Darboholizmas – liga, kurią reikia gydyti
| |

Darboholizmas – liga, kurią reikia gydyti

Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie darboholikus. Tai liga, kuri gydoma palyginti lengvai. Tokius žmones kreiptis į gydytojus dažniausiai paskatina šeimos nariai. Darboholizmo terminą (workaholisme) sugalvojo amerikietis Veinas Otsas, kuris sujungė žodžius „darbas“ (work) ir „alkoholikas“ (alkoholic), norėdamas pabrėžti šių dviejų priklausomybių panašumą. Daniela Dani, Ženevos „La Meteri“ klinikos psichologė, savo kabinete dažnai priima žmones, priklausomus nuo darbo. „Negaliu pasakyti, ar tokių asmenų padaugėjo, ar žmonės ėmė suprasti, kad jų gyvenimas nukrypo nuo normos, ir jiems reikia gydytis“, – sako ji. Psichikos ypatumai. Kaip tampama darboholiku? Iš visa ko sprendžiant, asnenų, kuriems būdinga ši ypatinga priklausomybės forma, psichika turi tam tikrų ypatumų. Daugumos terapeutų nomone, tai žmonės, kurie nuolat jaučia nerimą. Nesugebėdami kitam asmeniui pavesti kokio nors darbo, jie puoselėja viltis, kad galima kontroliuoti viską, netgi laiką. Kaip ir dėl kitų priklausomybės rūšių, šiuo atveju taip pat aliarmą kelia šeimos nariai, nes pačiam žmogui visada sunku „pagauti“ momentą, kada darbštumas tampa liga. „Kai kurie asmenys ateina patys, bet, deja, tada, kai liga jau įsisenėjusi, o šeimai padaryta nepataisoma žala“, – tvirtina Prancūzijos gydytojai. Juk nelabai malonu nuo ryto iki vakaro šalia matyti žmogų, susirūpinusiu vien darbu… Patys pacientai neretai teisinasi tuo, kad tai jų „lemiamasis mūšis“. Atseit kada nors jie praturtės ir nebedirbs.

Dėmesio koncentracija – teorinės gairės
| |

Dėmesio koncentracija – teorinės gairės

Dėmesio koncentracija (sutelkimas) reiškia, jog mintys yra nukreipiamos į esminę informaciją ir atitraukiamos nuo likusios informacijos, tačiau tas dėmesys turi būti tinkamas. Pagalvokite apie golfo žaidėją, kuris ką tik nepataikė lengvo metimo ir vis dar apie tai galvoja, svajoja ar klausosi ir žiūri į praskrendantį lėktuvą. Galbūt jis yra susikoncentravęs, tačiau šis susitelkimas nėra tinkamas. Pasirinkimą, į ką sutelkti dėmesį, psichologai vadina dėmesio kontrole ir būtent jis dažnai atskiria labiau sėkmingus sportininkus nuo mažiau sėkmingų. Kaip žaidėjai ar sportininkai mes turime pilnai suvokti kintančią situaciją, vykstančią aplink mus, dėmesio centre laikydami pačią svarbiausią ir reikšmingiausią informaciją. Nuo viso kito reikia atsiriboti. Tai leidžia staigiai reaguoti pasirenkant tinkamus sprendimus ir veiksmus ar judesius. Jeigu treniruojamės susikaupę, sužinome, į ką reikia kreipti dėmesį, o ką galima praleisti. Be to, išmokstame atpažinti tuos savo pasirodymo aspektus, kuriuos galime kontroliuoti, ir tuos, kurių kontroliuoti negalime. Savaime suprantama, tuomet, kai žaidžiame ar varžomės, tačiau daugumos žaidimų ir sporto šakų prigimtis tokia, kad juose aktyvaus žaidimo periodai keičiasi su neveiklumo periodais. Tie neveiklumo periodai gali tęstis nuo kelių sekundžių iki kelių minučių, tokiuose žaidimuose kaip tenisas ar golfas, todėl būtina rasti savo būdus, kaip išlaikyti dėmesio koncentraciją tokių pertraukų metu.

Rūstumo dienomis užgęsta žmogus
| |

Rūstumo dienomis užgęsta žmogus

Tarsi smarkus vėjas pakyla pyktis (orghé) – netikėtas karštis, ateinantis iš mūsų vidaus ir įsiliepsnojantis kaip ryjanti ugnis. Jis yra pati matomiausia yda, subjaurojanti savo auką: atima jai kvapą, sukelia dusulį, nudažo raudoniu veidą, pakeičia žvilgsnį… Tai instinktyvi reakcija, kuri neatsitiktinai būdinga ir gyvūnams, kylanti dažniausiai tada, kai juos kas nors užpuola. Jeigu nesugebėsime valdyti šio impulso, jis gali virsti nuolatiniu apmaudu, agresyvumu, smurtu, niekad neatleisto įžeidimo prisiminimu. Visa tai mūsų santykiams su kitais žmonėmis gali būti pražūtinga. Vis dėlto nėra lengva greitai nustatyti pykčio kokybę. Yra žmonių, kurie niekad neparodo savo pykčio, nes stokoja to teisingojo pathos, turinčio nubrėžti skiriamąją liniją tarp santykio su kitais ir santykio su tikrove, arba nešioja savo širdyse kurčią įniršį, paslėptą po netikro romumo šydu. Tas įniršis anksčiau ar vėliau sukels sprogimą, atnešiantį nesuskaičiuojamų nuostolių. Tačiau egzistuoja ir „teigiamas” rūstumas ar pyktis, kuris yra būtinas žmogaus gyvenimui ir asmenybės vystymuisi. Jis yra tarsi uolumas, teigiamas griežtumas, kurį būtina parodyti blogio, neteisybės ir kenčiančiųjų akivaizdoje… Prisiminkime pranašų plūdimąsi, Jėzaus pasipiktinimą neteisybių, širdies kietumo, žmogų subjaurojančių ligų akivaizdoje.

Meilė, gimdanti neapykantą
| |

Meilė, gimdanti neapykantą

Motinos ir jos esybės paveikslas vaikui yra jo pirmieji įspūdžiai apie žmogų ir žmoniškumą apskritai. Vaikas yra toks jautrus ir imlus įspūdžiams, kad reaguoja į menkiausius dirgiklius. Ar jis patirs palankumą, ar bus atmestas, priklauso nuo to, kaip motina į jį žiūri, kaip su juo elgiasi ir bendrauja. Vaikystėje padedami pagrindiniai asmenybės savivertės jausmo pamatai: kaip šauksi – taip ir atsilieps. Yra dvi būdingos motinų nuostatos – lepinimas ir nepripažinimas. Pirmiausia – apie lepinimą. Perdėtai vaikus globoja tos motinos, kurios nori, kad jų atžalos visada liktų kūdikiai, bejėgiai, reikalingi jų ir nuo jų priklausomi. Jos lepina vaiką iš baimės netekti meilės. Taip būna santuoka nusivylusioms ar partnerį praradusioms moterims, kurioms dabar vaikas atstoja viską. Joms per daug reikia vaiko, reikia jo meilės, ir jos daro viską, už ką jis turi jausti joms dėkingumą. Vaikui augant, jos su siaubu mato, kaip jis darosi vis savarankiškesnis. Jos galvoja: jis tolsta nuo manęs, jam greitai manęs nebereikės. Turbūt šį norą turėti vaiką vien sau, įsivaizduojant jį esant mažą, palaiko gilus motinystės instinktas; be to, nereikia nuvertinti didelės aukos, kurią ilgą laiką motina turi aukoti vaikui. Lepinančios motinos yra nuolat šalia. Vaiko dėmesį ir jausmus jos traukia į save kaip magnetas, jos įsispraudžia tarp vaiko ir pasaulio, bet kokiais būdais bandydamos jį apsaugoti.

Meilė, gimdanti neapykantą II
| |

Meilė, gimdanti neapykantą II

Motinos ir jos esybės paveikslas vaikui yra jo pirmieji įspūdžiai apie žmogų ir žmoniškumą apskritai. Ar jis patirs palankumą, ar bus atmestas, priklauso nuo to, kaip motina su juo elgiasi. Yra dvi būdingos motinų nuostatos – lepinimas (hipergloba) ir nepripažinimas. Šį kartą – apie nepripažįstančią motinystę, kuri taip gali padėti pamatus depresiškai asmenybei. Čia turimos galvoje šykščios, mažai motiniškai mylinčios, griežtos moterys. Paprastai jos pačios vaikystėje būna patyrusios per mažai motiniško švelnumo, todėl neturi pavyzdžio ir mažai nutuokia apie vaiko poreikius. “Programiškos” motinos dėl netikrumo ir nepakankamo įsijautimo vaiką žindo ir auklėja pagal sustingusią schemą, neatsižvelgdamos į jo individualius poreikius. Jos per anksti iš vaiko reikalauja prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų, kelia jam per didelius reikalavimus. Jeigu kūdikis, nekantriai ir skubiai (ir būtinai nustatytą valandą) pažindytas, iškart paguldomas į lovelę ir jam mama neskiria daugiau dėmesio, jam pamažu formuojasi nuostata, kad iš šio pasaulio nėra ko laukti. Būtent iš to kyla daugelio depresiškų žmonių pagrindinė gyvenimiška jausena – beviltiškumas. Ankstyvo nepripažinimo pasekmės vaikui būna dvejopos. Pirma, jis per anksti išmoksta rezignuoti, todėl tampa suvaržytas visose srityse, kuriose reikia ką nors pasiimti, reikalauti ir būti iniciatyviam.

Kaip susigrąžinti gyvenimo spalvas?
| |

Kaip susigrąžinti gyvenimo spalvas?

Kasdienė rutina stumia į depresiją ir abejingumą viskam, kas vyksta aplink. Kaip sugrąžinti gyvenimo džiaugsmą? Kartais ir į patį mėgstamiausią darbą nesinori eiti. O jeigu darbas neįdomus, monotoniškas? O namie – vėl kiekvieną dieną tas pats? Tuomet ima atrodyti, kad yra vienintelė išeitis – atsiriboti nuo nykios realybės ir tarsi įjungus autopilotą daryti viską, ką privalome. Daugelis mūsų taip egzistuoja metų metus. Taip mes tampame panašūs į zombius, kurie automatiškai atlieka kažkokius veiksmus, nesigilindami į jų esmę. O toks gyvenimas sukelia neigiamų emocijų, nuovargį ir apatiją. Taupydami dvasines jėgas, nebeatjaučiame artimųjų, nebedirbame su užsidegimu, be jokio susidomėjimo bendraujame su savo vaikais. Toks elgesys atima iš mūsų paprastą gyvenimo džiaugsmą, prarandame motyvus kažko siekti, įveikti sunkumus. Daug ką atlikdami automatiškai, tampame užuomaršos ir išsiblaškę. Vargiai prisimename, kur ryte pasidėjome akinius, ar apmokėjome sąskaitą už butą, ar nupirkome vaikui vaisių, užmirštame pasveikinti geriausią draugą su gimtadieniu. Blogiausia yra tai, kad kasdieniam gyvenimui abejingo žmogaus viduje ima kauptis nuoskaudų, pykčio ir agresijos neteisingai sutvarkytam pasauliui. Tai pasireiškia ne tik nerviniais priepuoliais ar užsitęsusia depresija, tačiau ir visai realiomis ligomis, tokiomis kaip padidėjęs kraujospūdis, galvos skausmai, nemiga, nusilpęs imunitetas, hormoniniai sutrikimai.

Disciplina – kelias į džiaugsmą
| |

Disciplina – kelias į džiaugsmą

Dažnai mes paniekiname dalykus, kurie turėtų perkelti mus į aukštesnį palaiminimų ir apvalančio Viešpaties patepimo lygį. Puikiai prisimenu, kur buvau, kai aiškiai suvokiau Jokūbo laiško 1 skyriaus pirmųjų eilučių prasmę. Tuo metu aš nebuvau naktiniame maldos susirinkime ir nepasninkavau 40 dienų. Ne, 1979-ųjų vasarą aš buvau vienoje picerijoje, Floridos valstijoje, JAV, ir buvau beprarandąs kantrybę. Tikėjausi su šeima pasimėgauti būtent čia keptomis picomis, tačiau viskas ėjosi ne taip, kaip norėjau. Pirma, picų teko laukti 45 minutes, o kai pliaupiant lietui nešiausi jas į savo motelio kambarį, jos iškrito iš šlapio popierinio maišo į balą. Jau buvau išbaręs picerijos vadybininką, kad taip ilgai turėjau laukti picų, o dabar teks vėl su juo susitikti, nes aš vis tiek noriu picos. „Kaip visa tai galėjo nutikti?”, – klausiau savęs. Tada man į galvą ir atėjo Jokūbo laiško eilutės: Mano broliai, laikykite didžiausiu džiaugsmu, kai patenkate į visokius išbandymus. Žinokite, kad jūsų tikėjimo išbandymas ugdo ištvermę (Jok 1, 2-3). Jau kelias savaites mąsčiau apie šias eilutes, nes rudenį planavau pamokslauti iš Jokūbo laiško. Grįždamas į piceriją pasakiau sau: „Argi šios Jokūbo laiško eilutės nėra tiesa? Jei netrukus ketinu pagal jas pamokslauti, tai gal verčiau pradėti įgyvendinti tai, ką pamokslauju!” Kai žmonės visame pasaulyje badauja, gyvena varge ar miršta nuo ligų, tokio išbandymo, kai viskas virsta aukštyn kojom ir tenka ilgai laukti picos, turbūt minėti neverta.

Rasai ir jos šeimai džiaugsmą neša žirgai
| |

Rasai ir jos šeimai džiaugsmą neša žirgai

Rasa Augustienė pasiūlė susitikti prie tvenkinio šalia savo tėvų sodybos. „Ten ir mūsų arkliukas ganosi”, – kaip svarų motyvą pridėjo moteris, kurios gyvenime žirgai užima labai svarbią vietą. Ir šis susitikimas per žirgus – pasigėrėjus puikiu Rasos dailiojo jojimo numeriu parodomojoje žirgų programoje, norėjosi su raitele supažindinti ir „Trijų kampų” skaitytojus. Prie tvenkinio susirinko visa Augusčių šeima – Rasa, jos vyras Raimondas ir dukros Aiva ir Austė. Čia jie, kiekvienas po savo darbų, susitarę ar ne, susitinka kone kas vakarą. Ne tik dėl to, kad prieš porą metų Rasos tėvų Laimutės ir Valdemaro Strikų sodyboje išsikastas tvenkinys tapo šeimos ir bičiulių susibūrimo vieta, bet ir todėl, kad šią šeimą vienija bendras pomėgis – žirgai. „Kai prieš metus nusipirkome savo arklį Bingo, galutinai supratome, kad jau visam laikui susiejome savo gyvenimą su žirgais”, – sutartinai tvirtina Rasa ir Raimondas Augusčiai. Jodinėti žirgais abu pamėgo dar vaikystėje, tas pomėgis išliko ir po daugelio metų.

Apie skaitymo džiaugsmą ir naudą
| |

Apie skaitymo džiaugsmą ir naudą

Gyvename pragmatiškai nusiteikusiame pasaulyje, daugiau galvojame apie naudą ir pinigus negu mąstome apie gyvenimą, jo prasmę. Mąstyti nėra naudinga; geriau apmokamas tik į kokias nors praktines technologijas investuojamas mąstymas. Nėra naudinga rašyti eilėraščius; nebent didesnę auditoriją pritraukiančius, bet neišvengiamai prie jos ir prisitaikančius romanus, labiau laikraštinius negu literatūrinius. Populiarioji, masinė lektūra yra vienintelė apsimokanti literatūrinė pramonė. Rimtų knygų leidybą reikia remti – valstybei ar vis dar labai retiems mecenatams. Nuolat vieni kitiems primename, kad realybę reikia matyti tokią, kokia ji yra, nepuoselėti tuščių, su ja nesutinkančių iliuzijų. Skaitymo džiaugsmas daugelio jaunų žmonių šiandien suvokiamas kaip tuščia iliuzija. Gutenbergo, knygos išradėjo, epocha baigsis, išblės ir knygos magija. Ir vis dėlto skaitančių žmonių yra, yra ir azartiškai skaitančių, netgi intelektualaus Th. Manno romano „Juozapas ir jo broliai“ naujo tomo vertimą atidedančių kaip laukiantį skaitymo džiaugsmą. Th. Mannas, H. Hesse (iš lietuvių autorių gal labiausiai V. Mykolaitis-Putinas) ženklina paskutinį didžiosios literatūros, susietos ir su dideliais skaitytojų lūkesčiais, etapą. H. Hessei, bibliofilui, priklauso ir metafora knygos magija. 1930 metais parašytame straipsnyje „Knygos magija“ jis teigė, kad iš daugybės dalykų, kurių žmogus negavo iš gamtos, o susikūrė pats, knygos pasaulis didžiausias ir įstabiausias.

Laimė. Malonumas. Džiaugsmas
| |

Laimė. Malonumas. Džiaugsmas

Malonumas ne visada suteikia laimę. Dažniausiai malonumas suteikia džiaugsmą. Džiaugsmą suteikia ir laimė. Žmonės siekia džiaugsmo. Todėl dažnai malonumus maišo su laime. Vakarų kultūra paremta malonumais. Vartotojų visuomenei įteigta mintis, kad daiktai gali suteikti laimę. Deja, jie gali suteikti tik laikiną malonumą. Paskui reikia kitų daiktų. Taip įsiveliama į lenktynes, kurių laimėti neįmanoma. Daiktai nesuteikia laimės. Laimė yra vidinė žmogaus būsena, statoma po truputį. Tai pasitenkinimas savo darbu, savo gyvenimu, o ne tam tikrų rezultatų pasiekimas. Visai kitokį džiaugsmą suteikia namuose bėgiojantis ir uodegą vizginintis šuniukas, nei naujausia videosistema. Sistema paprasta – daiktai tol vertingi, teikiantys malonumą, kol jie morališkai nėra pasenę. Vertę daiktams suteikia žmogus, pačiuose daiktuose vertės nėra. Tie daiktai, kurie mūsų tėvų laikais buvo vertingi, dabar – atgyvena. Didžioji dauguma daiktų(neskaitant meno dirbinių ar antikvarinių daiktų), kuriuos dabar turi, po 10 metų bus stipriai nuvertėję. Tai ir yra variklis. Greičiausiai beprasmis, bet gerai veikiantis. Taip žmonėms pateikiama, apie ką reikėtų svajoti, ko reikėtų trokšti – jiems pateikiamos “jų svajonės”. Žmonės nebemoka laisvai svajoti. Svajoja tuose rėmuose, kuriuos jiems pateikia. Svajoja pagal šablonus, pagal pavyzdžius. Tai jiems suteikia prasmę, troškimus. Net jei ji ir beprasmė, bet žmogui prasmę būtina turėti. Žmogui reikia kažko trokšti.