Vienas geriausių, bet kartu ir blogiausių atostogų aspektų yra tai, kad, jei laiku nesusiplanuosite savo laisvalaikio, kitaip tariant vadovausitės „ai, bus kaip bus, vėliau pasigalvosiu, ką veikti” taisykle, turėsite per daug laisvo laiko, kurį praleisite darydami įvairias nesąmones namuose. Štai taip nutiko ir man, sulaukus rudens atostogų ir nusprendus, kad pailsėti nuo rutinos galima tiesiog nieko neveikiant. Fucking genius. Iš dalies tai puiku, nieko neveiki, atsipalaiduoji, bet tokio pusdienio gana, mat per daug laisvalaikio veda prie apmąstymų, kuriems šiaip jau neturite laiko. Štai mano galvoje, valgio darymo metu, sukosi įprastos paaugliškos arogantiškos mintys : „Noriu guminukų.” , „Tas filmas tikrai labai geras, bet ,savaime suprantama, pagrindinę rolę aš asmeniškai būčiau atlikusi geriau.” ir mano mėgstamiausia „Nanananananana BATMAN!” Ir staiga tas malonias mintis sugadino štai kas :”Įdomu, ar meilė iš tiesų egzistuoja?” Viskas, ką sau galėjau į tai atsakyti, tai tik priekaištai už sugadintą vakarą.

Kadangi jau iškėliau sau tokį gudrų klausimą, sudrebinusį mano ant rožinių šiaudelių stovintį pasaulėlį, tad suvokiau, kad reiks į jį ir atsakyti. Tad trumpai įsivaizduokit ir jūs, kad visa tai, kuo anksčiau tikėjote, yra absoliutus melas. Besąlygiška draugystė, sielos draugai ir net gyvenimo meilė yra netikra. Tai tik didelis muilo burbulas, mus visus užbūręs. Galbūt tai tik Holivudo filmų pramanas, bestselerių fantazijos ar muzikos studijų išmislas, sukurtas masinei psichozei ir svajonei? Gal „meilė” tai tik metafora prieraišumui, artimiems interesams ir aistrai? Gal meilė išnyko kartu su galimybe nutraukti santykius telefonu, o skyrybas teisiškai įteisinti per keletą valandų? Gal daugiau yra santykių iš išskaičiavimo, nei visuomenė galvoja? Ir galbūt niekad nesusirasi to/-s gražuolio/-ės, kuris/-ė dėl tavęs padarytų viską?

Karštligiškai kovojant su savim pačia, pjausčiau pievagrybius ir pateikiau tvirtą argumentą – jei nebūtų meilės, žmonės nesituoktų, nebūtų kartu, o tiesiog būtų individai, kartais linkę pasidauginti. „Yra tiesos”- tarstelėjo mano piktasis filosofas „aš” ir atsakė ne ką ne menkesne mintimi – santuoka nieko neįrodo, turint galvoje, kad vyrai muša žmonas, žmonos miega su jų geriausiais draugais, o 21 – ame amžiuje gyvenimas „susimetus” irgi tenkina visus. O ilgai trunkančios senelių santuokos neretai irgi remiasi į socialinius ir materialinius klausimus. Get over it, bro.

Gal problema ta, kad visi galvoja, kad gyvenimas ilgas ir visuomet atsiras kažkas geresnio, nei dabar yra. Kad kitame pasaulio gale mūsų laukia kažkas nepakartojamo ir įspūdingo. Mes tiesiog stovime vietoje ir laukiame stebuklo. Ir kaip tuomet tokie jauni idealistai kaip aš gali tikėti tikra meile, kai aplinkiniai, kurie anksčiau buvo tobulų santykių pavyzdžiai, išsiskiria dėl melo ar išdavysčių arba riejasi dėl menkniekių? Kai merginos net neslėpdamos pasakoja, kad yra su vaikinu tik dėl patogumo, o vaikinai su jomis vien dėl biusto? Kaip mes galime tikėti meilės egzistavimu, kai vis dažniau tenka išklausyti verkšlenančius, kad poros skyla, dėl to, kad jų santykiai „išsisėmė”. Mažai įdėjot, todėl ir išsisėmė.  Dabar dažniau išgirsi, kad asmuo labiau nori vienos nakties nuotykio, o ne gyvenimo su mylimu žmogumi, kuris ir būtų jų didžiausias nuotykis.

Gerai, galbūt tokie idealistai kaip aš ir įsivaizduoją meilę per daug idealiai. Nors tiesą pasakius, visuomenė mus išmokė, kad be ginčų ir nuomonių išsiskyrimo santykių nepastatysi. Bet mūsų didžiausias asmenins tikslas yra mylėti žmogų taip besąlygiškai, kad be jo negalėtum gyventi. Kad atsikeltum ryte iš lovos vien dėl to, kad pamatytum jo šypseną, kai jis pamato tave įžengiant pro duris, kad eitum su juo nors ir į Mordor‘ą, vien tam, kad jo neprarastum. Kad būtum visada šalia, kai tau jo reikėtų, o jis būtų šalia, kad padėtų tau. Mes vis dar tikime, kad yra pasaulyje tas vienintelis žmogus, kuris supras tave iš vieno žvilgsnio, o mūsų ryšys bus nenutraukiamas.

O tokias svajones galima paaiškinti labai paprastai – mes dar rimtų santykių nepažeisit ir nesužaloti optimistai. Po pirmo nudegimo, kuris šiaip ar taip neišvengiamas, pavirsime pilka mase ir tokių temų nebenagrinėsime. Ką jau padarysi. Toks gyveniams, kai kuriems iš mūsų tenka suaugti. Bet visgi, po šiandienos apmąstymų į klausimą ar meilė iš tikrųjų egzistuoja atsakyčiau taip :

Gyvenant tokioje visuomenėje atsisakau tikėti tikra meile, kol pati neįsitikinsiu, kad ji egzistuoja. Kol nebūsiu pasiruošusi dėl kažko pasiaukoti ir jo prioritetų nestatysiu aukščiau savųjų. Atsisakau būti tokia optimiste, kaip iki šiol. Ačiū savo piktajam vidiniui filosofui.

Views All Time
Views All Time
68884
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn