Bibliotekininkas, poliglotas. Gimė Ožtakių km. Varnių valsčiuje. Tėvas tarnavo caro armijos kariniame Nevos laivyne Sankt-Peterburge. Motina po gimdymo išgyveno 7 d. Edvardą augino dėdės šeima, kurioje buvo kalbama ir meldžiamasi lenkiškai. Mokytis pradėjo iš karto 3 klasėje, nes buvo labai gabus. Baigė Varnių pradžios mokyklą, Telšių vyskupo M. Valančiaus gimnaziją. Studijavo Kauno universitete lituanistiką ir lotynų kalbą. Jau iki mokslo universitete mokėjo šešias kalbas. Universitete išmoko dar tris, t. t. ir ivrito kalbą, kurią dėstė dėstytojas Šapyro (vokiečių sušaudytas). Baigė bibliotekininkų kursus ir buvo paskirtas į Centrinę biblioteką Kaune, dirbo užsienio kalbų skyriuje. Jam buvo pavesta steigti bibliotekas. E. Urniežius įsteigė Trakų, Kaišiadorių, Stakliškių, Žaslių bibliotekas. Vokiečiams sudeginus Klaipėdos pedagoginio instituto biblioteką, E. Urniežius buvo pasiųstas jos atkurti. Dirbo apie pusantrų metų. Visoje Lietuvoje organizavo spaudinių aukojimą atkuriamai Klaipėdos pedagoginio instituto bibliotekai. Atkurta biblioteka buvo turtingesnė, nei iki sunaikinimo.

Kunigas, poetas. Mokėsi Kurše, paskui Krėslavos kunigų seminarijoje, iš ten persikėlė į Varnius, kur po 9 mėnesių buvo įšventintas kunigu. 1789 kunigas J. Jaksos mokyklų vizitacijos raporte rašoma apie Kražių mokytoją kunigą Drozdovskį, didelį nenuoramą ir vaidininką, dėl nedrausmingumo atleistą. 1790 gavęs oficialų leidimą, išsikėlė Vilniaus vyskupijon. Čia irgi nerimo. 1807 IV 3 Upytės dekanas rašė, kad A. Strazdas “jau daug metų valkiojasi be jokių pareigų, nuolat kraustosi iš vietos į vietą”. 1816 III, Vilniaus vyskupui įsakius, kad “nustotų gyvenęs netinkamai kaip juodadarbis, pasislėpęs nuo dvasinės vyresnybės akių”, A. Strazdas persikėlė į Kamajus. Nuolatinių pareigų neturėjo, gyveno iš atsitiktinių dvasininko patarnavimų ir išsinuomotos žemės. Už “elgesį ne pagal luomo pašaukimą” 1828 buvo suspenduotas ir uždarytas į Pažaislio vienuolyną. Iš jo savavališkai pasitraukęs 1829, grįžo į Kamajus.

Prozininkas, literatūros tyrinėtojas. Lankė Varnių pradžios mokyklą, anksti pradėjęs dirbti, mokėsi savarankiškai, po to neakivaizdžiai Kauno “Aušros” gimnazijoje, Vilniaus universitete studijavo lituanistiką. Nuo 1951 jame dėstė. Debiutavo prozos kūriniais, nemažai kūrinių paskelbė vokietmečio spaudoje; priklausė V. Krėvės globojamam literatų būreliui. Pokario metais atsidėjo moksliniam darbui. Išleido autentiška šaltinių medžiaga pagrįstas monografines knygas: “Lietuvių literatūros kritika. 861-1905”, “Povilas Višinskis”, “Žemaitė”. Parengė literatūrinio palikimo rinkinių (S. Matulaičio, P. Višinskio, A. Krikščiukaičio-Aišbės), paskelbė literatūros mokslo ir kritikos straipsnių. Išleido apsakymų rinkinius: “Ateina šeštadienis”, “Trylika zuikių”, “Senelė nenori mirti”, “Atsisveikinimas su Varniais”, kuriuose pasakojama apie įvairių kartų kaimo gyventojus, beletrizuojamos žinomų praeities žmonių biografijos, vaizduojami epizodai iš žvejų ir medžiotojų gyvenimų. Romane “Ne visiems lygiai” apmąstoma inteligento saviugda ir tvermė, skverbiamasi į personažų poelgių psichologinius motyvus.

Kunigas, religinis rašytojas. Pradžios mokslą išėjo Kražiuose, 7 gimnazijos klases Rygoje, mokėsi Varnių kunigų seminarijoje, Petrapilio dvasinėje akademijoje. Nuo 1851 Varnių kunigų seminarijos profesorius, vėliau ir inspektorius; seminariją perkėlus į Kauną, iki 1887 jos rektorius. Buvo aiškaus lietuviško nusistatymo, iš klierikų reikalavo mokytis lietuvių kalbą. Vyskupas M.Valančius kunigą J. Račkauską vertino ir brangino, o vyskupas M. Paliulionis juo nepasitikėjo, laikydamas per dideliu valdžios šalininku ir nepakankamu rezistentu. Rektorius labai mylėjo klierikus, dažnai atleisdavo net ir didelius išsišokimus prieš seminarijos vadovybę.

Kunigas pranciškonas, religinis rašytojas, poetas, botanikas. Mokėsi Kretingos mokykloje, studijavo Vyriausiojoje Lietuvos mokykloje Vilniuje, baigė Varnių kunigų seminariją. Įšventintas kunigu, paskiriamas vikaru į Šiluvą. 1816 įstojo į Kretingos pranciškonų–bernardinų vienuolyną tretininku; paskiriamas pranciškonų mokyklos lotynų kalbos, gamtos mokslų mokytoju ir kapelionu. 1821 atleidžiamas iš mokytojo pareigų ir paskiriamas vienuolyno pamokslininku. Buvo pagarsėjęs pamokslininkas dar būdamas kunigu, todėl buvo visur kviečiamas ir didelių žmonių minių klausomas. Pamokslams ruošėsi rimtai, todėl paliko pilnai paruoštus spaudai kelis pamokslų rinkinius. M.Valančiaus liudijimu, buvo uolus nuodėmklausys, geras dvasios vadas ir švento gyvenimo žmogus. Apie dvasios kilnumą liudija jo palikti dvasinio gyvenimo pasiryžimai, uolus pareigų atlikimas, apaštalavimo dvasia, Dievo ir artimo meilė, darbštumas, sąžiningumas ir tikinčiųjų po jo mirties patiriamos malonės.

Kunigas, pedagogas, rašytojas, kritikas. Pradžios mokyklą lankė Joniškėlyje. Vėliau Kuldigoje (Latvijoje) įstojo į vokiečių gimnaziją, baigė 4 klases, metus lotyniškai mokėsi Panevėžyje. 1893 įstojo į Žemaičių kunigų seminariją, mokėsi ir 1898 V 30 buvo įšventintas kunigu, buvo paskirtas vikaru Raseiniuose, kur susidraugavo su ten dirbusiu A. Juozapavičiumi. Vikaravo įvairiose parapijose, 1910 III 18 atvyko į Varnius pas A. Juozapavičių pailsėti ir išbuvo čia iki 1914 II 10. Čia gimė ir “Blūdas”, kuris suerzino Žemaičių kunigus, todėl J. Lindė–Dobilas išsikėlė į Ilūkstę, dirbo vikaru ir mokyklų kapelionu. 1915 IX 15 kartu su mokykla išvažiavo į Jekaterinoslavą, Rusijon; dėstė mokyklose tikybą ir rūpinosi tremtiniais. Lietuvon grįžo 1918 VIII 16, porą mėnesių praleido tėviškėje, vėliau nuvyko į Kurmenę filialistu ir išbuvo 5 mėnesius. Nuo 1919 V 2–Skaistakalnės klebonas, bolševikų buvo areštuotas, bet greit paleistas.

Kunigas, poetas. Įstojęs į Varnių kunigų seminariją savo gabumais atkreipė vadovybės dėmesį, buvo išsiųstas Petrapilio dvasinėn akademijon, kurią baigė teologijos magistro laipsniu. Trumpai pabuvęs Rokiškio vikaru, buvo paskirtas Kauno gimnazijos kapelionu. Greitai nusistatė prieš rusų valdininkiją, energingai, nors ir nesėkmingai, rūpinosi atgauti katalikams uždarytą domininkonų bažnyčią. Tikras konfliktas kilo, kai nekreipdamas dėmesio, kad naujieji gimnazijos rūmai buvo pašventinti stačiatikių kunigo, pats rytojaus dieną pašventino visus rūmus. Per kratą Mintaujoje pas kunigą Šatinskį radus seną Kl. Kairio laišką, plačiai aprašantį Petrapilio akademijos auklėtinių literatūrinę draugiją, kurioje aktyviai reiškėsi Kl. Kairys, rusų valdžia įžiūrėjo priešvalstybinę veiklą ir Kl. Kairį areštavo. Pustrečio mėnesio išlaikytas Mintaujos kalėjime, nugabentas į Vilnių ir be teismo, vien administraciniu įsakymu, kaip pavojingas valstybei asmuo, ištremtas prie Uralo.

Kunigas, istorikas, religinis rašytojas. Mokėsi Varnių kunigų seminarijoje, Petrapilio dvasinę akademiją baigė teologijos magistro laipsniu. Nuo 1852 Varnių kunigų seminarijos moralinės teologijos ir homiletikos profesorius Parengė spaudai ir išleido brolio Tado Juzumo katekizmą. Apkaltintas rėmęs 1863 sukilimą, ištremtas prie Uralo. Paliko Bažnyčios istorijos Žemaičiuose ir homiletikos darbų rankraščius, kurie dingo.

Kunigas, religinis rašytojas, istorikas, švietėjas. Baigė Varnių kunigų seminariją, kunigavo įvairiose parapijose, ilgiausiai Varniuose, kur buvo dvasininkų pataisos namų prižiūrėtoju, Šv. Aleksandro parapijos klebonu, 1884 pakeltas garbės kanauninku. Buvo uolus vyskupo M.Valančiaus skatintos šviečiamosios ir literatūrinės kunigų veiklos dalyvis. Išvertęs išleido lenkų teologo W. Wieloglowskio hagiografinį pasakojimą “Šventas Izidorius Artojas”, verstas katekezės bei religinės didaktikos knygas: “Paskutinė valanda gyvenimo žmogaus”, “Kelias į dangų per įvairius šio svieto kryželius”, “Aplankymas parakvijos per jos kleboną”, “Gyvenimas žmogaus krikščionies”. Rankraščiu paliko dalies Žemaičių vyskupijos parapijų (Alsėdžiai-Meškuičiai) aprašymą. Rašė žemaitiškai, pavartodamas kartais fonetinių ir morfologinių aukštaitybių. Išleido brolio Juozapo sudarytą Žemaičių diecezijos žemėlapį “Mappa Dyecezyi Žmudzkiey czyli Telszewskiey”.

Kunigas, religinis rašytojas, švietėjas. Mokėsi Sedos parapijinėje ir Ž. Kalvarijos domininkonų mokyklose. Baigė Varnių kunigų seminariją, Vilniaus dvasinę akademiją. Vikaravo Varnių katedroje, o nuo 1843 Varnių kunigų seminarijoje lotynų kalbos dėstytojas, nuo 1844 seminarijos prokuratorius ir lotynų kalbos profesorius, 1845 seminarijos inspektorius ir moralinės teologijos profesorius. Kartu su kunigu J.Račkausku parengė maldyną “Senas aukso altorius, arba Surinkimas įvairių maldų ir giesmių, dievobaimingam katalikui visokiuose atsidėjimuose reikalingų”, parašė katekizmą su elementorine mokymo skaityti įžanga “Didesis elementorius ir katekizmas, arba trumpas mokslas vieros krikščioniškos”. Katekizmo kalba artima vakarų aukštaičiams, joje gausu morfologinių ir fonetinių žemaitybių. Paliko nespausdintus moralinės teologijos užrašus, kuriais pasinaudojęs brolis Vincentas išleido kelias lietuviškas knygeles.