Kunigas visuomenininkas, istorikas, publicistas. Pradžios mokyklą lankė Pakruojyje, mokėsi Šiaulių gimnazijoje, paskui Kauno dvasinėje seminarijoje. Praėjus metams po kunigo šventimų, buvo paskirtas Raseinių mokyklos kapeliono ir vikaro pareigoms. Čia pradėjo savo visuomeninę veiklą, puikiai gretindamas tiesiogines pareigas su pasaulietiniais reikalais. Raseinių apylinkėse susitikdamas su daugybe dvarininkų, laikiusių save nelietuviais, jais susidomėjo, ėmė studijuoti jų dokumentus. Surinko A. Fromo-Gužučio rankraščius, išgarsino jį kaip rašytoją, įteikė sukauptus raštus J. Tumui-Vaižgantui. Pagal Raseiniuose surinktą medžiagą, vikaraudamas Laukuvoje, parašė veikalą “Žemaičių bajorai”, kurį, profesoriui L. Kšivickiui tarpininkaujant, lietuvių kalba norėjo išleisti Krokuvos universitetas. Rusų istorikų-filologų suvažiavime sutiko skaityti referatą “Bojarin gospodarskij žomoitskoj zemli”, bet dėl Rusų-Japonų karo suvažiavimas neįvyko. Kunigavo įvairiose vietose, nuo 1909 Varnių klebonas. Iš karto ėmėsi vyskupo M.Giedraičio palaikų ieškojimo, savo įspūdžius išdėstė rašinyje, išspausdintame “Draugijoje”1910 m. 1912 m. lietuvių kandidatas į IV dūmą, laimėjo prieš dvarininką Narutavičių, bet dvarininkai papirko vieną rinkėją ir kunigas A. Juozapavičius nebuvo išrinktas. Tada lenkų kalba parašė brošiūrą “Vivos voco.-Sprawozdanie wyborcze do IV-ej Dumy, Wilnie” 1913, kurioje gynė lietuvių bloką. Vienas iš “Vilties” steigėjų. Poškiečių Antano slapyvardžiu bendradarbiavo “Vilniaus Žiniose”, “Lietuvos Ūkininke”, “Viltyje”, “Draugijoje”. Artimas rašytojo J. Lindės-Dobilo draugas, padėjęs jo romanui “Blūdas” išvysti pasaulį. 1925 atgaivino Varniuose prieš I Pasaulinį karą veikusį smulkaus kredito draugijos banką, prieš tai išleidęs 30 puslapių brošiūrą “Latvių žemdirbių sąjunga”, paruošė tam dirvą. A. Juozapavičius Varniuose pirmininkavo Šaulių organizacijos būrio valdybai, buvo čia Lietuvos kariuomenės kapelionas.

Nuoširdžiai ir tikrai kunigiškai A. Juozapavičius bendravo su žmonėmis. Kilęs iš kaimo, pažino žmones, jų gyvenseną, turėjo savybių artimų vyskupui M.Valančiui. Todėl neatsitiktinai buvo didelis vyskupo M.Valančiaus gerbėjas. Varniuose rūpestingai rinko žmonių atsiminimus ir visokius daiktus, turėjusius ryšį su paskutiniu Varniuose gyvenusiu Žemaičių vyskupu. Sukaupta medžiaga buvo panaudota studijoje “Žemaičių Medininkai–Varniai” – didžiausiame ir svarbiausiame darbe. Jo rūpesčiu vyskupui M.Valančiui pastatytas paminklas, buvo ne tik pagarbos ženklas vyskupui, bet ir vienas iš nedaugelio labdaros pavyzdžių, nes visi darbai buvo padaryti už aukotas lėšas.

Palaidotas senosiose Varnių kapinėse.

Views All Time
Views All Time
3202
Views Today
Views Today
1
0 0