Istorikas, folkloristas, vertėjas. Mokėsi Kretingos, Ž. Kalvarijos mokyklose, Vilniaus gimnazijoje, studijavo VU literatūros ir laisvųjų menų, moralinių ir politinių mokslų fakultetuose, įgijo teisių magistro laipsnį. Dirbo Rygos generalgubernatoriaus raštinėje, Petrapilyje, Rusijos Senate, prie Lietuvos Metrikos. Grįžęs į Lietuvą, apsigyveno Varniuose, pas vyskupą M.Valančių.

Literatūrinės veiklos ėmėsi dar studijuodamas. 1822 parašė pirmą istorijos veikalą lietuvių kalba “Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių”. Veikalą paliko rankraščiu. Išvertė Fedro pasakėčias. Gilinosi į istoriją, kalbą, užmezgė ryšius su J.Pabrėža, T. Narbutu ir kitais Lietuvos šviesuoliais. Baigė stambiausią darbą “Istorija žemaitiška”, išleido “Būdą senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių” – savotišką senųjų lietuvių kultūros istoriją, turinčią utopinio žanro ypatumų. Išvertė Antikos istorikų darbų, laisvai išvertė J. H. Kampės “Robinzoną jaunesnįjį”. Sukaupė daug dainuojamosios ir pasakojamosios lietuvių tautosakos, parengė liaudies poezijos rinkinį “Dainės žemaičių”, išleido vadovėlių ir šviečiamųjų knygų, sudarė lenkų–lietuvių kalbų žodyną, istorinių šaltinių nuorašų rinkinių, paliko kalbinių straipsnių, užrašų knygų, daug laiškų.

S. Daukantas – valstietis žemaitis, buvo pirmasis lietuvių tautinės sąmonės judintojas, kuris griežtai skyrė lietuvybę nuo lenkybės, buvo tiesiog priešiškai nusiteikęs lenkų atžvilgiu. Kaltino lenkus dėl visų Lietuvos nelaimių: jie Lietuvoje įvedę baudžiavą, jie pražudę Lietuvos valstybę, jie falsifikuoja jos istoriją.

Views All Time
Views All Time
3976
Views Today
Views Today
1
0 0