Nakties sesuo
Melancholija… Medžiai, saujomis žeriantys aukso lapus, pilkų debesų tumulai paslėpę saulę, drengiantys žemę lietūs, įkyrus šaltas vėjas. Ruduo. Ir melancholija. Taip psichiatrijoje iki XX a. trečiojo dešimtmečio vadinta liguista būsena, kuriai būdinga nepagrįstai liūdna nuotaika. Vėliau ją pakeitė išpopuliarėjęs depresijos terminas. Atrodytų, jog depresija – šių laikų kūdikis. Šviesos greičiu besiplėtojančios technologijos, žūtbūtinė konkurencija rinkoje, spartus gyvenimo tempas, žmonių susvetimėjimas – depresijai palankios prielaidos. Bet visgi istorija rodo ką kita. Melancholijos (arba depresijos) istorija sena kaip šis pasaulis. Jos simboliai aptinkami net ant egiptietiškų sarkofagų. Egipto hieroglifuose melancholiją vaizduodavo pelėda, nakties paukštis. Pelėda reiškė tamsą, šaltį ir mirtį. Senovės Graikijoje melancholija buvo siejama su juodąja tulžimi pagal keturių skysčių teoriją. Ir pats pavadinimas tai atspindi, nes graikiškai „melanos“ reiškia „juodas“, o „chole“ – „tulžis“. Net medicinos tėvas Hipokratas tvirtino, jog jei prislėgtumas, gyvenimo prasmės praradimas ir apetito stoka trunka ilgai, tai žmogus yra apimtas melancholijos. Senovės graikai laikė melancholiją psichikos liga ir ją gydė. Neretai ją dar siejo su lunatizmu. Taigi ir graikai matė ryšį su naktimi bei tamsa. Gydant tokius ligonius buvo kreipiamasi pagalbos į deivę Artemidę – Hekatę, gydytojų dievo Asklepijo padėjėją.