Laisvė nuo „ramybės laiko“ kaltės

Neseniai stebėjau, kaip viena mylima bendruomenė buvo dvasiškai pakerėta. Į bažnyčią atvyko vienas krikščionių tarnautojas pravesti trijų dienų programą, kurios tikslas buvo paskatinti tikinčiuosius daugiau melstis. Per vieną užsiėmimą kažkoks žmogus išreiškė nepasitenkinimą dėl to, kad į jo maldą neatsakoma. Jis ilgus metus ištikimai meldėsi su savo dukra ir už ją, tačiau ji vis dar negyveno su Dievu. Jis buvo palūžęs ir prislėgtas. Kaip maloningasis Dievas kalbėjo šiam žmogui? Palaužta nendrė šaukėsi pagalbos.

„Turėtum labiau stengtis. Turėtum daugiau melstis”, – kalbėjo jam. Mane suėmė pyktis. Kadangi pažinojau tą bažnyčią jau daug metų, pasibaisėjau. Tai, ką girdėjau, vienos seminarijos profesorius pavadino sola bootstrapa, pasitikėjimu savimi – mes keliame save už savo dvasinių batų raištelių [bootstrap – batraištis; angl. to pull oneself by one's own bootstraps reiškia „iš savo jėgų išsilaisvinti, pagerinti/pasiekti ką nors”; aliuzija į pagrindinius protestantų principus sola scriptura, sola fide ir t.t. – „vien…”; red. past.]. Taip kalbantys mokytojai, be abejo, nori tik gera. Visa problema – ne jų nuoširdumo stoka. Diagnozė kur kas sunkesnė. Problema yra erezija. Bet kokia erezija žeidžia sielą.

Kai žvelgiu į šiandieninį evangelinį pasaulį, matau milijonus nuoširdžių tikinčiųjų, kuriuos mokytojai, nesuvokiantys biblinės maldos pagrindų, prislegia netikros kaltės našta. Tiesiai šviesiai tariant, Kristaus avelėms meluojama. Joms kalbama, jog malda – tai darbas, kurį turime atlikti, kad Dievas mus palaimintų. Palyginus su kitomis erezijomis, šioji dažnai nuskamba subtiliai. Malda jau nebe malonė, o veikiau darbas. Ir štai rezultatas – ji nebeteikia jokio džiaugsmo.

Malda – ne vienintelė malonė, kurią pavertėme darbu. Vergija virto ir asmeninės Biblijos studijos. Ištisai kartai krikščionių buvo tvirtinama, kad Dievas palaimins juos, jeigu jie kasdien skaitys Bibliją, tarsi Šventojo Rašto skaitymo aktas būtų kažkoks magiškas talismanas, kuriuo mes įgauname galią prieš Dievą ir užsitikriname Jo palankumą. Tai ne biblinė religija. Šis iškrypęs tikėjimas, kad Dievas suteikia mums malonę kaip atlygį už mūsų pasišventimą ir atkaklumą, prieštarauja Jėzaus Kristaus religijai. Maldos ir Biblijos studijų – to, ką praėjusio šimtmečio evangelikai pavadino „ramybės laiku” [angl. quiet time, vok. Stille Zeit; liet. verčiama įvairiai, kartais ir „laikas su Dievu”; red. past.], – imta tiesiog bijoti, nes šie dalykai pradėti traktuoti radikaliai neteisingai.

Ironiška, bet „ramybės laikas” tapo gal svarbiausia šiandieninių Biblija tikinčių krikščionių pralaimėjimo priežastimi. Anksčiau ar vėliau kone kiekvieną nuoširdų tikintįjį nusmelkia gilus nesėkmės jausmas bei jį lydinti kaltė ir gėda, kadangi jam ar jai nepavyko skirti laiko Biblijos studijoms ir maldai. Ši būsena vadinama „ramybės laiko kalte”. Ir ji turi daugybę atbalsių. „Ramybės laiko kaltės” gėda pasireiškia dar didesniu nesugebėjimu vaisingai bei džiaugsmingai gilintis į Raštą. Malda visiškai nunyksta; Biblijos studijos tampa našta. „Ramybės laiko kaltės” slegiamas krikščionis desperatiškai puola ieškoti Dievo darbo savo gyvenime, kol pagaliau pasiduoda. Išoriškai jis ir toliau gali elgtis kaip krikščionis, pavyzdžiui, lankyti bažnyčią, bet slapta savyje jis jausis veidmainis. Tad kokia gi „ramybės laiko kaltės” priežastis?

Kaltininkas – legalizmas

„Ramybės laiko kaltės” priežastis – legalizmas. Dažnai, kalbėdami apie legalizmą, turime galvoje apgailėtinas žmogaus sukurtas taisykles, kurios neretai smaugia bažnyčias, – taisykles, draudžiančias šokti, vartoti alkoholinius gėrimus, dažytis ar klausyti „pasaulietinės” muzikos. Tačiau šios legalistinės taisyklės – tik išorinis gilesnio, širdies, legalizmo ženklas. Kai malda ir Biblijos studijos pirmiausia laikomos ne malone, o pareiga („disciplina”), mūsų gyvenime tai tampa nebevaisinga. Mes atsistojame ant bėgtakio ir nustojame pasitikėti mus palaikančia Dievo malone. Pasitikime savimi bei savo nuoseklumu ir didžiuojamės, jei mūsų pasišventimas neša sėkmę, arba puolame į neviltį dėl savo nepastovumo. Bet kuriuo atveju mūsų dvasinis pasitikėjimas savimi apriboja neapsakomą gyvenimo Kristuje džiaugsmą. Ramybės laikas žmogui tampa darbu, todėl mes manome, jog kasdieninę Dievo malonę gauname arba prarandame. Pradėdami dieną su Šventuoju Raštu, tikimės, kad dėl to Dievas mus palaimins. Kai nepavyksta taip nuosekliai atsiduoti, jaučiamės tarsi apkarpę Dievo malonę savo gyvenime. Ramybės laiko kaltės.

Jeigu tai tinka jums ar jūsų pažįstamam, situacija kur kas blogesnė, nei manote. Jėzus pasmerkė fariziejus būtent už tokį požiūrį į Biblijos studijas. „Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose rasią amžinąjį gyvenimą. Tie Raštai ir liudija apie Mane” (Jn 5, 39). Taip, būtent taip pasakė Jėzus. Biblijos studijos gali būti nuodėmė. Fariziejai laikė Bibliją gyvenimo taisyklių ar principų knyga, bet nesuprato, jog tai pasakojimas apie Dievo meilę Savo žmonėms. Ramybės laikas gali vesti mus tolyn nuo Dievo, jei nesuprasime, kad Šventasis Raštas yra pasakojimas apie malonę. Šventasis Raštas – tai pasakojimas apie Jėzų Kristų, malonės Žmogų. Biblinės istorijos centre ne mūsų darbai, o Jo žodžiai. Ir šis Jėzus kasdien suteikia malonę tiems, kurie Jį apvilia. Tai, kaip jūs žiūrite į Bibliją, – kaip pagalbos reikalingas nusidėjėlis ar savimi pasitikintis fariziejus, – daug ką pasako apie jūsų sielos būseną.

Kaip ir Biblijos studijos, malda taip pat gali būti nuodėminga. Prisiminkite, ką Jėzus pasakė apie fariziejų ir muitininką. Vienam malda buvo darbas, kitam – poreikio išraiška. Ir į namus pas Dievą nuteisintas nuėjo būtent tas, kuris tik išreiškė, kaip jam reikia Dievo, – juk kaip tik tai ir yra tikros maldos esmė.

Tiems, kurie pasitiki savo teisumu ir į visus kitus žiūri iš aukšto, Jėzus pasakė šį palyginimą.

„9 Kai kuriems žmonėms, kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino, Jėzus pasakė palyginimą: 10 „Du žmonės atėjo į šventyklą melstis. Vienas buvo fariziejus, o kitas muitininkas. 11 Fariziejus atsistojęs sau vienas taip meldėsi: ‘Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės ¬ plėšikai, sukčiai, svetimautojai ¬ arba va kaip šis muitininkas. 12 Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę nuo visko, ką įsigyju.’ 13 O muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: ‘Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!’ 14 Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas.” (Lk 18, 9–14)

Mes dažnai manome, kad, jeigu iš tikrųjų susitvarkysime savo gyvenimą ir galėsime artintis prie Dievo be nuodėmės, galėdami pasiūlyti vien tyrą dvasinę sėkmę, tada Dievui mūsų malda patiks labiau. Tačiau iš tikrųjų yra priešingai. Jeigu artinatės prie Dievo taip, artinatės prie Jo kaip Jo priešas. Mes esame nupuolę. Jei norime artintis prie Jo kaip kažkas daugiau nei nusidėjėliai, nuo Jo priklausantys sūnūs ir dukterys, Dievas teisėtai įsižeidžia. Nėra nieko pavojingiau, kaip didžiavimasis šventeivišku nuoseklumu.

Vaistas: silpnumo krikščionybė

Šiandien egzistuoja dvi religijos, vadinančios save evangeline krikščionybe: stiprybės krikščionybė ir silpnumo krikščionybė. Stiprybės krikščionybė yra tokia religija, kuri abiem kojom tvirtai atsistoja ant Biblijos ir skelbia: „Aš stiprus. Suradau Viešpatį. Aš – tikintysis. Aš nusigręžiau nuo nuodėmės. Aš kiekvieną dieną skaitau Bibliją ir meldžiuosi. Aš – už Dievą!” Silpnumo krikščionybė, priešingai, abiem keliais atsiklaupia ant Biblijos ir sako: „Aš silpnas, bet Viešpats mane surado. Aš tikiu, bet dabar padėk man įveikti netikėjimą. Aš nuolatos klystu ir esu palaužtas savo nuodėmingumo. Pasigailėk manęs, Viešpatie, ir suteik man malonę, nes be Tavęs nieko negaliu padaryti.”

Tie, kurie priklauso stiprybės krikščionybei, niekada neras džiaugsmo Dievuje, nes jie niekada neras Dievo. Mūsų Tėvas nenori, kad prie Jo būtų artinamasi šitaip. Tai tik sustiprins šių žmonių religinį išdidumą ir slapčia apsunkins širdį. Išoriškai jie atrodys teisūs ir dvasingi. Bet tik išoriškai.

Tačiau tiems, kurie suklumpa už reto silpnumo krikščionybės brangakmenio, yra sąlyga, kurios mes net negalime įsivaizduoti. Mūsų kančios, nesėkmės, silpnybės ir nusivylimai – visa tai įgauna neįtikėtiną dvasinę reikšmę. Dievas niekada nesakė, kad bus pašlovintas mūsų religiniais laimėjimais. Tačiau Jis žada, kad Jo jėga taps tobula mūsų silpnume (2 Kor 12, 9).

Silpnumas – biblinės religijos esmė. Kai sąžiningai sudūžtame prieš Dievą, tuomet nustembame, išvydę visiškai kitokį Biblijos mokymą. Nors iš Šventojo Rašto galbūt tikėjomės gatavo sąrašo, ką daryti, programos, kuri padarytų mus teisius, ar dieviškai sankcionuotos knygos, kaip „padėti sau”, regime sukrečiantį mokymą, kuris sukoncentruotas ne į mus, mūsų elgesį bei tikėtinus apdovanojimus, o į mūsų Dievą ir Jo malonę Savo sudužusiems žmonėms. Ir kai artinamės prie Dievo sudužę – silpnumo krikščionybė, – mūsų maldos supratimas radikaliai keičiasi. Malda nėra kažkas, ką mes darome, – veiksmas, atliekamas, norint kažką gauti iš Dievo. Tai veikiau laisvanoriškas ir sąžiningas išpažinimas, kad mums reikia Dievo, ir mūsų žodžiais išreikštas pasitikėjimas Juo visuose ir kiekviename palaiminime. Suklupę ties silpnumo krikščionybe, jūs suvokiate, kad tikroji religija susijusi ne su mūsų nuolatiniu atsidavimu, o su Dievo malone.

Tai, kas šokiruoja: malonė krikščioniui

Ši malonė skirta jums dabar pat – dabar, šį vakarą, rytoj, kitą savaitę ir amžinai. Dažnai tie, kurie sakosi gyveną pagal Šventąjį Raštą, siaubingai neteisingai tvirtina, kad malonė skirta tik nekrikščionims. Dievas nesiūlo malonės žmonėms, kurie nepažįsta Kristaus. Malonė yra tai, kas padaro mus krikščionimis; tačiau, kai jau esame krikščionys, imame gyventi savo jėgomis. Štai kodėl stiprybės krikščionybės šalininkų kalbos dažnai taip panašios į evangelinių krikščionių. Jie tikrai mano, kad Dievas siūlo malonę netikintiesiems, kurie per Jėzų Kristų atsigręš į Dievą. Ir čia jie teisūs. Tačiau jie klaidingai įsitikinę, jog per malonę prasidėjęs krikščioniškas gyvenimas toliau tęsiasi per žmogaus darbus.

Šią painiavą man teko stebėti ne kartą. Kaip ironiška, kad ta pati maldos programa, kuri taip žeidė mano mylimą bažnyčią, apėmė ir absoliučiai nuostabią vaikų programą. Iš pradžių tai mane glumino. Ją lankiusiems vaikams buvo kalbama apie Jėzų, Dievo meilę jiems, jie buvo skatinami pasilikti Dievo malonėje ir jaustis visiškai priimtini Kristuje. Tačiau suaugusiųjų užsiėmimuose, priešingai, žmonėms buvo liepiama labiau stengtis, atkakliai, geriau dirbti, būti nuoseklesniems ir daugiau melstis, kad Dievas galėtų juos palaiminti. Vaikai girdėjo: „Tai padarė Dievas”, o suaugusiesiems buvo sakoma: „Darykite patys”.

Kodėl mokoma taip skirtingai? Skirtumas čia paprastas. Mokytojai manė, kad bažnyčios vaikai dar nėra krikščionys (nors tuo abejočiau). O nekrikščionims Dievas teikia malonę. Suaugusieji jau atsidavę krikščionys. Krikščionio ryšys su Dievu pagrįstas ne Dievo malone, o jo ar jos elgesiu, ypač tuo, kuris susijęs su svarbiausia atsidavimo pareiga, kasdieninio ramybės laiko pareiga. Ši nuomonė, kad malonė skirta nekrikščionims, yra dvasiniai nuodai, milijonus krikščionių laikantys pasitikėjimo savimi, kaltės, gėdos ir nevilties vergijoje. Ramybės laiko kaltė – tai didžioji epidemija tarp šiandieninių Biblija tikinčių krikščionių.

Jei manote, kad šio nedidelio straipsnio tikslas – atitraukti jus nuo pašaukimo melstis ar poreikio skaityti Šventąjį Raštą, klystate. Mano tikslas yra išlaisvinti jus trokšti melstis – trokšti Dievo. Aš noriu, kad jūs ilgėtumėtės tyro Evangelijos mokymo, išdėstyto kiekviename Biblijos puslapyje, bei atrastumėte džiaugsmingą laisvę Kristuje. Malda yra ne darbas, o malonė. Tai ne įrodymas, kad mūsų „santykiai su Dievu” yra geri, o išpažinimas, jog mums reikia Dievo. Jei manote, kad šiandien Dievas jūsų nepalaimins, nes neskyrėte Dievui ramybės laiko, taip ir bus. Jeigu jus pavergė subtilus legalizmas taip, kad nebegalite trokšti Dievo Žodžio ar laisvai kreiptis į Jį maldoje, štai ką pasakysiu: Dievas jus jau išsirinko, paskelbė teisiu, priėmė į Savo šeimą ir pažadėjo užbaigti jumyse Savo darbą. Galbūt praeityje jums melavo. Dabar metas, kad tiesa jus išlaisvintų. Išlaisvintų būti bejėgiu. Išlaisvintų suklupti. Išlaisvintų be baimės artintis prie Dievo. Išlaisvintų džiaugtis ne savo darbais, o Juo.

Tačiau, prieš išsiskirdamas su jumis, noriu pasidalyti dar keliais teologiniais apmąstymais. Skaitykite toliau.

Stebėtina: ramybės laikas neprivalomas

Įsivaizduokite, kad sutikote savo draugą, krikščionį. „Na, kaip tavo santykiai su Dievu?” – klausia jis. „Ką gi, kovoju su savo požiūriu į darbą… Bet Dievas moko mane nusiraminti ir nesiskųsti, kai žmonės velėja man nugarą.” Sulig šiais žodžiais jūsų pašnekovas tylomis nužvelgia jus nuo galvos iki kojų. Po minutėlės nejaukios tylos jis vėl paklausia: „Bet kaip tavo santykiai su Dievu?” Hmm. Kas čia ne taip?

Gal jums taip niekada nenutiko. O aš pastebėjau, kad šiuolaikiniams krikščionims dažnai labiau rūpi mano „santykiai su Dievu” negu mano santykiai su Dievu. Ir kas sugalvojo mano santykių su Dievu visumą prilyginti mano pamaldumo nuoseklumui? Ramybės laikas nėra jūsų santykiai su Dievu. Jūsų santykiai su Dievu – arba, kaip aš mėgstu sakyti, Dievo santykiai su jumis – yra visas jūsų gyvenimas: jūsų darbas, šeima, miegas, žaidimai, bendravimas, automobilio vairavimas – visa kas. Kaip ironiška, kad visus savo santykius su Dievu mes pripratome suvesti į trumpą pasišventimo praktiką, kurios Biblija net nereikalauja.

Taip. Aš taip ir pasakiau. Biblijoje iš tikrųjų nereikalaujama kiekvieną dieną rasti laiko ramybės laikui – kas rytą skirti pusvalandį Šventojo Rašto skaitymui ir maldai. Kaip teologas galiu priminti, jog įpareigoti sąžinę daryti tai, kam Šventasis Raštas palieka laisvę, yra labai sunkus dvasinis nusikaltimas. Jo legalizmas vėl kelia savo mažą bjaurią galvutę. Mes pradėjome legalistiškai žiūrėti į legalistinį įsakymą. O tai blogai.

Tačiau supraskite mane teisingai. Mano tikslas nėra kad mes mažiau melstumėmės ir skaitytume Bibliją. Veikiau priešingai – kad darytume tai kuo daugiau, bet laisva ir išalkusia širdimi.

Argi Biblija moko krikščionis maldoje nesišaukti Dievo? Anaiptol. „Visuomet džiaukitės, be paliovos melskitės! Visokiomis aplinkybėmis dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Jėzuje Kristuje” (1 Tes 5, 16-18). Tačiau tai nėra įsakymas skirti specialų pusvalandį maldai; tai nurodymas nuolatos šauktis Dievo. Kitoje vietoje apaštalas vėl ragina mus melstis: „Nieku per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje” (Fil 4, 6-7). Atkreipkite dėmesį, jog čia akcentuojama ne maldingumo pareigos vykdymas, o artinimasis prie Dievo, kad būtų suteikta malonė, ir Jis sergėtų mūsų širdis bei mintis. Paulius ragino mus pasitikėti Dievu visomis aplinkybėmis ir taip turėti ramybę, užuot pasitikėjus savimi ir atsidūrus tokį pasitikėjimą lydinčio nerimo nelaisvėje.

Ar Biblijoje liepiama skaityti Bibliją kiekvieną dieną? Ne. Ne visai.

Iš tikrųjų Šventasis Raštas liepia visą laiką mąstyti apie Dievo Žodį. Prisiminkite dievotąjį žmogų iš pirmos psalmės. „…bet džiaugiasi Viešpaties Įstatymu ir mąsto Jo Įstatymą dieną naktį” (Ps 1, 2). Tai nevisiškai tas pats, kas skaityti Bibliją kiekvieną dieną. Asmeninis Biblijos skaitymas yra vienas – ir tiktai vienas – būdas apmąstyti Dievo Žodį. Šioje vietoje pravartu pasvarstyti apie skirtumą tarp geros idėjos ir biblinio įsakymo. Biblinis įsakymas yra tai, ką Dievas aiškiai arba netiesiogiai nurodo Šventajame Rašte. Antai, biblinis įsakymas yra mylėti savo artimą (Mt 5, 43). O štai vykti į Filadelfiją dirbti benamių prieglaudoje nėra biblinis įsakymas. Tai veikiau gera idėja, nuostabi galimybė įvykdyti biblinį įsakymą mylėti savo artimą. Tačiau vykti į Filadelfiją – ne vienintelis būdas, kaip galite mylėti savo artimą. Panašiai ir Dievo Žodžio apmąstymas yra biblinis įsakymas. O kasdieninis ramybės laikas – tik gera idėja, nuostabi galimybė įvykdyti įsakymą apmąstyti Bibliją.

Galite nustebti, sužinoję, kad ramaus meto, kaip įsakymo, samprata yra šiuolaikinė. Turėti nuosavą Bibliją krikščionys galėjo tik pastaraisiais šimtmečiais – Biblijos apmąstymo atžvilgiu spauda ir pigus popierius suteikė mums daugiau galimybių. Tačiau atminkite, jog daugelis krikščionių per visą istoriją Biblijų neturėjo. Jie girdėdavo pamokslaujant iš Biblijos tik per bendras pamaldas. Juos mokė biblinių tiesų bažnyčiose. Daugelį Biblijos vietų jie išmokdavo mintinai. Pirmojo amžiaus rabiniška patarlė skelbė: „Jeigu tavo rabinas moko, o tu neturi popieriaus, užsirašyk ant rankovės”. Tačiau daugelis krikščionių per visą istoriją apmąstydavo Bibliją aptarinėdami ją su šeimos nariais ir draugais, įsimindami jos vietas mintinai, įdėmiai klausydamiesi skelbiamo Dievo Žodžio. Ramaus sėdėjimo su atversta Biblija prieš patekant saulei sąvoka jiems buvo visiškai svetima.

Šiandien mes turime tiek daug galimybių, tad kodėl laikomės įsikibę ramybės laiko? Klausykitės krikščioniškų pamokslų įrašų. Skirkite laiko Biblijos studijoms mažoje grupelėje. Pasikvieskite draugų išgerti kavos ir padiskutuoti apie Bibliją. Giedokite ir klausykitės Dievą šlovinančių giesmių. Skaitykite geras teologines knygas. Prisiklijuokite įsimintinas vietas ant savo automobilio prietaisų skydelio. Ir melskitės visą dieną. Važiavimas į bažnyčią sekmadieniais man visada yra nepertraukiamos maldos už savo pastorius bei vyresniuosius, už šlovinimo vadovus, už bažnyčios ramybę bei tyrumą metas. Tam tikri ženklai aplink miestą primena man melstis už tam tikras bažnyčias, mano pažįstamus krikščionis ar darbus, kuriuos Dievas laiko svarbiais. Atrodo, aš daugiau laiko praleidžiu melsdamasis automobilyje negu klūpėdamas. (Nors man patinka melstis klūpant ir taip konkrečiai parodant savo priklausomybę nuo Dievo, automobilyje tai daryti nesukeldamas avarijos negaliu.)

Jeigu jūs reguliariai skiriate laiko ramybės laikui, elkitės taip ir toliau. Jūs radote nuostabų būdą apmąstyti Šventąjį Raštą. Jūs skyrėte specialų laiką maldoje šauktis Dievo. Tačiau jeigu ramybės laikas jums netinka – viskas gerai. Jūs neturėtumėte jaustis kalti, nes nepažeidėte jokio įsakymo. Ramus metas – tai pasirinkimas, gera idėja, o ne biblinis įsakymas. Jeigu neskiriate laiko ramiajam metui, yra kitų galimybių. Ir visos jos geros. Svarbiausia pasitikėti Dievu ir siekti Jo planų, išreiškiant tą pasitikėjimą malda bei maitinant jį Šventuoju Raštu. Jūs turite visas galimybes šauktis Dievo maldoje ir apmąstyti Jo Žodį. Jis myli jus ir džiaugiasi, kai parodote savo silpnumą bei priklausomybę. Jis pašlovintas jūsų silpnume.

Maldos teologija: būdai gauti malonę

Tad ką gi būtent atlieka malda? Šį klausimą man užduoda dažnai. Ir į jį yra keli neteisingi atsakymai. Kai kas tvirtina, jog malda suteikia Dievui informacijos, kurios Jis stokoja. Tačiau Dievas taip nemano. Jis žino ne tik tai, kas vyksta dabar, bet ir kas vyks kitą savaitę. Iš tiesų, Jis net iš anksto numatė, kas vyks kitą savaitę. Biblijoje kalbama apie sutvarkymą „To, kuris visa veikia pagal Savo valios nutarimą” (Ef 1, 11).

Malda nėra ir mėginimas įtikinti Dievą padaryti tai, ko Jis priešingu atveju nedarytų. Jis patenkina mūsų prašymus tik tada, kai jie atitinka Jo amžinąjį tikslą – Jo valią. „Mes tvirtai pasitikime Juo, nes ko tik prašome pagal Jo valią, Jis mūsų išklauso. O jeigu žinome, kad Jis mūsų išklauso, ko tik prašome, tai ir žinome turį, ko esame prašę” (1 Jn 5, 14-15).

Ir tikuosi, kad mes atsikratėme nuomonės, kad malda parodo Dievui, kaip mes Jį mylime! Tai ne darbas, o malonė! Tačiau dažnai mes manome, kad malda yra kažkas, ką mes turime padaryti, kad Dievas mus palaimintų. Tai subtiliausia klaida – mat ji panaši į biblinį mokymą. O iš tikrųjų tai biblinio maldos paveikslo karikatūra. Malonės įgalinta, malonės motyvuojama malda tikrai teikia palaimą, tačiau malda nėra mūsų atliekamas darbas, įpareigojantis Dievą mus palaiminti. Tai subtilus skirtumas, bet svarbus. Malda – tai būdas priimti malonę, o ne darbas, siekiant ją nusipelnyti.

Klasikinėje teologijoje malda ir Šventasis Raštas (kartu su krikšto ir Viešpaties vakarienės sakramentais) vadinami malonės priemonėmis – keliais, kuriais paprastai juda Šventoji Dvasia. Malonės priemonės – tai normalūs įrankiai, kuriais Dievas naudojasi, kad mumyse ir per mus atliktų Savąjį gelbėjimo darbą. Ar malda ką nors keičia? Taip, nes Dievas keičia situaciją, o malda yra mūsų pasitikėjimo, kad Jis pasieks Savo tikslus, išraiška.

Prisimenu, kaip maždaug prieš šešis mėnesius maldoje kreipiausi į Dievą dėl savo finansų. Pradėti pelno nesiekiantį mokymo tarnavimą – sunkus darbas, o bažnyčios misijų komitetai mieliau remia Evangeliją skelbiančius misionierius nei tuos, kurie moko tikinčiuosius. Vieną vakarą kreipiausi į Dievą su neatidėliotinu reikalu. Metus laiko kaupęs lėšas ir mokęs, vis dar tegalėjau mokyti tik dalį laiko, nes dirbau kitame darbe. Buvo kone išsekusios net ir tos lėšos, kurios leido man dėstyti per tuos metus. „Tėve, tai Tavo tarnavimas, ne mano. Jeigu pavedei man šį darbą, kažkas turi pasikeisti. Aš negaliu būti nevalgęs. Turiu susimokėti už būstą. Jei nori, kad mokyčiau, turi suteikti tam lėšų. Jei nesudarysi man galimybių pamokslauti, nebepamokslausiu. Be Tavęs aš nieko negaliu padaryti.”

Ar aš apgaudinėjau Dievą, grasindamas daugiau nemokyti? Ne. Jam, aukščiausiajam Dievui, tai nebūtų padarę jokio įspūdžio. Aš veikiau išpažinau Dievui savo visišką ir absoliutų pasitikėjimą, kad Jis finansuos mano darbą.

Kitą dieną, po aštuonių mėnesių be jokios paramos, vienas naujas draugas nusivedė mane kavos ir pasakė, jog norėtų mane paremti po 100 dolerių per mėnesį. Tą pačią dieną gavau laiškelį iš savo seno bičiulio, gyvenančio kitoje šalies dalyje. Jis taip pat įsipareigojo kas mėnesį mane paremti. Paskui patikrinau elektroninio pašto dėžutę ir radau žinutę nuo vieno senokai išvykusio savo bažnyčios nario, kuris pranešė, kad išrašė man 1200 dolerių čekį.

Ar mano malda privertė Dievą padėti? Ne. Visa tai jau buvo numatyta dar gerokai prieš tai, kai pasimeldžiau. Tačiau kai išsakiau Dievui savo poreikį, Jis mielai mane aprūpino. Malda buvo ne darbas, už kurį mokamas atlygis, o malonės gavimo priemonė. Ir Dievas buvo pašlovintas mano silpnume. Dievas ištikimai išklauso mūsų maldas ir mielai į jas atsako. Malda – viena iš pagrindinių laisvių, kurias turi krikščionys, o laisvė suteikiama ne tam, kad liktume vergijoje. Yra vaistas nuo ramybės laiko kaltės. Tai Kristaus, kuriame turime atpirkimą, Evangelija. Evangelija – mūsų poreikis ir Dievo apvaizda – yra biblinės maldos esmė. Dievas mumis pasirūpins. Mes Jam priklausome.