Baimės poveikis
| |

Baimės poveikis

Baimė ir nerimas kelia sumaištį, neleidžia protui pailsėti bei yra dvasinių sutrikimų, o kartu ir sunkių kūno negalavimų ar net mirties priežastis. Gydytojai vis labiau įsitikina, jog daugybe ligų dažnai susergama būtent dėl dvasinių sutrikimų. Susirgimų, kurie yra tokios įtampos pasekmė, sąrašas ilgas, įvairus ir vis didėja: alergijos, astma, odos ligos, nenormalus kraujo spaudimas, širdies ritmo sutrikimai, artritai, kolitai, imuniteto susilpnėjimas. Kai kurie žmonės, kenčiantys nuo alergijos, pradeda čiaudėti ir jausti niežulį vien pamatę vazoje pamerktas gėles. Pasakykite jiems, kad gėlės dirbtinės, ir tų simptomų nebeliks. Tai paprastas pavyzdys, įrodantis, kokią stiprią neigiamą įtaką kūnui gali daryti protas. Baimę privalote pakeisti savivoka ir pasitikėjimu. Tai bus lengviau padaryti įsitikinus, kaip nuo baimės nukenčia jūsų kūno veikla. Praeinanti, trumpalaikė baimė yra normali ir svarbi funkcija. Akimirksniu sutelkdama jūsų dėmesį -protą – į pavojų, ji priverčia pasitraukti nuo bėgių artėjant traukiniui arba neleidžia eiti pernelyg arti prarajos. Kai pavojus išnyksta, tokia baimė pasimiršta. Baimės dėka kūnas pasirengia atremti grėsmę. Urvinio žmogaus, išsigandusio nakties garsų, įvaizdis yra puiki iliustracija. Širdis staiga pradeda smarkiai plakti, kraujas iš virškinimo organų suplūsta į raumenis, o kraujagyslės, kuriomis jis teka, išsiplečia, praleisdamos didesnį kraujo kiekį.

Stresas turi ir teigiamo poveikio
| |

Stresas turi ir teigiamo poveikio

Stresas gali turėti ne tik neigiamą, bet ir teigiamą poveikį. Medikų teigimu, stresas yra ne tik tai, ko reikia vengti, bet ir tai, ką galime priversti dirbti savo naudai. Dėl šiandieninio gyvenimo tempo ir nuolat besikeičiančių aplinkybių daugelį žmonių vargina nuolatinė nervinė įtampa ir stresas. Tai sukelia depresiją, nerimą, padidina arterinį kraujospūdį, sutrikdo miegą, sukelia galvos skausmus, migreną bei kitus sutrikimus. Stresas – tai fizinė ir psichinė organizmo reakcija į slegiančias situacijas, nepalankias ar net pavojingas gyvybei aplinkybes. „Streso, kaip natūralaus gyvenimo reiškinio, neįmanoma išvengti. Nedidelis stresas veikia teigiamai, skatina veiklumą, išradingumą. Tačiau labai stiprus, dažnai pasikartojantis arba užsitęsęs stresas gali sukelti įvairias ligas. Vienaip ar kitaip stresas daro įtaką kiekvieno žmogaus sveikatai“, – teigė Palangos poilsio namų „Baltija“ Reabilitacijos centro FRM gydytojas neurologas Vincas Paulikas. Streso metu į kraują išsiskiria įvairios biologiškai aktyvios medžiagos. Dėl šios priežasties sustiprėja kvėpavimas, pagreitėja ar sutrinka širdies ritmas, išpila prakaitas, pakyla kraujospūdis, vienur išsiplečia, kitur susitraukia kraujagyslės, padidėja gliukozės kiekis kraujyje. Pasak gydytojo, pernelyg stipri, dažnai pasikartojanti ar ilgalaikė streso būsena išsekina organizmo adaptacines galimybes, psichiką, imuninę sistemą ir tampa įvairių ligų priežastimi.

Neapykantos šaknys
| |

Neapykantos šaknys

Ankstyvaisiais viduramžiais, pusei Europos pagaliau atsipeikėjus po tautų kraustymosi chaoso, airių pasaulyje dar buvo tvarka. Keltų kultūra buvo pasiekusi aukštą lygį. Airija pirmoji šalis kontinento šiaurėje apkrikštyta dar apie 400 m. – laisva valia! Iš ten siuntė misionierius pas pagonis germanus, iš ten paplito po visą Europą krikščioniškas paprotys atlikti išpažintį į ausį. VIII ir IX šimtmečius airiai vadina savo aukso amžiumi. Tačiau toks nerūpestingas laikas tęsėsi neilgai. Jau apie 800 m. pirmieji normanų laivai prisišvartavo salos rytiniame pakraštyje. Norvegai, o vėliau danai, įkūrę tvirtoves ir miestus (šiandieninė Airijos sostinė Dublinas – vienas iš pirmųjų normanų įkurtų miestų). Per šimtą metų jų viešpatavimo tinklas ištįso į daugelį salos pusių – bet jis buvo retas. Šiems normanams dar nepasisekė tvirtai paimti į rankas kontrolės, ir airių gyvenimas liko beveik nesutrikdytas. XII šimtmetyje atsirito antroji, masiškesnė skandinavų invazijos banga. Šį kartą iš kaimyninės Didžiosios Britanijos salos, iš Anglijos. Ten 1066 m. po mūšio ties Hastingsu į sostą atėjo normanai, traukiantys iš Prancūzijos. 1155 m. popiežius savo bulėje pavedė Anglijos karaliui Henrikui II „žiūrėti tvarkos“ Airijoje. Popiežiui rūpėjo kietai suimti į savo rankas religiniu požiūriu savarankišką airių Bažnyčią. Be to, atiduodamas Airiją Anglijos karaliui, jis norėjo pabrėžti savo paties, kaip aukščiausiojo siuzereno, pretenzijas. 1169–71 m. pagaliau Anglijos normanai įsiveržė į Airiją.

4 baimės veidai
| |

4 baimės veidai

Baimė – neišvengiama gyvenimo dalis. Įgaudama vis naujų formų ji lydi žmogų visą gyvenimą, tačiau tai nereiškia, kad nuolat ją jaučiame. Susiklosčius vidinėms ir išorinėms aplinkybėms, ji iškyla mūsų sąmonėje. Tada dažniausiai bandome ją nuslopinti, išstumti ar paneigti. Baimė yra signalas ir įspėjimas apie pavojus, o kartu ir iššūkis, impulsas ją įveikti. Pažinę savo baimes, jas priėmę ir galiausiai įveikę, mes bręstame. Tapusi sąmoninga mūsų savastimi kiekviena baimė netenka savo baisumo. Žymus vokiečių psichoanalitikas Fritzas Riemannas padarė išvadą, kad žmogaus gyvenimui įtaką daro keturių pagrindinių formų baimės, o vienos iš jų įsivyravimas lemia keturias asmenybės struktūras. Tos baimės mums visiems daugiau ar mažiau būdingos ir, jeigu esame jas suvokę, galime tai laikyti dvasinės sveikatos ženklu. Tačiau kuo ryškesnės ir vienpusiškesnės yra asmenybės struktūros, tuo didesnių problemų joms kyla. Keturis struktūrinius tipus – net ir sveikuosius tų tipų atstovus – autorius apibūdino neurozių teorijos sąvokomis: šizoidija, depresija, įkyriųjų būsenų neurozė ir isterija. Nenusigąskime šių žodžių, tai – tik terminai. Tiesiog įleiskime šviesos ir pakalbėkime apie tai, ko visi bijome. Kiekvienas iš mūsų nori būti nepakartojamas ir individualus. Mes siekiame skirtis nuo kitų, bet drauge trokštame ir visai priešingo dalyko – priklausyti žmonių grupėms ar kolektyvams. Žmonės, kurie bijo atsiduoti, pervertina savisaugą ir atsiribojimą, vadinami šizoidiškais.

Stresas darbe
| |

Stresas darbe

Vis didėjantis gyvenimo tempas, besikeičiančios darbo sąlygos ir augantys kompetencijos reikalavimai verčia žmogų nuolat suktis darbų verpete. Nepriklausomai nuo įmonės dydžio, dėl per didelio darbo tempo vienas iš trijų jūsų kolegų gali patirti stresą darbe. Stresas yra kasdieninio gyvenimo sudedamoji dalis. Trumpas, pozityvus stresas darbe padeda susikoncentruoti ties atliekama veikla, motyvuoja kovoti su iššūkiais, tačiau darbuotojas susidūręs su aplinkybėmis, kurias nėra tikras ar sugebės įveikti, patiria stresą. Europos saugos ir sveikatos darbe agentūros duomenimis, stresas yra antras iš veiksnių, susijusių su sveikatos problemomis darbe iš dažniausiai pranešamų, veikiantis 28% darbuotojų. Per 50% darbuotojų dirba greitu tempu ar per įtemtai mažiausiai ketvirtį savo darbo laiko per dieną. Pernelyg didelis darbo krūvis, ribotas užduočių atlikimo laikas, nesutarimai su bendradarbiais, reiklus ir nejautrus viršininkas – veiksniai, lemiantys patiriamo streso darbe lygį. Darbuotojai, dirbantys toje pačioje aplinkoje skirtingai išgyvena stresą. Lemia ne vien individualūs veiksniai (santykiai šeimoje, ekonominė padėtis, asmenybės ypatumai), bet ir patiriamo streso suvokimas. Paprastai darbdaviai per mažai dėmesio skiria mikroklimatui, kuris yra susijęs su darbo našumu ir pačių darbuotojų sveikata. Geri tarpusavio santykiai padeda įveikti darbe patiriamą įtampą. Neigiamomis emocijomis, sunkiais išgyvenimais dalinamasi tik draugiškoje ir saugioje aplinkoje.

Psichologo patarimai: kaip išvengti senatvės baimės?
| |

Psichologo patarimai: kaip išvengti senatvės baimės?

Bijome senatvės? Senatvės baimė – normalus žmogiškas jausmas. Jei mums būtų dvidešimt, tada būtų galima kalbėti apie nukrypimą. Tačiau, sulaukę keturiasdešimties, įgyjame patirtį. Matome aplink save daugybę pavyzdžių, kada seni žmonės atsiduria bejėgiškoje situacijoje, kenčia nuo skurdo, taupo kiekvieną centą. Todėl kiekvienam normaliai mąstančiam žmogui iškyla natūralus noras apsaugoti save nuo tokio varianto, kol ne vėlu. Tačiau tos baimės neturi nuolatos persekioti. Kartą atsiradę, jos turi būti pakeistos veikimo planu ir pačiu veiksmu. Viktorija B. rašo: „Man keturiasdešimt dveji, bet pastaruoju metu vis dažniau galvoju apie senatvę. Štai jau keletą metų mane kamuoja baimės, nerimas, negaliu miegoti. Bijau, kad susirgsiu ir liksiu be cento kišenėje. O pati vos suduriu galą su galu. dukrelę (jai viso labo aštuoneri) ir manau: nejau turiu viltis dėti į ją, kad po dvidešimties metų ji mane išlaikys? Ir norisi kažką daryti, kažkaip save apsaugoti, kol ne vėlu… Noriu paklausti: ar normalu, kad, turėdama keturiasdešimt, galvoju apie senatvę, bijau ligų ir skurdo? Kalbėjausi su draugėmis šia tema, joms mano pergyvenimai atrodo keisti. Jos gyvena „šia diena” ir negalvoja apie rytojų. Galbūt jos teisios?“ Viktorija rašo, kad baimės ją kankina keletą metų, ji negali miegoti. Bet, kaip matyti iš laiško, ji nieko nesiima. Tokios psichinės būsenos normalia pavadinti negalime. Šiuo atveju Viktorijos draugės, kurios negalvoja apie ateitį, yra psichiškai sveikesnės.

Gerasis ir blogasis stresas
| |

Gerasis ir blogasis stresas

Stresu vadinama organizmo reakcija į aplinkos veiksnius, keliančius grėsmę individo gerovei, sveikatai ar gyvybei ir sutrikdančius įprastinę psichofizinę pusiausvyrą. Stresą sukeliantys aplinkos veiksniai vadinami stresoriais. Jie gali būti fiziniai (šaltis, karštis, alkis, trauma, infekcija ir kt.) ir psichosocialiniai (konfliktas, nesėkmė, ne-laimė, problemos šeimoje, darbe, netikrumas dėl ateities ir kt.). Stresas arba šios būsenos vidinės reakcijos yra vadinamos “bėgimu ar kova”. Šia bėgimo ar kovos reakcija gamta apsaugo jus iškilus pavojui. Ta pati reakcija taip pat padeda jums susidoroti su sunkiu uždaviniu ir pasiekti užsibrėžtą tikslą (pvz., prieš svarbias rungtynes nedidelė įtampa padeda futbolo komandai pasirengti psichologiškai bei fiziškai ir įgyti aukščiausią formą). Bėda iškyla tada, kai stresas tampa nuolatinis ir nebepraeina. Jūsų organizmas visą laiką yra įsitempęs ir pasirengęs reaguoti į pavojų, ir tie apsauginiai pokyčiai, kuriuos sukėlė stresas, gali pakenkti jums psichiškai ir fiziškai, ir net susargdinti jus. Stresas yra natūralus gyvenimo reiškinys, skatinantis veiklumą, išradingumą, netgi kūrybiškumą ir tobulėjimą. Tačiau per stiprus, dažnai pasikartojantis arba užsitęsęs (chroniškas) stresas gali paskatinti įvairių ligų atsiradimą. Fiziniai iššūkiai – svorių kilnojimas ar įtempta teniso partija – leidžia jums pajusti stresinę jūsų kūno reakciją ir ją atpažinti.

Baimės
| |

Baimės

Nėra žmonių, kurie nieko nebijotų. Net ir patys galingiausi suaugusieji ko nors bijo. Bet tai – jau jų problemos. O ko bijai tu? Ne, tik nesakyk, kad nieko nebijai. Bijoti – natūralu ir tikrai nėra gėdinga. Baimė mus apsaugo nuo veiksmų, kurie galėtų pakenkti. Bet tik tada, kai ji turi pagrindą. Būna baimių – niekuo nemotyvuotų – netikrų. Tada bijomasi “veltui” – nerimaujama, kankinamasi dėl dalykų, kurie negali įvykti, arba tikimybė, kad jie įvyks, yra labai nedidelė. Pavyzdžiui, yra vaikų, kurie labai dažnai girdi tėvus kalbant apie baisius nusikaltimus, neišgydomas ligas, gaisrus… Ir jiems ima atrodyti, kad netrukus kažkas tokio nutiks ir jiems. Tokios beprasmės baimės gali kaip reikiant apkartinti gyvenimą. Jei tėvai dažnai pykstasi tarpusavyje, vaikai ima nerimauti. Tie, kas auga vieni – neturi broliukų ar sesučių – visada tėvelių dėmesio centre. Beje, tai irgi gali tapti baimių priežastimi – bijomasi nepateisinti tėvelių lūkesčių ir vilčių. Taip, tu turi stengtis, bet, jei per daugybę lankomų būrelių ir pamokų ruošimą nebelieka laiko žaisti ir bendrauti su bendraamžiais, tai jau negerai. Kaip su tuo kovoti? Prisimink, kaip, būdamas visai mažas, bijojai, kad po lova yra kažkas, kas gali sučiupti už kojos. Patikėk, dauguma dabartinių tavo baimių yra tokios pat – vėliau pats iš jų juoksies. Stenkis kuo daugiau bendrauti su kitais vaikais – draugų būrelyje visos baimės išbėgioja.

Augalų stresas
| |

Augalų stresas

Aplinkos ir augalijos santykio stebėjimai, o vėliau ir tyrimai sudarė sąlygas atsirasti nišai, kurioje palaipsniui tvirtinosi streso samprata ir terminologija, vystėsi streso teorija. Tačiau gilesnis biologinio streso supratimas prasidėjo tada, kai buvo pastebėta, kad augalas nepalankiomis sąlygomis gali susikurti apsauginį barjerą. Misūrio universiteto profesorius J.Levitas aiškino, kad biologinis stresas gali būti suprastas, kaip bet kurios aplinkos veiksnio sukelta potencialiai žalinga įtampa biologinėse sistemose. Šiuo metu augalų patiriamas stresas dažniausiai apibrėžimas kaip: Stresas – visuma apsauginių fiziologinių reakcijų, atsirandančių organizme dėl nepalankių veiksnių: tarprūšinės ir vidurūšinės konkurencijos, nepalankių aplinkos sąlygų, aplinkos užterštumo ar antropogeninių veiksnių tokių kaip mechaniniai pažeidimai ir k.t. Miškų mokslo srityje reiškinys, savo išraiška prilygstantis stresui, buvo atrastas Lietuvos mokslininkų L. Kairiūkščio ir A. Juodvalkio per ilgalaikį paprastosios eglės Picea Abies (L) augimo intensyvumo stebėjimą skirtingo tankio želdiniuose. Lajų suartėjimas ir tarpusavio konkurencijos veiksniai sąlygojo eglės prieaugio sumažėjimą. Po to sekė lajų susivėrimas ir cenotinių ryšių atsiradimas lydimas prieaugio padidėjimo ir medžių diferenciacijos. Taip pasireiškė stresinė įtampa individams įeinant į cenotinius ryšius medyno lygmenyje.

Gėdos jausmą praradus
| |

Gėdos jausmą praradus

Gėdą suprantame kaip vieną nemaloniausių jausmų, parodančių žmogaus trumpalaikę ar ilgai trunkančią dvasinio iškrypimo būseną. Išsišokai kalba ar veiksmais, pažeisdamas moralės reikalavimus – ir tave apima gėdos jausmas su išoriniais, kitų nesunkiai pastebimais fiziologiniais pakitimais: akių nudelbimu, skruostų užkaitimu, susinervinimu. Jei žmogus susivokia, ką netinkamo pasakęs ar padaręs, ir jį apima gėdos jausmas, vadinasi, dar veikia vadinamoji introspekcija (savistaba). Savistaba ir savikontrolė ypač būtinos psichologinės priemonės ne tik bendraujant su kitais, bet ir individualioje veikloje. Jei individas vengia ar nesugeba savęs kontroliuoti, ima kalbėti ir veikti daugiau, negu leidžia sveika moralė, – tai jau didelė asmeninė tragedija. „Dvigubai nusikalsta tas, kuris nesigėdi savo nusikaltimo“, – sakė Publijus. Žmogus, praradęs ar bent susilpninęs savyje gėdos jausmą, gali bet kada ir bet kur pridaryti šunybių ir nesujausti dėl to kaltas. Tada jis tampa pavojingas, nes jo nevaržo, neprilaiko jokia savikontrolė, jokie moralės varžtai: gali vogti, meluoti, savo nusižengimą kitam primesti ar kitaip dvasiškai degraduoti. Sučiuptas nusikaltimo vietoje toks begėdis nesidrovi atsikirsti: „Na, ir kas čia tokio! Ir kiti taip daro: vagia, meluoja, kyšininkauja, apgaudinėja…“ Pažvelkime į mūsų valdžioje esančius begėdžius (o jų ne tiek jau mažai): meluoja ir nemirksi, grobia ir šaiposi iš „neapsukriųjų“, kyšininkauja ir mano, kad tai normalu.