Visuomenėje priimta smerkti ir vainoti skeptikus, abejojančius ar net drįstančius nesutikti su minios priimtu požiūriu į vieną ar kitą reiškinį. Tokie nenaudėliai kaip mat apkaltinami cinizmu, išpuikimu ar dar baisesnėmis nuodėmėmis.

Tačiau ne jie tikrieji visuomenės priešai: daug pavojingesni aplinkiniams (o ir patiems sau) yra paprastieji vulgarieji fanatikai – žmonės, savo egzistenciją tapatinantys su įsitvirtinusiomis dogmomis ir šventai įsitikinę, jog jų gyvenimo būdas bei suvokimas yra vieninteliai teisingi. Tokių daugybė – pradedant nuo talibų fundamentalistų ir baigiant paprastuoju lietuviškuoju neišmanėliu.

Visus juos sieja bendras bruožas – nepagydoma visažinystė. Į bet kokį klausimą jie turi iš anksto paruoštą atsakymą: talibai jums atsakys citata iš Korano, radikalūs kairieji remsis Marksu ar Trockiu, anarchistai mojuos Chomskiu ar Kropotkinu, neonaciai cituos jų mylimą Adolfėlį arba mintinai padeklamuos Davido Lane’o „14 žodžių”.

Su bet kurios rūšies fanatikais susikalbėti neįmanoma – jie aklinai užsidarę hermetiškoje savo „idealų” dėžutėje, ir bet koks dialogas akimirksniu virsta dviem monologais. Jei ne muštynėmis.

Fanatikai tiki, jog jie vieninteliai išmano tikrąją realybę, ir visą savo pasaulėžiūrėlės sistemėlę formuoja teigimo – neigimo principu. Visa, kas tinka jų sistemai – pripažįstama; kas netinka (ir verčia suabejoti savosios sistemos tobulumu) – automatiškai atmetama. Jų realybė itin paprasta: čia viskas arba balta, arba juoda, be niuansų ir atspalvių. Rasizmas – itin vaizdinga tokios (ne)mąstymo sistemos iliustracija.

Nesigilinant į ideologinius skirtumus, pagrindinis fanatiko pasaulėžiūros bruožas yra neapeliacinis teigimas, jog jo asmeninis realybės modelis yra vienintelis teisingas. Visi kiti – klaidingi, kvaili ir niekam tikę. Manoji religija – vienintelė tikra, visos kitos – paklydimai ir nesąmonės, o jas išpažįstantys vien dėl to urmu keliaus į pragarą. Mano dvasingumas – vienintelis iš tiesų dvasingas ir gilus, visi kiti – nedvasingi ir seklūs (kaip čia neprisiminsi vieno personažo iš Samuelio Shemo knygos „Vargo kalnas”, kuris pašnekovui replikavo: „Manai, kad žmonės yra lyg nevienodo gylio skylės, ir kuo jos gilesnės, tuo geriau?”).

Vienas ryškiausių ir prieštaringiausių šiuolaikinės Amerikos mąstytojų Robertas Antonas Wilsonas, knygos „Kvantinė psichologija” autorius, žmogiškąjį realybės suvokimą apibrėžia sąvoka „realybės tuneliai”. Žmogus negali pažinti jokios absoliučios tikrovės – vien mažytę jos dalį. Ir net ne tikrosios realybės, o vien jos įspaudo, mažytės žemėlapio skiautės, kurią pats ir sukuria, naudodamasis nuosavais jutimo instrumentais bei dar vaikystėje susiformavusiais atpažinimo kodais. Kiekvienas mūsų gyvena tokiame savo paties susikurtame realybės tunelyje. Tai suvokiant, teigti, jog vienas realybės tunelis yra teisingesnis už kitą, yra lygiai taip pat absurdiška kaip teigti, jog plaktukas yra teisingesnis už reples – jie tiesiog skirtingi, ir tiek.

Neonaciui skaičius „88″ reiškia užšifruotą pasisveikinimą „Heil Hitler” („h” yra aštuntoji abėcėlės raidė). Bet jis labai nustebtų, savuoju būdu pasisveikinęs su radistu ir sulaukęs kiek neadekvačios reakcijos. Nustebtų ir radistas – mat jo naudojamame Morzės kode „88″ reiškia „myliu ir bučiuoju”.

Beje, grįžtant prie to paties Adolfo Hitlerio: būtent jam priklauso frazės „minia yra moteris, ji trokšta lyderio vyro” autorystė. Kas šio teiginio potekstėje? Visų pirma, užkoduotas pranešimas apie tai, kad lyderis yra gudrus sukčius, juodųjų technologijų specialistas, išmanantis minios silpnybes bei slaptus geidulius ir mokantis jais pasinaudoti. Antroji žinia – apie tai, kad minia pasąmoningai trokšta būti kaip reikiant… Hm… Na, sakykim, pamylėta. Taip ir gimsta fanatikai.

Šioje vietoje labai derėtų prisiminti dėdulę Freudą, visur ir visame įžvelgusį vadinamąjį latentinį – užslėptą, neišreikštą veiksmu homoseksualizmą. Ar tik ne čia ir slypi didysis fanatizmo žavesys?

Views All Time
Views All Time
903
Views Today
Views Today
1
0 0