Sėdžiu viena kambaryje ir galvoju… Kad ir kaip toli aš būčiau nuo Tavęs ar Tu nuo manęs – aš niekada Tavęs nepamiršiu ir visada Tave mylėsiu…

Antrasis sakinys skamba taip banaliai, tarsi iš kokios nors muilo operos. Bet juk jos ir kuriamos remiantis realiu gyvenimu! Mano mažas gyvenimėlis – kaip ta muilo opera…

Mūsų meilė prasidėjo ne ypatingai gražiai. Bet laiką atgal atsukti vis tiek norėčiau… mums tuomet abiem buvo po aštuoniolika. Aš savo namuose, sode skyniausi raudonuosius serbentus (juk skanu vasarą blynai su trintom uogom su cukrumi). Keliu pravažiavo rusva mašina su muzikos garsais. Lyg matytas veidas už vairo, bet tiek tik ir tepagalvojau… Iki vakaro. Vakare, dar saulei nenusileidus, TU pasirodei prie mano kiemo vartų… ta pati rusva mašina. Truputį šnektelėjom, vadinai važiuoti su Tavimi į Kauną. Nesutikau. Juk pirmą kartą taip susitikom, niekad anksčiau taip nebendravom, negaliu juk aš iškart taip imt ir važiuot… 😉 Na taip, mes mokėmės mokykloje, bet tada tik labas ir šiaip kokiu mokykliniu reikalu persimesdavom porą žodžių. Daviau Tau savo telefono numerį. Ir Tu nuvažiavai. Neskambinai man ir nerašei. Maždaug po savaitės vieną naktį sulaukiau skambučio. Atsiliepiau – tačiau niekas su manimi nekalbėjo. Tyla truko kokį 15 min. O tada aš padėjau ragelį. Ryte parėjo žinutė iš to pačio numerio. Esmė – matai ką naktimis sapnuoju… netyčia per miegus ir paskambinau… Buvau devintame danguje! Nuo tada susirašinėjom SMSais, po savaitės nutarėm susitikti. Nusivežei mane prie upės, į „šabakštynus“ (Tau tas žodis įstrigo ir nuo tada švelniai, gražiai mane su juo pašiepdavai…). Taip.. O tada… O tada Tu man pasiūlei pasimylėti. Nieko neįvyko. Nepasidaviau. Parvežei namo…

Sekantį kartą susitikom šventėj, kai ji jau ėjo į pabaigą. Atėmiau Tavo telefoną, įsidėjau į kišenę ir nors turėjau su kuo grįžt, priprašiau, kad palydėtum mane namo. Palydėjai, ir dar likusį atstumą parnešei ant savo rankų. Daugiau nieko. Tik Tavo rankos… Po to dar dažnai susirašydavom, užsukdavai, mašinoj pasėdėdavom, kalbėdavom…

Gal po Naujųjų, 2004m., sutarėm draugaut. Tada atsirado nedrąsios glamonės ir bučiniai.. Pamenu, kai pirmąkart Tau vairuojant uždėjau savo ranką ant tavosios. Koks tada aplankė neapsakomas keistai malonus jausmas… Kaip buvo gera! Juk Tau taip pat buvo gera…žinau… sakei…

Ir vėl atėjo vasara. Tada kaip niekad pajutau tavo meilę. Tas didelis Tavo lepinimas… O Tavo dovanotos gėlės… Kokia buvau laiminga! Kaip man visi pavydėjo! Tačiau… kai turi daug-norisi dar daugiau. Buvau kvaila… Turėjau Tave gana ilgai… iki mūsų abiejų pirmo karto… Ir po To dar buvo truputį gerai, bet pajutau, kad Tu tolsti nuo manęs… vis tolyn ir tolyn… Dievulyčiau, na ir kur išgaravo Tavo meilė? Na kur… ? kaip aš Tavęs ilgiuosi, beprotiškai ilgiuosi… Aš ilgiuosi mūsų naktų ir rytų, kai jausdavau Tave šalia, tavo kvėpavimą, rankas, apkabinusias mano kūną… kai abu mirkdavom vonioj… Kai paprasčiausiai žiūrėdavom televizorių kartu…

Ilgiuosi Tavo lūpų, net gi to, kaip Tu kreipdavaisi į mane….! AŠ ILGIUOSI TAVĘS! AŠ MYLIU TAVE! Aš ilgiuosi Tavęs, myliu Tave ir nepamiršau Tavęs ir taip viskas bus ateity…

Visada Tavo…

…risija…

Atsiuntė: Risija

Views All Time
Views All Time
3426
Views Today
Views Today
1
0 0