtavimas, neištikimybė, skurdas, sąlygų nebuvimas, bet tikriausiai nė viena nepateisina tokio poelgio. Aišku, didžiausia atsakomybė slegia moterį, bet už tokią nuodėmę kartu turėtų jausti kaltę ir tėvai – vyrai. Bet kiek tų baisių padarų dar aplink mus – tik reikia išsikalbėti su moterimis ir paklausyti, ką jos kalba. Kokia meilė, koks elgesys, kokia švara, kokia dorybė. Ir kai viską sudedi, pasidaro baisu. Vyrai visai nejaučia atsakomybės, kiti net nesugeba spręsti tokių dalykų. Kaip nori, taip daryk – pasako dažnas.
Aš jaučiuosi kalta, ir šito niekaip neužmirši, niekur nepakiši, neuždangstysi ir nepaslėpsi. Galima daug kalbėti, bet kas iš to? Kaltės jausmas kaip juodas šešėlis persekioja visą gyvenimą ir persekios iki paskutinio atodūsio.
Einu į bažnyčią, prašau atleidimo, bet ar aš jį iš tikrųjų gausiu? Dažniausiai dėl šito palinkstam, pražylam, susiraukšlėjam ir vis klausiam ir klausiam savęs – o gal reikėjo kitaip…
Marytė J.
***
Dabar jau aišku, kad nėštumo nutraukimas – žmogžudystė, tai ir vadinkim žmones, atliekančius šį juodą darbą, budeliais, o moteris – žmogžudėmis. Bent aš tokia jaučiuosi. Papasakosiu iš eilės.
Auginu šešis vaikus. Mano kraujas rezus neigiamas. Prisiklausiusi daugybę gąsdinimų, kad su Rh(-) gimdyti negalima, kad vaikai bus apsigimę ir t.t., Kauno klinikose gimdymo metu išgirdau vieną gydytoją piktai su panieka sakant: „Jau tos rezus minusinės prigimdo…” Neįstengiau nieko atsakyti, tik širdim pajutau, jei galėtų visai mus nugalabytų, kaip kokias nepilnavertes, juk mūsų” rezus minusinių” tik 15 proc. Norėčiau paaiškinti iš savo patyrimo. Jeigu moteriai, kurios kraujas Rh(-) nėštumo metu atsiranda antikūnai, jeigu vaikas paveldės tėvo kraują, jeigu moteriai buvo perpiltas kraujas, tai tik tokiu atveju hemolizinė gelta, prasidėjusi dar negimusiam vaikui, gali sužaloti vidaus organus. Dėl to naujagimis gali žūti. Labai reti atvejai. Tai kam gi traumuoti moteris, brukti joms nepilnavertiškumo kompleksą. Kas davė tokią teisę?! Ir jokios atsakomybės!
Mano šeštas vaikas paveldėjo tėvo kraują. Kraujo perpylimų neturėjau. Hemolizinė gelta prasidėjo po gimimo. Kraujo perpylimas išgelbėjo gyvybę, bet nedavė atsparumo. Todėl, nustojus maitinti krūtimi, iki 4 metų dažnai ir labai sunkiai sirgdavo. Vėliau sustiprėjo. Dabar mokosi labai gerai: dalyvauja matematikų olimpiadose. Mėgsta krepšinį, yra Lietuvos sidabro medalininkė jaunučių grupėje.
Sunkiai augo mažylė, įsitikinau – daugiau negalėsiu turėti vaikų. Nėštumas užklupo netikėtai. Abejojau. Rh(-) faktorius nebaugino, tada jau žinojau, kad reikia pilti tėvo kraują. Bijojau dėl savo ir vaiko sveikatos. Tą vasarą Šiaulių aerodrome buvo labai didelis radioaktyvumo nutekėjimas. Tas ir nulėmė. Tuoj po aborto atsipeikėjau, pasibaisėjau… Norėjau ištaisyti lemtingą klaidą, bet (o siaube!) nėštumo vis nebuvo ir nebuvo. Pavydėjau kiekvienai stumiančiai vežimėlį motinai, negalėjau matyti moterų, myluojančių savo kūdikį, negalėjau žiūrėti į vaikiškus drabužėlius… Ištisai verkdavau: man labai trūko to vaiko, kuris turėjo būti, apie jį tegalvojau. Atrodė, palaidojau negimusį. Tikrose laidotuvėse su žmonėmis pasiguost galima, o čia nė papasakot niekam negali. Sunkiausia pasilikus vienai. Vyras irgi sielvartavo, ramino, bet nebuvo lengviau. Kartais atrodydavo, neištversiu. Norėjau, kad kokia mašina pritrenktų, į aną pasaulį nuėjus galėčiau atsiprašyti savo vaikelio. Pradėjau suvokti tai, apie ką anksčiau rimtai nesusimastydavau: siela, dvasia, nemirtingumas… Diena iš dienos tos pačios mintys. Už ką man tokia kančia, juk atlikau pareigą su kaupu. Tikriausia tik per kančią galima suvokti Dievo veikimą, viskas žmogui reikalinga.
Kartą per TV kalbėjęs prof. Sadauskas aiškino, kad abortų be pasekmių nebūna, kad atsiranda hormonaliniai, ir su jais susiję psichikos pasikeitimai. Vėliau sužinojau, kad šizofrenikai galvoja visą laiką apie vieną ir tą patį. Taip atsitiktinai nustačiau savo diagnozę. Po metų pradėjau gydytis nuo nevaisingumo (žinoma, slapčia, privačiai). Dveji gydymo metai nedavė rezultatų, bet buvo gydytojo moralinė parama. O kad nukreipčiau mintis kitur, įnikau skaityti. Susidomėjau parapsichologija, kuri padėjo suprasti, kad po mirties (ar aborto) dvasinis ryšys išlieka. Todėl apie nužudytą vaikelį kasdien galvoju, naktimis sapnuoju… Jis visada yra šalia manęs, ima mano energiją, alina ir sekina manąją. Užsibrėžiau tikslą atstatyti pašlijusią sveikatą. Tam reikėjo išvalyti kūną nuo susikaupusių taršalų. Penkis kartus valiau kepenis, dukart ploviau žarnyną, maistui vartojau jonizuotą (gyvąjį) vandenį, pasninkauju, bėgioju. Nepasižymėjau gabumais sportui, bet atkaklumo netrūko. Pradėjau bėgioti po kambarį, paskui rytais stadione. Dabar 13 km atstumą nuo buto iki sodo namelio nubėgu per 1val. 5min. Galėjau padaryti viską, kad tik būtų nėštumas. Jeigu ir nebus, tai nors atgausiu dvasinę pusiausvyrą, galėsiu normaliai gyventi. Sugrįžo darbingumas, dingo fiziniai negalavimai, nukrito viršsvoris, pagerėjo savijauta. Ir tik tada sulaukiau nėštumo. Bet persileidau… Ir vėl graužatis, vėl priekaištai sau… Nebuvo lemta ištaisyti šios klaidos. Ji taip ir liks visam likusiam gyvenimui. O gal ne? Reikia imti, kol Dievas duoda. üinau dar penkias moteris, kuriom yra taip pat.
Manau, kad sąžinės graužatis kamuoja ne tik moteris. Aš jaučiuosi žmogžude. Bet argi nesijaučia budeliais ponai daktarai?! Ar jie skaičiuoja, kiek nugalabijo?! Jeigu nesuvokia kaltės dabar, tai suvoks ją vėliau, kai dvasia subręs kančiai, kai visi nužudytieji pasibels į sąžinę. Tik nesiteisinkit, kad jus aplinkybės privertė ir t.t. üinau gerai, ginekologiją pasirenka dėl pelno, gaunamo iš abortų. Atsiminkit vienąsyk, neišeis jums į gera tie velnio pinigai už kruviną darbą.
Danutė iš Šiaulių
2000 m. gegužės 5 d. įkurtas elektroninis (ISSN) leidinys – mokslui, švietimui, pramogoms ir gyvenimiškoms aktualijoms skirtas portalas www.straipsniai.lt, kovojantis su kasdienine rutina. Šiandien portale paskelbta virš 15000 straipsnių ir naujienų.