Didžioji gyvenimo meilė ar priklausomybė?
Kaip atskirti tikrą meilę arba sveiką, saugų prisirišimą prie mylimo žmogaus nuo patologinio prieraišumo? Kitaip tariant, kuo skiriasi laiminga meilė nuo nelaimingos? Gal tai padės suprasti vienos moters istorija. Jauna, patraukli 31 metų moteris. Išsilavinusi, finansiškai nepriklausoma. Niekada nebuvo ištekėjusi. Ji pasakoja: „Man visą laiką nesiseka meilės srityje. Ir nesuprantu kodėl. Mano charakteris nuolaidus, sako, net itin malonus. Esu draugiška, linksma, mėgstu šokti, patinka lengvasis kultūrizmas. Prižiūriu savo figūrą. Vyrams patinku. Man vyrai taip pat patinka, ypač rimti, solidūs, protingi ir temperamentingi." Bet visi šios moters meilės romanai prasideda ir baigiasi pagal tą patį scenarijų. Iš pradžių jie patinka vienas kitam vienodai. Vėliau ji nusprendžia, jog sutiko savo gyvenimo vyrą ir nieko nebegali su savimi padaryti – įsikabina į jį. Pamiršta savo pomėgius, darbus, netgi drauges. Apie nieką, išskyrus mylimąjį, daugiau negalvoja. Jos meilė – lyg koks apsėdimas, priklausomybė. Perdėtas dėmesys ima varginti vyrą – šis nebeturi kuo kvėpuoti, jam nebelieka psichologinės erdvės asmeniniam gyvenimui. O moteris vis veržiasi kaip kokia okupantė, bando jį priversti paklusti, ir vyras išeina.