Kunigas visuomenininkas, istorikas, publicistas. Pradžios mokyklą lankė Pakruojyje, mokėsi Šiaulių gimnazijoje, paskui Kauno dvasinėje seminarijoje. Praėjus metams po kunigo šventimų, buvo paskirtas Raseinių mokyklos kapeliono ir vikaro pareigoms. Čia pradėjo savo visuomeninę veiklą, puikiai gretindamas tiesiogines pareigas su pasaulietiniais reikalais. Raseinių apylinkėse susitikdamas su daugybe dvarininkų, laikiusių save nelietuviais, jais susidomėjo, ėmė studijuoti jų dokumentus. Surinko A. Fromo-Gužučio rankraščius, išgarsino jį kaip rašytoją, įteikė sukauptus raštus J. Tumui-Vaižgantui. Pagal Raseiniuose surinktą medžiagą, vikaraudamas Laukuvoje, parašė veikalą “Žemaičių bajorai”, kurį, profesoriui L. Kšivickiui tarpininkaujant, lietuvių kalba norėjo išleisti Krokuvos universitetas. Rusų istorikų-filologų suvažiavime sutiko skaityti referatą “Bojarin gospodarskij žomoitskoj zemli”, bet dėl Rusų-Japonų karo suvažiavimas neįvyko. Kunigavo įvairiose vietose, nuo 1909 Varnių klebonas.

Kunigas, rašytojas. Baigė Varnių kunigų seminariją, 1850 įšventintas kunigu, paskiriamas Kėdainių vikaru. 1852-53 Pušaloto administratorius, 1856-1860 Obelių vikaras, 1861-62 Kriaunių administratorius, 1862-63 Kaunatavo filialistas, 1864-90 Žemalės klebonas, nuo 1891 Plungės altaristas. Išspausdino “Deszyms uvogų” ir “Antonevičiaus Trumpi pamokinimai”.

Kunigas, religinių raštų rengėjas. Mokėsi Raseinių mokykloje, Vilniaus akademijoje gavo filosofijos daktaro laipsnį, baigė Varnių kunigų seminariją, nuo 1784 Varnių klebonas ir konsistorijos narys, Žemaičių vyskupijos kapitulos narys, kanauninkas, prelatas, vyskupijos oficiolas, nuo 1813 generalinis vikaras, kuriam dažnai sergąs vyskupas J.A.Giedraitis pavedė visų vyskupijos kunigų valdymą ir kilnojimą. Taip B.Gailevičius įgijo didžiausią įtaką vyskupijoje, kuria kiti kunigai nusiskųsdavo. Tačiau B.Gailevičius buvo neambicingas, kuklus, atsidavęs vyskupijos reikalams, tos savo įtakos blogam nenaudojo, net daug kunigų apsaugojo nuo svetimai įtakai lengvai pasiduodančio vyskupo fantazijų. Didelio populiarumo įgijo per 1831 choleros epidemiją, kai paskelbus karantiną aplink Varnius, kad neišplistų epidemija, tik B.Gailevičiaus dėka Varnių varguomenė, ypač žydai, išliko gyvi. Užrašė Varnių bažnyčiai 6300 auksinų ir prieš mirtį dovanojo visas skolas skolininkams, ypač žydams. Priklausė Telšių apskrities T. Kosciuszkos sukilėlių įsteigtai tvarkos palaikymo komisijai.

Kunigas, mokytojas, prozininkas. Mokėsi Varnių kunigų seminarijoje, Petrapilio dvasinėje akademijoje, kurią baigė teologijos magistro laipsniu. Vyskupo M.Valančiaus sekretorius, 1860-63 Varnių kunigų seminarijos rektorius. Pasižymėjo kaip geras pedagogas ir rūpestingas klierikų tėvas (šelpė Petrapilio dvasinėje akademijoje studijavusius A. Baranauską ir Kl. Kairį). Buvo griežtai nusistatęs prieš rusų administraciją. Nors 1863 sukilimui nepritarė, nedalyvavo, buvo neteisingai apkaltintas slėpęs seminarijoje sužeistus sukilėlius ir palaikęs santykius su sukilimo vadovybe. Rusams reikalaujant, atsisakė rektoriaus pareigų. Vyskupo M.Valančiaus buvo paskirtas Varnių katedros vikaru, bet buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą.

Kunigas, mokytojas, vertėjas. Mokėsi Polocko jėzuitų kolegijoje, įstojo į jėzuitus, 1800-1801 Vitebsko jėzuitų kolegijos vokiečių kalbos mokytojas. 1801 gavo teologijos magistro laipsnį, 1801-1810 jėzuitų kolegijų Mogiliove, Polocke, Oršoje mokytojas. Įšventintas kunigu, Salantuose mokė Gorskio vaikus. 1811 vyskupas Stroinovskis paskyrė Kiemeliškių klebonu. 1811 Vilniaus universitete išlaikęs specialius mokytojo egzaminus, dirbo Vilniaus gimnazijos mokytoju. 1815 profesorius Groddekas pakvietė būti komisijos nariu, ruošiant klasikinius mokyklinius vadovėlius. Tos komisijos pavestas pradėjo rašyti 1822-1825 išspausdintą “Slovnik lacinsko-polski”. 1819 iš Vilniaus universiteto išsiųstas į užsienį, 1821 grįždamas Krokuvoje gavo teologijos daktaro laipsnį, tais pačiais metais-Žemaičių kapitulos narys; Lenkijos vietininko didžiojo kunigaikščio Konstantino iškviestas į Varšuvą, mokyti būsimąjį carą Aleksandrą I, bet paaiškėjus, kad nemoka lenkiškų karinių komandų, grąžintas į Vilnių. 1823 paskiriamas Salantų parapijos klebonu, kur įtaisė medžio rėžyklą, gaminusią paties Čerskio parašytoms knygoms iliustracijas ir šventųjų paveikslus. Gerai pramoko žemaitiškai ir susibičiuliavo su Švėkšnos lietuvių veikėju Jurgiu Plateriu. 1825 Žemaičių vyskupijos atstovas Petrapilio dvasinėje akademijoje. 1831 sukilimo metu buvo apkaltintas mokęs sukilėlius gaminti paraką, buvo suimtas, išvežtas į Vilnių, bet sugebėjo pasiteisinti. Į Salantus negrįžo, ligi mirties gyveno Varniuose.

Žemaičių vyskupijos kanauninkas, lietuvių literatūrinės kalbos kūrėjas, žymiausias lietuviškosios kontrreformacijos rašytojas. Nėra žinių apie išsimokslinimą, bet gerai kalbėjo ir rašė lietuviškai, lotyniškai, lenkiškai, mokėjo slavų kanceliarinę kalbą, vartotą LDK. Rūpinosi bajorų ir žemesnių sluoksnių švietimu. Mirus vyskupui M.Giedraičiui, buvo paskirtas Žemaičių vyskupijos administratoriumi. Vilniuje išleisti du jo darbai: ispanų jėzuito J. Ledesmos katekizmo vertimas “Katekizmas, arba Mokslas kiekvienam krikščioniui privalus” ir “Postila katolicka”. Iš lenkų kalbos išverstas katekizmas yra seniausia išlikusi LDK išleista knyga. Jame yra viena seniausių krikščioniškų giesmių-antifona “Sveika Karalyčia” ir giesmė “Malda Šv. Tamošiaus iš Akvino”. Tai dvi pirmosios žinomos LDK lietuviškai publikuotos giesmės.

Istorikas, folkloristas, vertėjas. Mokėsi Kretingos, Ž. Kalvarijos mokyklose, Vilniaus gimnazijoje, studijavo VU literatūros ir laisvųjų menų, moralinių ir politinių mokslų fakultetuose, įgijo teisių magistro laipsnį. Dirbo Rygos generalgubernatoriaus raštinėje, Petrapilyje, Rusijos Senate, prie Lietuvos Metrikos. Grįžęs į Lietuvą, apsigyveno Varniuose, pas vyskupą M.Valančių. Literatūrinės veiklos ėmėsi dar studijuodamas. 1822 parašė pirmą istorijos veikalą lietuvių kalba “Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių”. Veikalą paliko rankraščiu. Išvertė Fedro pasakėčias. Gilinosi į istoriją, kalbą, užmezgė ryšius su J.Pabrėža, T. Narbutu ir kitais Lietuvos šviesuoliais. Baigė stambiausią darbą “Istorija žemaitiška”, išleido “Būdą senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių” – savotišką senųjų lietuvių kultūros istoriją, turinčią utopinio žanro ypatumų.

Vyskupas, poetas, romantinės lyrinės poezijos pradininkas, kalbininkas. Mokėsi Anykščiuose, Rumšiškėse, Varnių kunigų seminarijoje, Petrapilio dvasinėje akademijoje, teologines studijas tęsė Miuncheno, Romos, Louvaino universitetuose. Grįžęs iš užsienio, dirbo Petrapilio dvasinės akademijos profesoriumi. Vyskupas M.Valančius pakvietė Žemaičių vyskupystėn, paskyrė katedros vikaru. 1867-1884 A. Baranauskas Kauno kunigų seminarijos homiletikos ir lietuvių kalbos bei dogmatinės teologijos profesorius, 1874-seminarijos inspektorius, 1879-kanauninkas, 1883-prelatas, 1884-1897 Žemaičių pavyskupis, 1897-1902 Seinų vyskupas. Reikšmingiausius kūrinius sukūrė mokslo metais. Juos sudaro: giesmių ciklas “Artojų giesmės šventos”, “Dainų dainelė”, “Anykščių šilelis”, “Kelionė Petarburkan”, “Dievo rykštė ir malonė”, “Pasikalbėjimas Giesminyko su Lietuva”, “Ko gi skaudžia man širdelę”. Kūriniai – stambios skirtingų žanrų poemos, poeto vadinamos giesmėmis.

Gimė Jonas Variakojis 1892 metų gegužės 20 dieną Rinkuškiuose. 1913 metais baigė Estijoje Pernavos gimnaziją. Atvyko į Vilnių. Vasarą padirbėjęs Antano Smetonos redaguojamame laikraštyje “Vilnis”, rudenį įstojo į Peterburgo universiteto teisės fakultetą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1919 metais iš trečio kurso buvo mobilizuotas į rusų kariuomenę. Baigęs Vladimiro karo mokyklą, Jonas Variakojis 1917 metais buvo išsiųstas į Austrijos frontą. Kariauti teko neilgai. Po bolševikų perversmo Rusijoje J. Variakojis atvyko į Voronežą, dalyvavo antrajame lietuvių karių suvažiavime Peterburge. 1918 metų vasario pabaigoje buvo deleguotas į Lietuvos Tautos Tarybą Vilniuje, rūpinosi lietuvių tremtinių grįžimu į Lietuvą. 1918 metų rudenį sugrįžo į Vilnių. Buvo pakviestas dirbti į įsikūrusį Prekybos ir pramonės banką. Tačiau nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos laukė sunkios kovos su bolševikais, lenkais, bermontininkais. Lietuvą ginti Vyriausybė pašaukė savanorius.