Relaksacija – kelias į vidinę ramybę
Po sunkaus darbo ar įtampos kupinų išgyvenimų mes atsipalaiduojame, aptingstame, mintys darosi lėtos – sakome: „Tarytum akmuo nuo pečių nusirito”. Tai – natūrali apsauginė organizmo reakcija: iš atminties išsitrina mus traumavę įvykiai, užsimiršta neigiami išgyvenimai (nerimas, baimė, pyktis). Tačiau, ši reakcija ne visada „įsijungia” laiku. Ekstremaliai situacijai pasibaigus, mes dar ilgai liekame su ja: kartais sąmoningai, bet dažniausiai nesąmoningai, ir toliau mintyse vis ją kartojame, vis apie ją galvojame, vis išgyvenam. Nuo sugebėjimo atsipalaiduoti priklauso mūsų kasdienė savijauta. Žmogus, kurio kūnas yra įsitempęs, jaučia ir psichologinę įtampą, nukenčia ir jo santykiai su aplinkiniais. Nuolatinėje įtampoje gyventi neįmanoma, todėl nuolat siekiame atsipalaidavimo. Dažnai tam pasitelkiame ir kenksmingas sveikatai priemones, tokias kaip alkoholis, narkotikai ar vaistai. Jos veikia staigiai, tačiau ilgainiui sukelia priklausomybę ir didesnes problemas nei tos, nuo kurių gelbėjomės. O relaksacijos pratybos gali padėti sukelti natūralią atsipalaidavimo reakciją, nutraukti neigiamų minčių vis palaikomą užburtą ratą. Žodis relaksacija (lot. – relaxatio) ir reiškia atsipalaidavimą. Paprastai relaksacija vadinamas psichologinio ir fiziologinio aktyvumo sumažėjimas esant budrios būsenos. Žmogus pasiekia panašų atsipalaidavimo lygį kaip ir miegodamas, tačiau išlieka budrus. Relaksacijos pratybas gali vesti kitas žmogus, pavyzdžiui, psichologas. Paprastai tokios pratybos vyksta grupėje, tačiau atsipalaidavimo galima mokintis ir pačiam. Tai – vadinamosios autogeninės treniruotės.