Darboholiškumas

Japonijos finansų ministras Naoto Kanas nusprendė priversti savo ministerijos darbuotojus sutrumpinti darbo vietoje praleidžiamą laiką, pranešė „Business Week“. Jis įsteigė komisiją, privalančią valdininkams „sukurti tokias darbo sąlygas, kad žmonės pasibaigus darbo dienai turėtų laiko susitikimams ir pasimatymams“. Ministro teigimu, šalies finansų ministerija privalo parodyti pavyzdį kitoms šalies valstybinėms institucijoms. N. Kanas pareiškė, kad reikia išsiaiškinti, kodėl ministerijos darbuotojai sėdi darbe iki nakties. Japonijos finansų ministras pabrėžė, kad valdininkų kolegos D. Britanijoje darbo dieną baigia lygiai 18.00 val, tačiau jų darbo našumas toks pat, kaip ir Japonijoje. Į „darboholikų“ problemą Japonijoje dėmesį atkreipė ne tik viešojo sektoriaus atstovai. 2008 m. pabaigoje Japonijos verslo asociacija „Keidanren“ išreiškė susirūpinimą dėl to, kad darbuotojai pernelyg daug dėmesio skiria savo darbui. Asociacijos atstovai paragino savo įmonių darbuotojus daugiau laiko praleisti su šeima, mylėtis ir gimdyti vaikus.

Progresyviausi pasaulio gydytojai teigia, kad daugelio vyrų ir kai kurių moterų žalingų įpročių sąrašą – alkoholis, nikotinas, narkotikai – papildė dar viena yda – pernelyg didelis darbštumas. Kadangi šis įprotis labai primena alkoholizmą, imtasi panašių gydymo priemonių. JAV psichologai įkūrė “Anoniminių darboholikų”organizaciją. Panašūs klubai atsirado ir Vokietijoje, Olandijoje, Japonijoje. Būtent šiose šalyse anksčiau buvo labai vertinami sąžiningi, atsidavę darbuotojai. Anoniminės paslaugos darboholikams teikiamos veltui – svarbiausia, kad žmogus įstengia prisipažinti: “Matyt, mano psichika šiek tiek sutrikusi, jeigu aš velku tokią didelę naštą ir kasdien pernelyg uoliai triūsiu kontoroje, užuot leidęs sau pasidžiaugti kitokiais gyvenimo malonumais”. Psichologai mano, kad šiuolaikinis gyvenimo ritmas verčia žmogų pernelyg atkakliai dirbti nepaisant savo galimybių ir sugebėjimų. Dėl darbo jis paaukoja savo šeimyninę laimę ir atsisako daugybės kitokių malonumų. Daugybėje darboviečių dirbama gerokai daugiau nei 8 val., dirbama ir savaitgaliais, švenčių dienomis. Žmonės stropiai darbuojasi, bijodami neįtikti viršininkui, prarasti darbą arba tikėdamiesi būti paaukštinti. Be to, kaipgi atsisakysi dirbti savaitgaliais, jeigu pats viršininkas triūsia išsijuosęs, visiškai negalvodamas apie poilsį? Pagaliau žmogus taip įpranta dirbti 6 ar net 7 dienas per savaitę, kad pačiam nebesinori pailsėti.

Atėjo vasara, prasidėjo atostogų metas. Dauguma žmonių džiaugiasi ilgai laukta galimybe pagaliau aplankyti tolimą šalį, išsimaudyti jūroje arba tiesiog pabūti gamtoje ir atsikvėpti nuo darbinių rūpesčių. Tačiau ne visiems artėjančios atostogos sukelia džiaugsmą. Jonas ateidavo į darbą anksčiau ir išeidavo vėliau nei jo bendradarbiai. Ir tik sargas tiksliai žinojo, kada Jonas ateina ir išeina. Jonas nelaukdavo laisvadienių ir per priverstines atostogas jis vis tiek ateidavo į darbą. Namiškiai liūdėjo, piktinosi, nes matė Joną tik per išeigines. Jonas ir savaitgalius mieliau būtų leidęs darbe, bet jo darbovietė ne darbo dienomis buvo užrakinta. Savaitgaliais Jonas būdavo nusiminęs ir irzlus, negalėdavo rasti sau vietos, atsisakydavo bet kokių pasiūlymų prasiblaškyti ir nekantriai laukdavo pirmadienio. Artimieji siūlė Jonui kreiptis į psichiatrą, bet šis tik supyko: „Kaip galima normalų žmogų, kuris mėgsta savo darbą, vadinti ligoniu?!“ – šaukė įsižeidęs Jonas. „Tai nenormalu! – savo ruožtu piktinosi artimieji. – Tu – darboholikas!“ O kas iš tiesų yra Jonas? Tiesiog labai darbštus žmogus ar darboholikas, kurį reikia gydyti? Gydytojai mano, kad gana paprasta atskirti darbštų žmogų nuo darboholiko. Pagrindinis skirtumas – darboholikas neturi aiškaus darbo tikslo. Tokio žmogaus darbo rezultatas dažniausiai nedomina, jam svarbus pats darbo procesas.

Darboholikui darbas kaip dozė. Didžiausia savaitgalio atgaiva — pasprukti į darbą ir „pamaigyti“ kompiuterio klavišus ar patikrinti ir paskaičiuoti banko sąskaitos įplaukas. Psichiatrai vienbalsiai sutinka, kad prie tokios anomalijos privedė vadinamoji „amerikietiškos svajonės“ idėja. Metai iš metų į galvą buvo kalama: „Tu gali tapti kuo nori. Net gimęs varguolių šeimoje gali taikyti į prezidento kėdę, jei netausodamas savęs dirbsi, dirbsi ir dirbsi“. Dėl „amerikietiškos svajonės“ suiro begalė šeimų, gyvanašlėmis tapo tūkstančiai moterų, o vaikai po tėvų darboholikų mirties paveldėjo milijonus. Tiesa, paskui kažkodėl daugiau laiko jie praleisdavo lošimų namuose ir psichiatrijos klinikose, o ne skaičiuodavo, kiek to palikimo dar liko. Tradicija dirbti iki visiško išsekimo vis stiprėja. Šiandien nemažai privačių firmų dirba ir savaitgaliais. Taip bosui įrodomas lojalumas, darbštumas, nes gaunama palaimingo narkotiko — darbo dozė. Tokiais atvejais net ir ne darboholikai ima nepatogiai jaustis neidami į darbą savaitgalį, nes paprastai firmos bosas darbo vietoje sėdi septynias dienas per savaitę.Eiliniam mirtingajam nesėkmė darbe sugadina nuotaiką trumpam, bet grįžus namo tarsi „persijungia pavara“ ir prasideda kitas gyvenimas. Darboholikas su darbo bėdomis ir gula, ir keliasi.

Kuris verslininkas pasakys, kad nenorėtų turėti darbštaus darbuotojo? Verslo pasaulis, apimtas konkurencinių lenktynių, ypatingiems darbštuoliams skiria premijas, juos gerbia, padeda daryti karjerą. Ir buityje tokius giria: “Šaunuolis, nė minutės nesėdi be darbo”. Tačiau psichologų tyrimai rodo, jog per didelis darbštumas neretai duoda visiškai nepageidautinų rezultatų. “Itin darbštus šefas gali visiškai sužlugdyti darbą”, – teigė Bad Cvečeno klinikos profesorius Peteris Bergeris, daugiau kaip penkiolika metų tiriantis šias problemas. “Pernelyg stropūs viršininkai labai dažnai viską tempia patys, nebesuvokdami savo asmens vaidmens. Neretai jie mano, kad viską žino geriau nei pavaldiniai, atimdamas iš jų ne tik iniciatyvą, bet ir domėjimąsi darbu.” Psichologai teigia: tie, kuriuos veda nesaikingas veiklos troškimas, galiausiai pridaro daugybę klaidų. Siekdami jas ištaisyti papildomu stropumu, jie vėl eina ydingu keliu, patekdami į “velnio ratą”, prisirišdami prie darbo kaip narkomanas prie adatos. Tokie žmonės dažniau suserga hipertonija, skrandžio opa, turi širdies ir kraujagyslių sistemos problemų, juos apima depresija. Dar 1971 metais amerikiečių mokslininkas Vainas Outsas pastebėjo bendrus alkoholizmo ir liguisto darbštumo požymius, įvesdamas naują mokslinį terminą “darboholikas”. Vokietijos medikai tęsė tyrinėjimus ir įrodė šį panašumą, lygindami svarbiausius etapus.

Kai kurie žmonės didžiąją laiko dalį praleidžia darbe. Jie užsibūna čia iki vėlumos, dirba savaitgaliais ir neina atostogų. Visuomenė į tokius žiūri pagarbiai. Manoma, kad tai darbštūs žmonės, labiau nei kiti atsidavę savo veiklai. Tačiau toli gražu ne visada ši veikla yra efektyvi. Daugybė pavyzdžių neleidžia daryti išvados, kad darbe praleisto laiko kiekis tiesiogiai susijęs su rezultatais. Efektyvus darbas ir darbo manija – skirtingi dalykai. Manija – tai liguistas potraukis, psichikos sutrikimas, kuris žmogų izoliuoja nuo likusio pasaulio, šeimos, draugų. Kas yra darbomanas? Kai kuriuos iš jų galima vadinti fanatikais, apsėstais idėjos. Tačiau ne visus. Yra “cikliškųjų” darbomanų: jie dirba daug ir intensyviai, tačiau ribotais laiko intervalais. Dar esama žmonių, kurie dirba už kitus, nes mano, jog niekas už juos geriau nepadarys. Esama perfekcionistų, kurie kiekvieną užduotį stengiasi atlikti idealiai, nes nesugeba susidėlioti prioritetų. Esama “fiktyvių” darbomanų – tai žmonės, kurie intensyviu darbu nesąmoningai bando kompensuoti problemas, kylančias kitose gyvenimo srityse. Yra ir “mišrių tipų”. Bet apie viską iš eilės. Kaip tampama “maniakais”? Yra toks anekdotas. Žmonai pasakė, kad eina pas meilužę. Meilužei pasakė, kad eina pas žmoną. O pats – į darbą. Ir tik dirba, dirba, dirba… Kai kurie žmonės darbe jaučiasi komfortiškiau nei namie. Jie nuolat susigalvoja sau užduočių, kad tik liktų kontoroje. Dažniausiai jie tai daro nesąmoningai.

Greičiausiai rastumėte aibę įsivaizduojamų ir neįsivaizduojamų priežasčių, kodėl tiek daug dirbate. Vis dėlto nesvarbu, kas jūs ir kokia jūsų situacija, tėra vienintelė priežastis, neleidžianti jums dirbti mažiau ir uždirbti daugiau. Ne, tai ne ekonomika. Tai ne jūsų vadovas ar jūsų verslas. Tai ne jūsų klientai ir ne darbuotojai bei kolegos. Ir net ne vyriausybė, ne jūsų tėvas, motina, vaikai, žmona, vyras ar kaimynai…Tai priklauso nuo vienos priežasties. Ir ta priežastis – jūs pats. Jūs pats užkertate sau kelią į sėkmę. Tai, ką dabar skaitote, yra karti piliulė, kurią sunku ir neskanu nuryti. Ar ryšitės ją nuryti, ar eilinį kartą išspjausite ir bandysite apgauti save, nes nieko kito apgauti jau nepavyksta? Norėdami dirbti mažiau ir padaryti bei uždirbti daugiau, jūs turite imtis atsakomybės už viską, kas vyksta jūsų gyvenime. Jūs pats nusprendėte būti, kur esate šiandien, ir tik jūs šią savo buvimo vietą galite pakeisti. Imtis atsakomybės – tai raktas į galimybę dirbti mažiau ir uždirbti daugiau. Didžiulė kliūtis jūsų kelyje į sėkmę gali būti darboholizmas. Tai reiškinys, kuris verslo pasaulyje vis dar sulaukia palaikymo. Frazė “Aš dirbu” pateisina viską. Deja, tiesa yra ta, jog jūs dažnai dirbate tam, kad išvengtumėte “susitikimo” su savimi, savo jausmais, savo šeima, ir, galiausiai, su savo gyvenimu. Kad išmoktumėte dirbti mažiau ir uždirbti daugiau, turite įsisąmoninti, kad darboholizmas šiame kelyje yra trukdis, bet ne pagalbininkas.

Darboholizmo mada Lietuvoje atsirado ne taip seniai. Bet, kaip pas mus priimta, viskas daroma „iš dūšios“. Darboholikai degte dega darbe – užsibūva biuruose iki nakties, giminaičius atpažįsta tiktai iš balso telefono ragelyje, vaikus visada regi jau miegančius, žmonas „pradžiugina“ išimtinai pasakojimais apie savo verslo plėtros perspektyvas… Jie įsitikinę – ne asmeninis gyvenimas šiandien svarbiausia, o darbo dienos suvestinės! Todėl aktyviai išstumia iš savo gyvenimo viskа, kas trukdo darbui: draugus, muzikа, kinа, knygas, mėgstamа žvejybа, buities rūpesčius… Dar 1971 metais amerikiečių mokslininkas Vainas Outsas pastebėjo bendra tarp alkoholizmo ir liguisto darbštumo, tam bendrumui apibūdinti pavartojo „darboholizmo“ terminа. Vokietijos medikai pratęsė Outso tyrinėjimus ir įrodė, jog tarp dviejų priklausomybių nuo alkoholio ir nuo darbo esama panašumų, ypač jų svarbiausi etapai. Spręskite patys: pradinėje stadijoje alkoholikas (darboholikas) vis dažniau susimаsto apie degtinę (darbа), nors iš išorės lieka visiškai normalus. Liga kol kas tūno viduje. Pramogos, hobis, šeimyniniai santykiai laipsniškai jau praranda prasmę. Kritinėje fazėje toks žmogus tampa agresyvus, ypač jeigu kas nors pareiškia jam pastabа dėl pernelyg didelio potraukio degtinei (darbui). Esama ir chroniškos fazės, kai kiekviena nauja diena tampa absoliučiai panaši į vakarykštę. O prasidėjus galutinei tokio griaunančio, destruktyvaus elgesio fazei, neišvengiamai įvyksta fizinis ir dvasinis lūžis.

Visi vakarai, savaitgaliai skirti tik jam. Nebereikia nei draugų, nei pomėgių, nei laisvalaikio, nes yra jis, tegu ir išsunkiantis energiją ir džiaugsmą. Nors veikia kaip narkotikas, tačiau visas gyvenimas paskirtas tik jam vienam – Darbui, geriausiam ir ištikimiausiam draugui. Kuo daugiau dirbsime, tuo labiau būsime įvertinti. Kuo ilgiau užtruksime darbe, tuo daugiau padarysime. Jei dar dirbsime savaitgaliais, garantuotai pakilsime karjeros laiptais. Girdėtos mintys? Dar daugelis šiandien jomis vadovaujasi. Dirbti, ir kuo daugiau! Deja, tai jau atgyvenę stereotipai. Įrodyta, kad darboholizmas kenkia sveikatai ir asmeniniam gyvenimui. Galų gale – tai jau nebemadinga. Dar prieš porą dešimtmečių žodis „darboholikas“ nebuvo toks populiarus. Dabar jis jau beveik nieko nebestebina, dar daugiau – jis dažniausiai nuskamba kaip komplimentas. Atliktų tyrimų duomenimis, apie 60 proc. lietuvių dirba daugiau nei 40 valandų (tokia nustatyta norma) per savaitę. Kodėl? Įtakos turi daugybė veiksnių: lėtėjanti ekonomika, problemos asmeniniame gyvenime ir, žinoma, noras įtikti darbdaviui. Tačiau kai kurie vadovai supranta, kad ilgai ir daug dirbantis žmogus ilgainiui tampa nervingas, irzlus, jam sunkiau susikaupti, gerai atlikti darbą, todėl tokių darbuotojų vengiama. Beje, iki išnaktų sėdint darbe asmeninio gyvenimo problemos toli gražu nebus išspręstos, atvirkščiai – greičiau tik pablogės. O ir medikai bei vadybos specialistai vienu balsu tvirtina: darboholizmas kenkia sveikatai.

Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie darboholikus. Tai liga, kuri gydoma palyginti lengvai. Tokius žmones kreiptis į gydytojus dažniausiai paskatina šeimos nariai. Darboholizmo terminą (workaholisme) sugalvojo amerikietis Veinas Otsas, kuris sujungė žodžius „darbas“ (work) ir „alkoholikas“ (alkoholic), norėdamas pabrėžti šių dviejų priklausomybių panašumą. Daniela Dani, Ženevos „La Meteri“ klinikos psichologė, savo kabinete dažnai priima žmones, priklausomus nuo darbo. „Negaliu pasakyti, ar tokių asmenų padaugėjo, ar žmonės ėmė suprasti, kad jų gyvenimas nukrypo nuo normos, ir jiems reikia gydytis“, – sako ji. Psichikos ypatumai. Kaip tampama darboholiku? Iš visa ko sprendžiant, asnenų, kuriems būdinga ši ypatinga priklausomybės forma, psichika turi tam tikrų ypatumų. Daugumos terapeutų nomone, tai žmonės, kurie nuolat jaučia nerimą. Nesugebėdami kitam asmeniui pavesti kokio nors darbo, jie puoselėja viltis, kad galima kontroliuoti viską, netgi laiką. Kaip ir dėl kitų priklausomybės rūšių, šiuo atveju taip pat aliarmą kelia šeimos nariai, nes pačiam žmogui visada sunku „pagauti“ momentą, kada darbštumas tampa liga. „Kai kurie asmenys ateina patys, bet, deja, tada, kai liga jau įsisenėjusi, o šeimai padaryta nepataisoma žala“, – tvirtina Prancūzijos gydytojai. Juk nelabai malonu nuo ryto iki vakaro šalia matyti žmogų, susirūpinusiu vien darbu… Patys pacientai neretai teisinasi tuo, kad tai jų „lemiamasis mūšis“. Atseit kada nors jie praturtės ir nebedirbs.