Emocijos

Stipriai pradėjusi plakti širdis, padažnėjęs kvėpavimas ar oro trūkumas, tirpstančios galūnės rodo nebūtinai fizinius negalavimus. Tai gali būti staigiai prasidedančio panikos priepuolio (arba kitaip vadinamos panikos atakos) pradžia. - Kaip tokie panikos priepuoliai dažniausiai pasireiškia? Ar visiems žmonėms jie yra vienodi? - Paprastai žmogui netikėtai ima smarkiai plakti širdis, tampa sunku kvėpuoti, nutirpsta galūnės, kyla drebulys. Taip pat gali atsirasti smaugimo pojūtis gerklėje, oro trūkumas, skausmas krūtinėje, prakaitavimas, pykinimas, krėsti šaltis arba atvirkščiai – karščio bangos. Kokios organizmo reakcijos priepuolio metu būna ryškesnės, priklauso nuo žmogaus individualių fiziologinių ir psichologinių savybių. Tačiau visiems yra bendra – staigiai augantis ir piką pasiekiantis nerimo jausmas, kuris atsiranda dėl bauginančių kūno pojūčių. Žmogus jaučia didžiulę baimę, kad numirs, nualps, praras savitvardą ar išprotės. Be to, susiaurėja žmogaus mąstymas: panikos atakos metu žmogus taip sutrinka, kad sunkiai gali pasakyti, kas su juo vyksta. Visas dėmesys dažniausiai būna sutelktas į vis stiprėjančius nemalonius ir gąsdinančius kūno pojūčius.
Kai kurie žmonės dažnai galvoja, jog tai – širdies smūgio pradžia, bet po kurio laiko būsena pagerėja, o galiausiai priepuolis visai praeina. Jeigu žmogus, patyręs panikos atakas, sunerimsta dėl savo sveikatos ir kreipiasi į medikus, dažniausiai širdies ligų specialistus, jie jokių sutrikimų neaptinka.

Panikos sutrikimas (PS) (epizodinis paroksizminis nerimas) - tai spontaninis epizodiškai atsirandantis intensyvus nerimo priepuolis, trunkantis mažiau kaip vieną valandą. Straipsnis apžvelgia svarbiausius šio sutrikimo gydymo būdus, taikytinus kasdienėje gydytojo praktikoje. Nuo PS kenčia 2 proc. gyventojų. Paprastai susergama jauname amžiuje, amžiaus vidurkis – 25 m. (26 proc. sergančiųjų – iki 20 m. amžiaus). Sergant gali labai sumažėti darbingumas, prasidėti agorafobija, gali apimti depresija, neviltis, kilti minčių apie savižudybę. Priepuolių dažnis įvairus – jie gali pasireikšti kelis kartus per dieną, 1–2 kartus per savaitę ar kelis kartus per metus. Liga nelengvai pagydoma: 50 proc. ligonių pasveiksta, 20 proc. savijauta nepakinta. PS sergantys pacientai paprastai skundžiasi nuolatiniu nerimu. Pirmasis priepuolis dažniausiai išsivysto spontaniškai, tačiau jį gali išprovokuoti kokia nors stresinė situacija. Atsiranda didelė baimė, kurios priežasties ligonis negali paaiškinti, bijo, kad jį ištiks mirtis ar kad tuojau išprotės. Pagreitėja kvėpavimas, pradeda greitai plakti širdis, svaigsta galva, dreba rankos, parausta oda, atsiranda tirpimų, dilgčiojimų, krūtinės skausmai, dusulys. Pasidaro sunku kalbėti, gali atsirasti mikčiojimas, sunku susikaupti, pablogėja atmintis. Priepuolis paprastai trunka 20–30 min., rečiau 1 val.

Tai gali išlįsti iš niekur nieko. Tu apsipirkinėji maisto prekių parduotuvėje arba užsiseginėji automobilio saugos diržą, kai staiga tavo raumenys sustingsta, o širdis nukrenta į kulnus. Panikos priepuoliai gali išmušti iš vėžių arba išgąsdinti, bet jie nėra kažkas neįprasto, rašo „Psychology today“. Kasmet tokius priepuolius patiria apie 2.4 mln. žmonių. Pirmieji panikos priepuolio požymiai – sunkumas krūtinėje, kvapo trūkumas ir širdies permušimai. Daugelis tų, kuriuos ištinka panikos priepuolis, mano, kad jiems širdies smūgis ir skuba į ligoninės priimamąjį. Panikos priepuolio priežastis paprastai yra neaiški, bet dažniausiai jie pasireiškia, kai gyvenime vyksta esminiai pokyčiai, kaip darbo pakeitimas ar kūdikio gimimas. Priepuoliai taip pat gali pasireikšti po kokios nors traumos. Ypatingai padaugėjo panikos priepuolių atvejų nuo 1950-ųjų, nors ekspertai sako, kad dabar paprasčiausiai šis sutrikimas nustatomas tiksliau ir dėl to dažniau diagnozuojamas. Tai kur kas aštresnis jausmas nei nerimas, kurio fiziniai simptomai yra pakankamai aiškūs. Kiekvienas žmogus panikos priepuolį patiria skirtingai, bet daugelis sako, kad tai stiprus baimės jausmas su atitinkamomis kūno reakcijomis: padažnėję širdies plakimai, pykinimas, galvos svaigimas. Panika gali užklupti iš karto arba palaipsniui, o priepuolis paprastai tęsiasi ne daugiau nei 20 min.

Panikos sutrikimas diagnozuojamas kai panikos atakos kartojasi ir daugiau nei mėnesį išlieka nerimas dėl galimo atakos pasikartojimo, jos pasekmių, ar kai dėl panikos atakų ženkliai pakinta paciento elgesys. Panikos atakos yra gana dažnas reiškinys. Moterys panikos atakas patiria dažniau nei vyrai. Moterys, kurioms prasidėjo menopauzė, panikos atakos dažnesnės. Panikos sutrikimu suserga apie 2% žmonių. Panikos sutrikimas dažniausiai prasideda 20 – 30 metų asmenims. Jei šeimoje yra asmenų sirgusių panikos sutrikimu, depresija ar bipoliniu sutrikimu, rizika išsivystyti panikos atakai yra didesnė. Panikos sutrikimas 2 kartus dažniau pasitaiko tarp moterų ir gali būti susijęs su menstruaciniu ciklu. Organizmas automatiškai reaguoja į baimę ir paruošia žmogų pabėgti ar susidoroti su baimę sukėlusiu objektu. Panikos ataka išsivysto, kai ši “bėk arba kaukis” reakcija viršija normos ribas ar aktyvuojama tada, kai jos nereikia. Panikos atakos metu organizmas reaguoja taip, tarsi žmogus būtų susidūręs su gyvybei grėsminga situacija, nors realaus pavojaus ir nėra. Ši reakcija sukelia įspėjančius simptomus ir pojūčius.
Tikslios panikos atakų ir panikos sutrikimo priežastys nėra žinomos. Egzistuoja įvairios teorijos. Manoma, kad smegenyse esančių cheminių medžiagų (neurotransmiterių) pusiausvyros sutrikimas gali lemti panikos atakos išsivystymą. Įtakos turi ir paveldimi veiksniai. Didesnę riziką susirgti panikos sutrikimu turi asmenys, kurių artimi giminaičiai sirgo panikos sutrikimu.

Jungtinėse Amerikos Valstijose Nacionalinė ambulatorinės medicinos priežiūros tarnyba 1978 m. nustatė, kad 22 % pacientų vizitų pas gydytojus buvo dėl 8 pagrindinių nusiskundimų: silpnumo, nugaros skausmo, galvos skausmo, svaigimo, krūtinės skausmo, dusulio, pilvo skausmo ir nerimo. Per trejus metus 1000 pacientų, atvykusių į vidaus ligų klinikas, kuriems buvo 14 dažniausių simptomų, organinė patologija nustatyta tik 16 %. Kai per pirmąjį vizitą pas gydytoją organinė patologija nenustatoma, vėliau atlikus tyrimus, ji nustatoma tik 1 iš 10 pacientų. 1984 m. atliktas tyrimas parodė, kad 44 % dėl panikos sutrikimų konsultuotiems pacientams nustatyta neurologinė simptomatika (galvos skausmas - 20 %, galvos svaigimas - 18 %, sinkopė ir pseudotraukuliai - 9 %). Panikos sutrikimas per gyvenimą būna 1,5-3,8 % gyventojų kasmet, iš 3000 žmonių 45 ištinka panikos atakos pirmą kartą gyvenime, dažniau moterims negu vyrams. Šis sutrikimas dažniausiai prasideda nuo 20 iki 40 metų žmonėms, 26 % - iki 20 metų. Panikos sutrikimą dažnai lydi agorafobija ir depresija (2 pav.). Nerimo jausmas kyla ten, kur asmuo jau kartą išgyveno panikos ataką, kuri jį labai stipriai paveikė, sukrėtė. Dėl panikos sutrikimo gali labai sumažėti darbingumas, prasidėti agorafobija, dėl kurios pacientas negali išeiti iš namų. Jei ši būsena gydoma neefektyviai, gali apimti depresija, neviltis, kilti minčių apie savižudybę. 48 % pacientų, kuriems yra panikos sutrikimas, nustatoma depresija.

Pagan Barlow (1) panika pasireiškia tada, kai gyvenimo įvykiai pažeidžia biologinę ir psichologinę pusiausvyrą ir išsivysto susirgimas. Panikos atakos pasitaiko 9-15% žmonių (Barlow), dauguma jas patiria tam tikrų stresų metu: egzaminų, viešai pasisakydami, konfliktinių situacijų metu ir panašiai. Ir tik nedaugelis jas patiria netikėtai. Panika kliniškai pasireiškia dusulio jausmu, svaigimu, netvirtumu ar alpimu, tachikardija, drebuliu ra purtimu, prakaitavimu, springimu, pykinimu, abdominaliniu diskomfortu, depersonalizacija ar derealizacija, parestezijomis, karščio ar šalčio krėtimu, krūtinės skausmu ar diskomfortu, mirties ar išprotėjimo jausmu (DSM-III-R). Šis susirgimas iki šiol menkai žinomas Lietuvos medikų auditoriai. Šiuos klinikinius požymius gydytojai dažniausiai vadina terapiniais terminais: vegetodistonija, meurocirkuliacinė distonija, hipertenzinė krizė, ir pan. Gydymui skiria kraujagysles plečiančius, kraujotaką gerinančius vaistus, nootropus, neuroleptikus antidepresantus, beta-blokatorius, benzodiazepinus. Jau susipažinę su šiuo susirgimu gydytojai stengiasi ligonius gydyti benzodiazepinais, antidepresantais ir MAO inhibitoriais. Tačiau tai biologinės pakraipos gydymo metodikos, kurios į susirgimo psichologinius aspektus neatsižvelgia.

Tai vieno žmogaus istorija, kuris taip įsitraukė į užburtą ratą ir tikslų vaikymasi, kad beveik pamiršo apie normalų poilsį, draugus ir laisvalaikį. Miegas. Maistas. Mašina. Darbas. Maistas. Darbas. Mašina. Namai. Miegas. Tokia buvo mano darbotvarkė daugiau nei pusantrų metų. Toks jau mano darbas, kad nuolat jausdavau stresą dėl vėluojančių darbų, nuolatos kėliau sau tikslus žymiai didesnius, nei galėjau naturaliai pasiekti, nuolat darbus reikdavo atlikti “vakar”, o dažniausiai darbe tekdavo užsilaikyti iki 19 ar net 21 valandos. Galiausiai patys darbai buvo dažnai tokie, kad tekdavo nugalėti save, neretai būdavo ant etikos ir moralės normų ribos. Taigi, sukausi tame rate ir net nenujaučiau apie artėjantį “boom”. Prieš pat velykas buvau užsukęs pagelbėti sutvarkyti kompiuterį savo gerai bičiulei ir po kompiuterių tvarkymo išsišnekėjom, kad nuolat jaučiu maudimą širdies plote, jai išvardinus požymius man beliko tik patvirtinti jos įtarimus. Ji kuo skubiau rekomendavo kreiptis į specialistą, nes įtarė, kad tokie požymiai gali būti ir išeminės ligos požymiai. Tuo pačiu rekomendavo savo draugę. Atėjo vienas vakaras, pradėjau jausti nerimą, kad gali būti kokie rimti širdies negalavimai. Kuo daugiau galvojau apie tai, tuo daugiau tarsi jausdavau, kad širdis skauda, tarsi labiau plaka, tarsi plaka kitaip. Išties, tai nuolatos dėmesys buvo sukauotas ties širdimi ir nuolatos ją klausiau.