– Sužinosime netrukus… Beje, kažkoks keistas laukinių skonis: iš septynių gražuolių išrinkti tą, kurios biustas, švelniai tariant, keistos formos, – nusistebėjo Fervergonas.
– Sužiūrėsi tą biustą per klostes… Be to, juk rinkimas toks: turtingiausi tėveliai sukiša savo dukreles, ir kuris daugiau sumoka, to ir išrenka. Negi manote, kad čia ponas atsitiktinumas ką nors reiškia?
– Ėmiau tuo abejoti, – atsakė Fervergonas, – prisiminkite, kiek turėjome rūpesčių, kol įkalbinome žynį…
– Poza, mielas grafe, dorumo poza, – nusišaipė Šbarkasas, – Beje, ar mums ne metas? Gali būti karšta diena…
– Palaukime bent jau kol pajudės procesija, nemandagu taip pabėgti…

Vaizdas raibuliavo. Žyniai kažką vienodo niūnuodami rišo jį prie neštuvų stulpo. Bet dabar buvo vis tiek. Gal kažkur galvos kertėje ir braižėsi mintis “ką daryti?”, bet gėralo nuodai neleido jai veržtis į paviršių. Pakėlė. Aukštai, ant šešių galingų vyrų pečių. Rankos tarsi surakintos spaudė rugiagėles. Pro šalį plaukė besidžiaugiantys ir nuobodžiaujantys veidai, turtingų durtiniai ir vargšų sermėgos. Tolumoje driekėsi laukai, stūksojo miškų sienos, o virš visos gyvenimo šventės kaitriai tvieskė pavasario saulė. Ir pajuto Marius, jog jam dabar taip lengva, taip gera, kad tarsi paukštis pakiltų, suplasnotų ir nuskristų virš tėviškės laukų, giesme džiugindamas ir seną, ir mažą. “O gal pamėginti?”, aplankė netikėta mintis. Jis pajudino plaštakas – pančiai nukrito tarsi stebuklo palytėti. Dar netikėdamas sėkme pakėlė rankas – lengvas vėjas pagavo drabužio klostes ir ėmė kelti jį aukštyn. Netrukus pėdos jau nebejuto pagrindo, jis sklendė virš minios, taip, kaip ką tik troško. “Velniai rautų, aš iš tiesų skrendu!”, suriko jis ir sumojavo rankomis – tarsi dviem sparnais. “Dievai, kaip tai nuostabu!”, džiaugsmu suplakė širdis. Bet kažkas dar trukdė, kažkas neleido atsiplėši iki galo ir nulėkti tolyn ir toliau, kur visa esybė trokšta. Grandinė! Taip, didžiulė grandinė, tokia, kokia turtingieji riša karves, driekėsi nuo jo čiurnos iki žynio Aldrikio rankos. “Ne, jis man nesutrukdys”, griebdamas abiem rankomis grandinę ir traukdamas ją į save, sušuko juokdarys. Nustebęs žynys atsisuko į jį. Senio veide atsispindėjo nustebimas, sumaištis, nerimas – kas nenustebtų, pamatęs, kad nuotaka ruošiasi išskristi? Marius visomis jėgomis sumojavo rankomis ir pajuto, kad truputį atplėšė žynį nuo žemės, šis keistai pasišokinėjęs vėl nusileido ir patraukė grandinę į save. Bet juokdarys užsispyrė – nežmoniškomis pastangomis jis nesileido nutupdomas, mojavo rankomis, tempėsi aukštyn. Ir pagaliau pajuto, kad laimi, kad kiekvieną kartą žynį pakelia aukščiau, kad senis skeryčiojasi, bando įsikabinti į kitus žmones, bet nebeišsilaiko. Sukandęs dantis Marius tempė tą svorį, kol pamatė, kad ir Aldrikis jau žmonėms virš galvų. “Nesustoti, nesustoti”, kalė mintyse bildukas, ir su kiekvienu rankų mostu jis jautė vis daugiau galios ir kilo vis aukščiau, ir aukščiau. Debesys jau buvo visai čia pat, žemė liko kažkur toli toli, dar truputis – ir galės atsisėsti ant krašto. Bet kai atrodė, kad jau ranka pasieksi baltą šviesų pūką netikėtai pritemo, dangus ėmė niukūriuotis, iš kažkur radosi juodų debesų, kurie milžinišku greičiu lėkė link jo. Marius pažvelgė į ant grandinės tabaluojantį žynį ir šiurpas perbėgo nuo rankų pirštų iki kojų pirštų galiukų: senio veidas buvo keistai pageltęs, o akys spindėjo nejaukia žalia šviesa. Pakilo didžiulis vėjas. Juodieji debesys rinkosi į gerą nežadantį verpetą, o verpeto viduryje atsivėrė klaiki raudona akis, ne, ne akis, o… Veidas – visą laiką besikeičiantis veidas, tarsi tie besisukantys veidai, kuriuos matė naktį. “Dar akimirksnis – ir įtrauks”, suprato Marius. Tarsi pabaidytas paukštis jis metėsi į šoną, bet grandinė vėl įsitempė. “Cha cha cha!”, nuaidėjo piktas žynio juokas. “Pabėgti norėjai? Išskristi? Ne… To dar niekam nepavyko! Būsi Drūkšių nuotaka, taip paskirta! Norėjai apgauti Dievus – tai dabar ir apgaudinėk iki pabaigos!” Marius nieko neatsakė, tik dar kartą pamėgino pasukti į šoną, bet žynys, nors ir kabantis ore, buvo nepajudinamas. O debesų verpetas vis artėjo, grumėdamas ir dundėdamas, kaip ir tas baisus, iškreiptomis akimis ir banguojančia burna besižiojantis veidas…. Trenkė žaibas, kitas, trečias. Senis kvatojosi vis garsiau, o juokdarys blaškėsi mėgindamas išvengti ugnies strėlių. Viena štai jau nusvilino plaukus, kita nutvilkė rankas, trečia sudraskė rūbą, bet paskutinis smūgis kliuvo tiesiai į… grandinę. Žaibo ugnis nutekėjo metalu. “Aaaaaaaaaaaaa!”, sukliko Aldrikis, tampomas traukulių. Įtempimas atsileido, grandinė išsilydė ir nukrito degančiu lietumi. Debesų verpetas iš karto pakriko. “Laisvė”, sukliko Marius ir, sumojavęs visa jėga, tikėjosi šauti aukštyn. Bet atsitiko kažkas keisto – vietoj to, kad kiltų aukštyn jis irgi ėmė nenumaldomai, nesuvaldomai kristi. Kad ir kiek stengėsi mojuoti rankomis, išsitiesti – niekas nebepadėjo. Tada suprato skraidantis juokdarys, kad žynys iš jo tik pasityčiojo, kad gimusiam vaikščioti skraidyti nelemta ir kad tuoj jis ištikš tarsi kiaušinio lukštas. “BUMT!”, pasitiko jį žemė. Akyse aptemo, bet ausys dar išgirdo keistą džeržgesį…

III.

Jis pabudo iš slegiančio kvaišalinio miego, pajutęs kažkokius nemalonius prisilietimus. Tamsoje įsižiebė keisti žydri žiburiai. Triokštelėjo neštuvai. “Kas čia darosi?”, dar spėjo pagalvoti, pajusdamas kritimą ir skaudų pagalio, prie kurio buvo pririštas, brūkštelėjimą per nugarą. Bet skrydis ilgai netruko – jį nutraukė pūkštelėjimas į kažką šlapio ir šalto.
– Velniai rautų, – šįsyk garsiai nusikeikė, pajutęs, kad stovi vandenyje iki pažastų.
Apsidairė. Keistas ežeriukas, kurio visi krantai nustatyti neaiškiais indais, pripiltais žydro skysčio. Tarp tų indų driekėsi kažkokios pilkos virvės ne virvės, o jomis klajojo keistos žydros žaltvykstės, skleisdamos treškantį garsą.
“Koks čia nelabasis tokį kūrinį įsitaisė?”, šiurpdamas pagalvojo Marius. Staiga kažkas čiuptelėjo jam už kojos ir prilipo. Tuoj pat sekė nelabai skaudus, bet gan nemalonus dūris.
– Kas per bjaurastis, – šūktelėjo jis, pastebėjęs, kad po vandeniu prie jo prilipo keistas juodas čiuptuvas. Pasilenkęs jis griebė ataugą ir pamėgino atplėšti. Bandymas sukėlė tokį klaikų skausmą, kad juokdarys net sucipo. Nespėjus atplėšti vienos bjaurasties tuoj prilipo kita, po to ir trečia. Apsidairius širdis iškrito pro kulnus, bet vis tiek plakė, o visas vanduo kirbėjo juodomis ataugomis, kurios tik ir taikėsi sugriebti jo kūną. Marius bandė atšokti, bet du įsisiurbę čiuptuvai staiga sustandėjo ir nebeleido judinti kojos. Visais įmanomais būdais, kiek leido kvailas moteriškas rūbas, jis stengėsi išvengti juodųjų gyvačių ar jų padermės ataugų. Bet tai nelengva beveik iki pažastų vandenyje, prietemoje… Sunkiai besistengiant pirmiausia nukrito į vandenį dirbtinės kasos. “Na ir velniop…”
– Hmmmm… – iš kažkur tarsi pasigirdo murmesys. Bet nebuvo laiko aiškintis.
Vieną čiuptuvą, nors ir slidų kaip ungurį, pavyko sugriebti abiem rankom. “Na palauk, šimtakoji, tuoj tu pašokinėsi…”, trumpam nebekreipdamas dėmesio į kitus besivejančius aplinkui jis iš visos jėgos pasuko ir patraukė. “Terkšt terškt terkšt!”, tik staiga kažkas sublyksėjo, suskambėjo, kitos ataugos ėmė lyg pasiutusios vytis, net vanduo suputojo.
– Uhummm… – vėl tarytum pasigirdo neaiškus vapėjimas.

Views All Time
Views All Time
2250
Views Today
Views Today
1
0 0