Emocijos

Birželio 4-oji – Tarptautinė agresijos prieš vaikus diena. Vieni sako, jog agresija - tai įgimta emocija, kiti - jog tai išmoktas elgesys. Agresija - itin plačiai paplitusi šių dienų realija ne tik suaugusiųjų, bet ir jaunų žmonių gyvenime. Mūsų socialinėje aplinkoje agresija įvardijama kaip griaunanti, destruktyvi veikla, kuri paprastai nukreipiama prieš žmogų, vaiką ar gyvūną. Apie agresiją, kokios agresijos apraiškos, kas dažniausiai elgiasi agresyviai ir kaip sprendžiama agresijos problema, pasakoja Dainavos Jaunimo centro psichologė Raimonda Lukošiūnaitė. Agresija gali pasireikšti tiek buityje, tiek ir viešoje erdvėje. Vienos dažniausių agresijos raiškos formų yra: įžeidžiantys žodžiai ar fizinis priekabiavimas. Agresija gali būti nukreipiama prieš kitą asmenį tiesiogiai arba net nesuvokiant, jog elgiamasi netinkamai. Kalbant apie situaciją Lietuvoje, pastaruoju metu labai aktuali mokinių agresyvaus elgesio problema. Paauglių agresija pasireiškia tuo, kad bendramoksliai, o kartais ir mokytojai, vaikus užgaulioja, iš jų tyčiojasi, žemina, priekabiauja fiziškai. Tokiu būdu, jei niekas nekreipia dėmesio ir nesiima veiksmų, sparčiai plinta patyčių problema, kyla užsidarymo savyje, atsiskyrimo bei savižudybių grėsmė. Nereikėtų pamiršti paauglių, kurie gyvena probleminėse šeimose, kuomet tėvai agresyviai elgiasi su savo atžalomis. Vaikai gali tapti suaugusiųjų agresyvaus tarpusavio santykių aiškinimosi aukomis.

Mūsų kultūroje sunku aptikti žmogų, kuriam vaikų auklėjimas smurto pagalba atrodytų kažkas siaubinga. „Tik užpakaliu pajutęs rykštės skonį užauga geras žmogus", – tvirtina ne vienas toks auklėtojas. Taigi gerus ketinimus tinkamai išauklėti savo vaiką tėvai palydi smurtu, tai yra nevaldoma agresija. Užuot ieškoję būdų daryti vaikui auklėjamąją įtaką, „neagresyvūs" tėvai ploja savo atžaloms per užpakalį. Agresija ir destrukcija yra natūralūs kiekvieno mūsų žingsnio palydovai. Dažnai nemokšiškai suvokiamai agresijai užkabinama blogio etiketė. Tačiau kuo kaltas atomas, jei kažkoks kvailys sukūrė atominę bombą? Kuo dėta prigimtinė energija, duota mums agresijos pavidalu, jei kažkieno nesveikoje galvoje gimė impulsas mušti, tyčiotis ar žudyti? Agresija, kaip ir viskas žmoguje, turi savo aiškiai apibrėžtą paskirtį – ji leidžia mums nustatyti tiek išorines, tiek vidines ribas ir jas ginti. Jei kažkas užmynė mums ant kojos, agresijos skatinami apie tai nedelsiant pranešame „įsibrovėliui". Agresija mus saugo ir nuo kitų asmenų nevaldomų blogų nuotaikų, jų noro kitus žeminti ar skaudinti. Tačiau kokiu būdu panaudosime savo agresiją yra mūsų patirties ir kultūros reikalas. Keiktis ir mojuoti kumščiais ar tiesiog tvirtai pranešti apie patiriamus nemalonumus – štai koks platus gali būti elgesio intervalas. Agresija, kaip ir visi prigimties lobiai, reikalauja ilgų treniruočių, mokantis jais naudotis. Maži vaikai, deja, neturi vidinių stabdžių.

Turėdama laisvą dieną, netyčia pasiėmiau paskaitinėti E. Fromm'o knygą "Žmogaus destruktyvumo anatomija". Autorius – psichoterapeutas, akademikas, parašęs ne vieną knygą apie jausmus, santykius ir šiaip gyvenimą. Mane nustebino ir išlaisvino viena iš knygoje išsakytų minčių (knyga pakankamai mokslinė): "Nervus tyrinėjančių mokslų duomenys, kuriuos aptariau, padėjo sukurti koncepciją apie vieną agresijos rūšį – agresiją, padedančią išlikti gyvam, biologiškai adaptyvią, gyvybinę. <...> žmogus apdovanotas potencialia agresija, kurią mobilizuoja grėsmė jo gyvybiniams interesams." Žmogus apdovanotas agresija! Niekada nebūčiau pagalvojusi apie tai. Jei kartais agresija yra geras, gyvybę gelbstintis dalykas, kodėl ją nurašyti kaip visomis prasmėmis blogą, vengtiną? Agresija (sakyčiau, didelis energijos antplūdis gynybai) pati savaime yra geras dalykas. O mes, bijodami jos ar padarinių, kitų žmonių smerkiančios reakcijos, stengiamės ją izoliuoti savo viduje ir nuo to kenčiame. Nepažinodami energijos savo viduje, nežinodami, kad tos energijos tikslas – gelbėti mus, uždarome tą energiją savyje ir džiūstame: pirmiausia nesinaudojame savo energija kaip atmestina, o prie šito dar ir visas jėgas paskiriame tai energijai uždaryti ir neišleisti. Bijome. Nežinome, kaip su tuo gyventi, kaip elgtis, kaip priimti, kad mums ne viskas patinka, ne viskas mums gera, kad kiti žmonės mums gali kelti grėsmę (ar bent mes jiems priskiriame tokį vaidmenį).

Psichologai tvirtina, kad saldūs gėrimai mažina stresą darbe ir žmonių agresyvumą bei norą ginčytis. Mokslininkai teigia, kad energijos pliūpsnis, atsirandantis po cukraus suvartojimo, įgalina smegenis kontroliuoti impulsus, o tai reiškia, kad žmogus gali apsisaugoti nuo spontaniškos reakcijos streso metu. Siekiant išsiaiškinti cukraus poveikį žmogaus organizmui buvo atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo grupelė savanorių. Vienai daliai savanorių buvo duotas cukrumi pasaldintas limonadas, o kitai - limonadas be cukraus. Vėliau paaiškėjo, kad tie žmonės, kurie gėrė limonadą su cukrumi, daug geriau pasirodė įtemptose situacijose. Kiekvienas tyrimo dalyvis išgėręs limonado turėjo atlikti tam tikras stresą keliančias užduotis, o vėliau prisistatyti. Kad apsunkintų užduotis ir paprovokuotų dalyvius, tyrimo organizatoriai juos dar kritikavo. Kaip praneša Journal of Experimental Social Psychology, žmonės gėrę limonado su cukrumi, buvo mažiau mieguisti. Vienas tyrimo organizatorių, Australijos psichologas sakė: „Kai nujaučiama provokacija, pavyzdžiui, kai reikia darbe susitikti piktą vadovą, saldaus gėrimo išgėrimas gali padėti žmogui efektyviai valdyti savo agresijos impulsus", - sakė jis ir pridūrė, kad po streso pilnos dienos žmonėms taip pat reikėtų atsigerti saldaus gėrimo - tai padėtų sumažinti agresijos atvejų šeimose ir agresyvių vairuotojų kelyje. „Gliukozė yra būtina smegenims , kad jos galėtų funkcionuoti.

Dauguma žmonių yra tikri: būti agresyviam — blogai. O ir pats žodis „agresija" kažkoks dygus, negeranoriškas, atgrasus (jis, beje, kildinamas iš lotyniškojo agressio — „užpuolimas"). Bet psichologai mano, kad šis bruožas žmogui yra natūralus ir daugeliu atveju... naudingas. Prisiminkite, kaip charakterizuojamas pagrindinis vienos knygos personažas. „Jis artinosi prie tikslo nekreipdamas į nieką dėmesio, galėjo pakovoti dėl savęs ir apginti silpnesniuosius". Iš karto matyti, kad prieš mus tikras žmogus: drąsus, atkaklus, ryžtingas. Tiesiog didvyris! Bet kiekvienas psichologas pasakytų, kad jis yra labai agresyvus. Tik ta agresija nukreipta taikiems tikslams, todėl aplinkiniams ir pačiam „agresoriui" tai tik į naudą. Tą patį galima pasakyti ir apie vaikišką įniršį. Sakysime, kad žaislų laužymas – nesąlygiškai agresyvus veiksmas. Bet paimtas atskirai jis dar nieko nereiškia. Labai galimas dalykas, kad prieš mus – jaunasis inžinierius, nusprendęs kelias valandas skirti technikos tyrinėjimams. Kad patenkintų savo smalsumą, jam būtina kažką išimti, išardyti, o kai ką ir sulaužyti. Mokslas, kaip žinoma, reikalauja aukų. Kitas reikalas, jei agresija įgyja griaunamąjį atspalvį (vaiko veidas piktas, jis barasi, šaukia, mušasi ir kt.), – tuomet tai jau tampa problema, kurią reikia spręsti. Visi mažųjų pikčiurnų tėvai kankindamiesi savęs klausia: na, kodėl jis toks? Kodėl negali kaip visi normalūs vaikai problemas išspręsti taikiai? Kodėl nuolat svaidosi žaislais?