Emocijos

Svarbi žmogaus moralinio veido dalis yra jo sąžinė. Tai gili ir intymi asmenybės sritis, kurioje integruojama visa dorovinė veikla. Sąžinės problema, tiksliau, problemos dėl sąžinės neretai atveda žmogų į sudėtingą situaciją. Dažnai vieni žmonės, nenorėdami eiti į kompromisą su sąžine, teisingumo, meilės, tikėjimo vardan aukoja daug ką, net savo gyvybę. O kiti, teisindamiesi sąžinės liepimu, pasielgia niekšiškai. Paradoksalu, bet vienam jo sąžinė liepia mylėti priešus, o iš kito reikalauja nuiminėti priešų skalpus. Dėl savo įvairiapusiškumo sąžinė yra painus ir sudėtingas fenomenas. Bet akivaizdus ir esminis yra tas dalykas, kad visomis gyvenimo aplinkybėmis žmogus ieško sąžinės pritarimo savo veiksmams. Tai tarsi neatskiriama, bet drauge autonomiška mūsų dalis. Tai vidinis balsas, kurį kartais stengiamės nuslopinti arba suprantame klaidingai, bet iš kurio išsivaduoti neįmanoma. Kas gi yra sąžinė? Filosofijos, psichologijos ir kitų veiklos sferų raidoje žmonija iškeldavo ir bandydavo spręsti daugybę klausimų. Kai kurie jų buvo neesminiai ir liko kaip savotiška duoklė madai, kokio nors laikmečio ypatybė. Apie sąžinės sąvoką to pasakyti negalima. Nepaisant įvairių jos aiškinimo būdų ir supratimo skirtumų, ši sąvoka jau ilgą laiką jaudina žmonių protus. Ne visi sąžinę pripažįsta, bet ji visiems apie save primena. Praktiškai kiekvieno žmogaus gyvenime būna laikas, kai tenka „aiškintis“ su savo sąžine.

Vokiečių filosofas Imanuelis Kantas sakė, kad pasaulyje yra tik du dalykai, pripildantys sielą nuostabos ir pagarbos: žvaigždėtas dangus virš mūsų ir moralės įstatymas mumyse. Ar jūs pagalvojote apie tai, kodėl moralės įstatymas veikia net ir nežmoniškomis sąlygomis? Kodėl netgi savisaugos instinktas (egoizmas) pasitraukia užleisdamas kelią aukojimosi instinktui (altruizmui)? Kas gi yra tas "moralinis įstatymas" genetikos požiūriu? Ar būtent genetikams gyvenimas nesuteikė pagrindo suabejoti jo egzistavimu, jo neišvengiamu veikimu? Jūsų dėmesiui - pokalbis su biologijos mokslų daktaru, socialinės genetikos specialistu Jaroslavu Gorbunovu. Iš kur žmogus gavo sugebėjimą aukotis? Kaip istoriškai jis įgijo sąžinę? Šiuolaikinės žinios apie žmogaus evoliuciją yra pagrįstos pagrindine samprata, jog visi be išimties organizmo požymiai yra nulemti paveldimumo ir aplinkos, tai yra sąlygų visumos, kuriomis realizuojasi paveldimoji informacija. Bandymas paaiškinti žmogaus poelgius paveldimumu arba aplinka, prigimtimi arba auklėjimu iš esmės yra klaidingas ir nemoksliškas. Amžinas ginčas dėl to, kas žmoguje socialu, o kas biologiška, sprendžiamas labai paprastai, kai prisimenama, jog žmogus yra socialinis gyvūnas. Todėl reikia sakyti ne "arba", o "ir": ir aplinka, ir paveldimumas, ir prigimtis, ir auklėjimas. Žmogus - ne tabula rasa, ne švari lenta, ant kurios galima išdeginti rašmenis.

„Laimingas tas, kuris savy sutramdė žvėrį, iškirtęs gūdų mišką savo sieloj!“ Šį įsimintiną filosofo Henry Davido Thoreau (1817–1862) posakį galime pritaikyti sau ir kitiems. Kai kartais pakankamai subrendęs žmogus savo susijaukusių minčių tankmėje pastebi besiveržiantį neigiamų emocijų žvėrį, jis jam neleidžia nė uodegos pro laisvės duris iškišti. Juk jei jis įsisiautėjęs ištrūktų, kiek eibių pridarytų. Deja, Sausio 13-osios įvykių kaltininkai savo sąžinę paskandino Laisvės gynėjų nekaltame kraujyje. Nė viena rusė motina, laukdamasi vaikelio, nebuvo gavusi jokios pranašystės, kad jos išaugintas sūnus kėsinsis į tai, kas švenčiausia – į žmogaus gyvybę ir Lietuvos nepriklausomybę. Tikėtina, kad tos motinos stengėsi jiems įskiepyti moralinės sąžinės užuomazgas – juk jie negimė iš anksto užprogramuotais žmogžudžiais, bet jais tapo, darydami kompromisus su savo sąžine. Pasak Vatikano II Susirinkimo, neretai atsitinka, jog sąžinė klysta dėl neįveikiamo nežinojimo, nors dėl to ir nepraranda savo vertės. Tačiau šito negalima pasakyti apie žmones, kurie mažai tesirūpina tiesos ir gėrio ieškojimu ir kurių sąžinė beveik apanka, nes nuolat skendi nuodėmėse. Taigi kiekvieno mūsų egzistencinis rūpestis yra siekti turėti gerą sąžinę (plg. 1 Tim 1, 5), kuri visada mums padėtų pastebėti savo klaidas (Ps 19, 13), ir stengtis visomis išgalėmis jų atsikratyti. Antai kokia sunkiai pakeliama kankynė visai šeimai, kurioje bent vienas narys kasdien geria ir aklai pateisina savo dvokiančią silpnybę.

Su niekuo nėra taip sunku kalbėtis kaip su savo sąžine. Kaip jau žinote, žmogus iš prigimties nemėgsta sunkumų, todėl sąžinė jo namuose retas svečias. Aukščiausia savi-apgaulės forma ir iliuzija, kurioje žmogus gali gyventi yra taip lyg sąžinė net neegzistuotų. Išties, kam ta sąžinė jei su ja taip sunku? Kam tas vidinis patarinėjantis balsas ką daryti? Juk yra televizija, kuri gali tau „patarti“ ką vartoti ir į ką tikėti. Juk aplink pilna pažįstamų, draugų, giminių, kurie tau gali duoti dešimtimis „gerų“ patarimų kaip gyventi, kuo užsiimti, į ką tikėti, su kuo draugauti ir net ką mylėti. Kam dar vienas patarėjas? Sąžinė ne šiaip sau patarėjas, tai vidinis balsas, kuris labiausiai suinteresuotas tavo gerove, sklindantis iš tavo esybės gelmių. Tai balsas kalbantis apie tave ir tau. Tai pats geriausias draugas kokį gali turėti. Jis tau niekada nemeluos ir tu jo niekada neapgausi – iš čia kyla tas sunkumas širdyje. Tu išgirsi tiesą, kuri gali būti labai nemaloni. Gali sužinoti, kad nesi toks stiprus, koks galvojai esąs, nesi toks doras, koks galvojai esąs, kad tavo vertybės visai kitos nei deklaravai sau ir kitiems…tai gali išmušti atrodytų tvirtu buvusį pagrindą iš po kojų. Suklupęs gali keltis, bet tai bus sunku ir gali užtrukti. Už tai siūlomas savęs pažinimas tikrąją šių žodžių prasme. Ar verta – spręsti tau. Žinoma, visada gali rinktis. Gali spjauti į savo vidinį balsą, kaip daug kas yra padaręs ir leisti savo dienas, pavyzdžiui, baruose.

Skaičiau, ką protingi žmonės rašo leksikonuose. Jie apibrėžia sąžinę taip: Sąžinė yra vidinis balsas mumyse, kuris įvertina mūsų elgesį ir verčia mus daryti tai, ką mes manome esant teisinga ir ragina mus nedaryti to, kas neteisinga. Paprastai mes jaučiamės gerai, kai elgiamės pagal savo sąžinę. Tada kalbame apie švarią arba tyrą sąžinę. Bet kai elgiamės priešingai savo sąžinei, tada kalbame apie blogą, nešvarią sąžinę, apie sąžinės graužatį. Pati sąžinė nesako, kas yra gerai, o kas -blogai. Ji tik skatina mus daryti tai, ką mes manome yra gerai. Sąžinė tik rodiklis, kuris įvertina mūsų elgesį. Ji kaip signalizacija, kuri įsijungia, kai mes sąmoningai padarėme ką nors blogo. Ir tada ji įsijungia, kai mes nepasielgėme, kaip turėtume elgtis. Mes gyvename pasaulyje ir mūsų visuomenė bei kultūra mums diktuoja, kaip reikia elgtis ir ką daryti. Todėl gali atsitikti taip, kad mes be sąžinės graužaties kažką darome klaidingai, nes manome, kad taip turi būti ir yra teisingai. Jūs tikriausia žinote istoriją, kur Saulius pasikeitė į Paulių. Ką tas Saulius tokio padarė? Jis persekiojo krikščionis ir pasodindavo juos į kalėjimą. Jis galvojo, kad taip jis tarnauja Dievui. Jo sąžinė tylėjo, ji jo visiškai negraužė. Kodėl? Jo sąžinė veikė pagal klaidingą įsitikinimą. Jis norėjo tarnauti Dievui, bet darė visiškai priešingai. Jau tikriausiai pastebėjai, kad sunku pasakyti, kad tai yra absoliučiai (visada) teisinga, o tai yra absoliučiai klaidinga.

Nauja, pranašišką tarnavimą vertinanti karta kartais nepakankamai vertina žmogaus sąžinės vaidmenį. Trokšdami įspūdingo reginio, jie dažnai prasilenkia su tikrai antgamtiniais dalykais. Ar prisimenate Balaamą, kuris garsėjo antgamtine dovana pranašauti (Sk 22-24 sk.)? Nors jis buvo apdovanotas, vis dėlto jis prarado ryšį su Dievu, nes nesuprato savo sąžinės vaidmens. Angliškas žodis conscience, reiškiantis „sąžinė", yra kilęs iš lot. k. žodžio conscientia, kuris turi tris reikšmes. Visų pirma, tai yra vidinis žinojimas, antra, įvardija moralės sritį ir trečia, tai yra skirtumų tarp gėrio ir blogio atpažinimas. Visi vyrai ir moterys turi sąžinę, skiriasi tik jos būklė ir daroma įtaka žmogaus kalbai bei veiksmams. Daugelis žmonių paklūsta sąžinės balsui jau po tam tikrų įvykių ir sąžinės įkvėpti permąsto veiksmus ir aplinkybes, dėl tam tikrų dalykų apgailestauja. Kiti paklauso savo sąžinės anksčiau ir nusprendžia tam tikrų poelgių nedaryti. Sąžinė yra kaip tylus „daviklis", kuris įspėja ir paruošia mus priimti svarbią informaciją. Kaip ir dujų ar variklio temperatūros daviklio parodymų nesupratimas, taip ir nemokėjimas perskaityti sąžinės siunčiamų signalų ir atpažinti jos pranešimo gali būti pražūtingas. Mes galime nepasiekti savo tikslo. Orientuotis gyvenime mums padeda: (1) Dievo žodis, (2) Šventoji Dvasia, (3) aplinkybės ir (4) mūsų sąžinė.