Darboholikas ar tik darbštus žmogus?
Atėjo vasara, prasidėjo atostogų metas. Dauguma žmonių džiaugiasi ilgai laukta galimybe pagaliau aplankyti tolimą šalį, išsimaudyti jūroje arba tiesiog pabūti gamtoje ir atsikvėpti nuo darbinių rūpesčių. Tačiau ne visiems artėjančios atostogos sukelia džiaugsmą. Jonas ateidavo į darbą anksčiau ir išeidavo vėliau nei jo bendradarbiai. Ir tik sargas tiksliai žinojo, kada Jonas ateina ir išeina. Jonas nelaukdavo laisvadienių ir per priverstines atostogas jis vis tiek ateidavo į darbą. Namiškiai liūdėjo, piktinosi, nes matė Joną tik per išeigines. Jonas ir savaitgalius mieliau būtų leidęs darbe, bet jo darbovietė ne darbo dienomis buvo užrakinta. Savaitgaliais Jonas būdavo nusiminęs ir irzlus, negalėdavo rasti sau vietos, atsisakydavo bet kokių pasiūlymų prasiblaškyti ir nekantriai laukdavo pirmadienio. Artimieji siūlė Jonui kreiptis į psichiatrą, bet šis tik supyko: „Kaip galima normalų žmogų, kuris mėgsta savo darbą, vadinti ligoniu?!“ – šaukė įsižeidęs Jonas. „Tai nenormalu! – savo ruožtu piktinosi artimieji. – Tu – darboholikas!“ O kas iš tiesų yra Jonas? Tiesiog labai darbštus žmogus ar darboholikas, kurį reikia gydyti? Gydytojai mano, kad gana paprasta atskirti darbštų žmogų nuo darboholiko. Pagrindinis skirtumas – darboholikas neturi aiškaus darbo tikslo. Tokio žmogaus darbo rezultatas dažniausiai nedomina, jam svarbus pats darbo procesas.