Pastaruoju metu ypač daug kalbama, rodomos televizijos laidos, rašoma apie vaiduoklius, regėjimus ir panašius dalykus. O ką gi apie tai mano paprasti žmonės? Spausdiname ANTANO laišką.

Vai, mielieji Ukmergės pavieto gyventojai! Ar kas numatė, ar kas praregėjo, kokie baisūs negerumai užeina ant mūsų galvų ir sprandų! Tokių prajovų net ir blaivas būdamas nesusapnuosi. Iš pietų šalelės, nuo garsios Pabaisko žemės, baisiau už juodžiausius debesis, artinasi siaubo ir sumaišties šmėkla. Kur tai matyta, kur tai girdėta, kad kažkokie nevidonai senoms močiutėms skareles nuo galvų nutraukinėtų, gėlių vazonėlius nuo palangių stumdytų. Ir sugalvok tu man tokius prajovus kažkur ten – anapusiniame pasaulyje. Gerai pagalvojus, nebent kokie debilai kibino senutes: nežinia, ar iš mandrumo, ar iš durnumo šėlioja. Galėtų tie nevidonai jaunoms gražuolėlėms nors ir kelnaites numauti. Tos neišsigąstų ir triukšmo nekeltų.

Deja, deja – bėda viena nevaikšto. Štai nuo Panevėžio pavieto siaubingos žinios sklinda, baisiau už juodus žaibus drebindamos ne vieną nuolankią širdelę. Žinia, juk nuo žilos senovės žmonės statėsi malūnus javams sumalti, kviečio grūdui ragaišiams supikliavoti. Ir visi buvo susitaikę, kad visokie kaukai, naminukai ar balų velniūkščiai mėgo malūnuose gyventi. Tūnodavo kur kertėje prisiglaudę, jokių eibių nekrėtė: draugiškai sugyveno. Kartais ponaičiais pasirėdę į vakaruškas ateidavo. Kokiam nors vėlyvam praeiviui ar naktibaldai vietoje pypkės gaidžio koją išmainydavo ar po pelkę pavedžiodavo iki kaimo gaidžiai užgiedodavo ir nelabuosius išvaikydavo. O dabar va, pasiuto ar ką, kad kiaulystes krečia. Ir taip galvok, žmogau, ir anaip mįslyk, o kur tas Brisius pakavotas be bonkos nesuprasi. Išremontavo seną melnyčią, išgražino neregėtom spalvom, abrozdų visokiausių pripaišė. Žodžiu, karčiamą kaip reikiant parėdino. Prisižiūrėjo nelabieji striptizų, prisiuostė užjūrinių šamarliakų kvapų. Ne dyvai, kad ir pradėjo kvailioti: laiptais baladotis, su elektros lemputėmis žaisti. Matyt, nelabai jiems patinka tų smarvių garai, tai ir atidarinėja langus, šviežio oro įsileidžia. Įsismaginę kartais vienai kitai padavėjai ir per užpakaliuką kumšteli. Ir ko čia taip pykti, ko čia gąsdintis dėl tokio smulkaus chuliganizmo? Galėtų ir vietinis įgaliotinis susitvarkyti. Į daboklę parų uždaryti piktadarius. Arba gaidį nusipirkti. Tai šis trupinius iš po stalų rankioja, o gaidžiagystei atėjus, savo paprasta kakarine visus nelabuosius išvaiko. Bet ne – sumanė kunigą pagalbon šauktis, rimtus darbuotojus niekniekiais gaišinti. Yra ir tarp kunigų šiuolaikinių žmonių – vienas išgėręs į šventyklą sunkiai įrėplioti pataiko. Aišku, vartai per siauri. Reikia išversti seną laužą. Kitas europietiškai gyventi sudūmojo. Reikia tokiam kultūringo tualeto. Tik trūksta atliekamo auksino. Žinia, juk kam tarnauji, to ir duoną valgai. Anoks ten griekas parduoti keletą šventyklos rakandų. Ir kam čia triukšmą kelti? Argi į Europą įsirašius jau negalime būti demokratiški ir kultūringi?

Kur surasti ramų užpečkį, kad žiemą ramiai prabūtum, kaukolinį besiurbčiodamas? Įsijungi televizorių – visokiausių aukščiausias akademijas baigusių raganų veizolai nukreipti… O kiek burtininkų, žiniuonių, kerėtojų, ekstrasensininkų ir jų sesių išsišiepę spokso. Visi nuo užkerėjimų, prakeiksmų ir kitų negerovių padėti ar tiesiog išgydyti žada. Tik pakratyk mašną su pinigais ar kojinę nuo popieriukų eurų palengvink.

Gerus du šimtmečius gelžgaliais apsikabinėję iš tos pačios Europos šunriteriai nešė savo kultūrą: šventas girias iškirto, sodžius ir miestus degino. Ne vieną senutę žolininkę ant laužo supleškino. Apsigynė nuo to kultūringo maro mūsų protėviai. Ir be kalavijo pagalbos apsikrikštijo. O provaikaičiai, įžengę į Europą, savo kalbą beužmiršdami, angliškai švebeldžiuodami, helovinus ir valentinus švęsdami, tiek prisiperėjo ir žilų, ir plikų visokiausių piktadarių, apgavikų, kad net mirusiųjų dūšelėms ramybės nebėra. Ką ten seniems, puskvaišiams, lietuviškiems velniūkščiams bepasireikšti. Bedarbiais liko, užmarštin nuėjo. Gal metai kiti praeis – aikštėse bei skveruose knygų laužus užkursime. Užteks ekstrasensininkų, burtininkų, raganų ir visokios tos tamsumos. Ko trūks – Europa pametės kaip labdarą… Prasigėrę vyrai išsikars, geltonkasės į Emyratų ar į Europos viešnamius išdulkės. Ir liks kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę, prie senos bakūžės tuščios bonkos likę.

Ir taip suku galvą, ir anaip dūmoju – vaizdelis nekoks. Atsikvošėju – esu krikščionis, gyvenu šventoje Marijos žemėje. Tai ko man teirautis pas kerėtojus, mirusiųjų iššaukėjus, visokiausius šnibždėtojus. Kodėl man nepasiklausti savo Dievo. Ir Tėvas yra, ir sūnus, o raštų – visa Biblija. Atsiverčiu Pradžios knygos 2 perskyrimo 7 eilutę ir skaitau: “Tuomet Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybė”. Vėlgi skaitau trečio perskyrimo 19 eilutę: “Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk tu dulkė esi ir į dulkę sugrįši”. Ir vėl nei vėlės, nei dūšios ar sielos nesimato. Istorinės knygos porina, kad pagoniškos Graikijos filosofai Platonas, Sokratas, Ptolomėjus ir kiti sugalvojo: būk tai žmogus turi nematerialią, nemirtingą, amžinai gyvuojančią sielą. Senovės Indijos išminčiai dar toliau nuėjo. Jie išrado Karmos dėsnį, leido sieloms amžinai ratais keliauti iš vieno kūno į kitą. Argi gali būti teisingas tas mokymas, išmintytas žmonių, nepažinojusių amžinojo Dievo apreiškimų, pranašų, apaštalų mokymo. Tada ir žemė buvo plokščia, ir dievai gyveno Olimpo kalno viršūnėje. Skaitau toliau. Štai senovės Asirijos Babelio mieste gyveno išmintingas Dievo Jahvės pranašas Danielius. Turėjo daug vizijų ir apreiškimų nuo Dievo Tėvo. 13 perskyrimo 13 eilutėje archangelas Gabrielius Danieliui sakė: “Bet tu eik savo keliu iki galo, nes tu užmigsi ir atsikelsi atsiimti savo dalies dienų pabaigoje”. Danielius užmigo, mūsiškai sakant, numirė. Įdomu, ką graikų raštas – naujasis testamentas, kalba apie tai? Skaitau apaštalų darbų antro perskyrimo 29-34 eilutes: “Broliai! Norėčiau jums atvirai pasakyti apie patriarchą Dovydą. Jis mirė, buvo palaidotas, ir jo kapas yra pas mus po šiai dienai… Juk ne Dovydas pakilo į dangų”. Valstybės karalius, pranašas, Dievo numylėtas žmogus ilsisi kape – grįžo į dulkes. Klausiu apaštalo Jono ir skaitau: “Nesistebėkite, kad ateis valanda, kai visi gulintieji kapuose išgirs jo balsą. Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą”. Tai užrašyta Jėzaus žodžiai penkto perskyrimo 28, 29 eilutėse. Jėzus tikrai žinojo, koks žmogaus likimas amžių bėgyje. Savo mylimiems mokiniams, vėliau tapusiems apaštalais, Jėzus sakė: “Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, argi būčiau pasakęs: einu jums vietos paruošti! Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš”. Tai Jono Evangelijos 14 perskyrimas, 1, 2, 3 eilutės. Antrojo Jėzaus atėjimo dar nebuvo, o apaštalai seniai užmigę ilsis kapuose.

Tad kas įrodys, kad kažkokios tai mirusių žmogelių dalys: dūšios, vėlės, mentalai ar kažkas panašaus gyvuoja atsiskyrę nuo kūnų, valkiojasi, kur nori, eibes žmonėms krečia? Savo laiku apaštalas Paulius davė protingą patarimą Kolos miesto krikščionims: “Žiūrėkite, kad kas jūsų nepavergtų tuščia ir apgaulinga filosofija, žmonių padavimu bei pasaulio pradmenimis”.

Tai ko klausysime, visokių gandų baidomi Ukmergės pavieto būrai ir laisvieji piliečiai: Dievo balso ar prietarų šnabždėjimų? Rinkitės patys.

Views All Time
Views All Time
2709
Views Today
Views Today
1
0 0