Emilis Pocius

Politinėje žurnalistikoje vijos nėra taip paprastai išnarpliojamos. Čia žiniasklaidos savininkai turi „dirbti“ dviem kryptimis. Pirmoji, kaip ir ekonominėje žurnalistikoje, svarbu iš politikų ar kitų politikoje dalyvaujančių subjektų išmelžti kuo daugiau pinigų. Antroji, subtilesnė, reikalaujanti tikrojo makiaveliško „virtuoziškumo“, tai – įtakos įgijimas. Pirmoji kryptis maksimaliai išnaudojama per demokratijos esminę įtvirtinimo procedūrą – rinkimus (tai galima vadinti cinizmo apogėjumi, kai didžiausią vertybė instrumentaliai tarnauja didžiausiai niekšybei). Tuomet visi politikai nori atrodyti tik teigiamai ir prasiryžę už tai pastorinti žiniasklaidos savininkų pinigines. O pastarieji tam tikrai nesipriešina. Kartais ta draugystė užsimezga tik ad hoc. O kartais ji perauga į „ilgalaikius santykius“, jei „partneriai“ vienas kitam patiko (įvertino abipusę naudą). Vėlgi galima klausti ne tik „kur dingo „sarginis šuo?“, bet ir kodėl užsimiršo „tie valdžios ramsčiai“, panūdę apgauti piliečius dėl to, kad jiems galėtų „atstovauti“ (vėl politikos cinizmas – nori atstovauti žmonėms, nors pats atstovavimo startas tokiu atveju pagrįstas melu).

„Čia yra įtampa, kuri pirmą kartą iškilo antikinėje civilizacijos kritikoje ir vadinama kinizmu: individų siekimas atsilaikyti prieš jų visuomenių paikystes ir pusprotystes, patiems išliekant visaverčiams ir protingiems. Gyvenimas priešinantis, juokiantis, atsisakant paklusti, apeliuojant į gamtą ir įvairialypį gyvenimą“. „Cinizmo sąvoką buvome pasilikę valdančiųjų ir viešpataujančios kultūros replikai į kinizmo provokaciją apibūdinti; jie puikiai mato, kas tikra, bet ir toliau prievarta varo savo. Jie jau žino, ką daro“. Peter Sloterdijk „Ciniškojo proto kritika“. Tai net ne šizofrenija. Šizofrenija prasideda alubaryje, kai žurnalistai, visą dieną vykdę redaktorių ir leidėjų nurodymus, vakare susirenka, maukia alų ir riebiai keikdamiesi pliekia savo bosus. Bet žurnalistai – ne žiniasklaidos savininkai, o tik darbininkai. Žiniasklaidos valdytojai – tai ne šizofrenija, bet makiaveliškai šiurkšti logika. Viskas apskaičiuota. Kartais viskas taip painu, kad net, regis, Ariadnės siūlu neįmanoma atsekti. Interesas veja interesą. Užsakovas sumoka daugiau už kitą. Reketo ar šmeižto kampaniją keičia panegirikos sezonas. Tada šaunūs herojai išsigimsta į kvazimodus, o piktosios pamotės virsta nuskriaustomis našlaitėmis, patekusiomis į elito gretas. Betgi tai – vis tiek ne šizofrenija, o geležinių saitų struktūra. Netiesa, kad žiniasklaida tik skriaudžia bukus vartotojus ir manipuliuoja jų sąmone. Žiniasklaida iš tikrųjų turi daug teisingų, bet kartais ir pagiežingų kritikų.