Artėjant Šv.Valentino dienai apie jausmus nusiteikę kalbėti visi, net tie, kurių kasdienybė dabar pripildyta kitokių rūpesčių. Įvairių profesijų žmonės, romantikai ir praktikai mėgina suskaičiuoti, kelintasis žvilgsnis jų gyvenime buvo lemiamas, ir skėsteli rankomis. Kai meilė perpildo širdį, matematika neberūpi.

Ovidijus Vyšniauskas, dainų autorius ir atlikėjas:

– Iš pirmo žvilgsnio galima susižavėti, pajusti simpatiją, bet įsimylėti… Bent man taip neduota. Galiu tik pavydėti žmogui, kuris žino, kad praėjus tam tikram laikui jis galės suvokti, ką kitas jam reiškia. Man gal net nebūtų įdomu gyventi, jei viską žinočiau.

Savo jausmą lengviausia suprast, kai netenki to svarbaus žmogaus. Praradimo dydį lengviau įvertinti. Žmonės nesirenka meilės, ji ateina pati ir nuo to nėra jokių vaistų. Tačiau jei nebūtų meilės, nieko nebūtų. Nebūtų verta būti.

Nijolė Oželytė, aktorė, laidų vedėja:

– Kai išgirstu apie įsimylėjimą, iškart galvoju ir apie meilę, prisimenu konkretų žmogų. Jį įsimylėjau tikrai ne iš pirmojo žvilgsnio.

Jei prieš daugelį metų kas nors būtų pasakęs, kad išgirdusi apie meilę prisiminsiu būtent jį, būčiau tikrai nusivylusi ir prieštaravusi. Juk jo bruožai – tiek išorės, tiek vidaus – visiškai neatitinka idealo. Jų niekaip nebūčiau įvardijusi kaip pageidautinų.

Dabar nemadinga cituoti rusus, bet jie, matyt, dėl to, kad nemoka tvarkytis materialiame pasaulyje, turi daug patirties jausmų srityje. Jie sako: “Liubov zla, poliubiš i kozla” (meilė pikta, pamilsi ir ožį…). Manau, jie teisūs sakydami, kad meilės subjektas dažnai neturi nieko bendro su mūsų idealais.

Meilė – tai jausmas, kurio negali sulaikyti. Kitas dalykas, ar tai dievo bausmė, ar tai tau palaima. Nuo mūsų nepriklauso, ar pamilsime, o paskui negalime nustoti mylėję savo valia.

Mano meilė trunka septynerius metus. Tai yra faktas. Mažiausiai tiek laiko aš turiu nematyti žmogaus, kad jis nustotų man kelti emocijas.

Žmonės dažnai meile vadina aistrą arba seksą. Ne jausmą, o fiziologinį poreikį. Tikrą jausmą gali patirti žmogus, sukaupęs daug dvasinės ir seksualinės energijos. Tada jis nuo Dievo siųstos žiežirbos užsiliepsnoja ir kitaip mato pasaulį. Tarsi iš lėktuvo, be smulkmenų ir purvo. Žmonės, kurie laikosi kūniškos švaros, nesivaiko seksizmo, gali sukaupti energijos perteklių daug kartų ir pamilti bent porą sykių.

Kazimiera Danutė Prunskienė, profesorė, Seimo narė:

– Jaunystėje savo būsimąjį vyrą Povilą Prunskų įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio ir ilgam. Draugavome trejetą metų, o išgyvenome kartu devyniolika. Susilaukėme trijų vaikų.

Dabar meilė iš pirmo žvilgsnio greičiausiai negresia. Iš pirmo žvilgsnio vyras galėtų mane sudominti, tačiau įsimylėti galėčiau tik pažinusi jį kaip asmenybę, suradusi jame patikimą ir įdomų savo dvasinėmis vertybėmis partnerį, gerbdama ir norėdama būti kartu, bendrauti.

Anastazas Liorentas, “Vilniaus banko” Kauno filialo valdytojas:

– Bankininkai įsimyli ne taip greitai. Yra meilė iš pirmo žvilgsnio, bet laiko pažinimui irgi reikia. Man iš pirmo žvilgsnio įsimylėti nėra tekę net vaikystėje. Meilėje yra racionalumo, ir todėl laikas turi reikšmės. Nežinau, ar yra vaistų nuo nelaimingos meilės, man jų neprireikė, esu laimingai vedęs 22 metus. Nemanau, kad daug žmonių, linkusių greitai įsimylėti, vadovauja bankams. Tokiame darbe reikia mažai emocijų, kur kas reikalingesnis pastovumas.

Tačiau banke yra daug pareigybių, kuriose reikalingos emocijos. Erdvės koketavimui gal ir nėra labai daug, bet gebėjimas lengvai bendrauti ir šypsenos – svarbu. Ne visi bankininkai biurokratai – gal tik vadovai tokie. Jie turi būti konservatyvesni. Banke dirba daug jaunų merginų, todėl jau atšoktos ne vienerios vestuvės su klientais. Vyrai iš pradžių patiki savo piniginę, o paskui ir širdį.

Gediminas Budnikas, Kauno vicemeras:

– Manau, kad nieko keisto įsimylėti iš pirmo žvilgsnio. Jei kalbėsime apie mane, tai aš iškart pajuntu žmogui simpatiją ar antipatiją. Nepavadinčiau tai įsimylėjimu, nes tai turėtų vesti toliau – į rimtesnius jausmus.

Pats gyvenime buvau įsimylėjęs tris kartus. Kai buvau septyniolikos metų, man labai patiko viena krepšininkė, bet teko išvažiuoti į Klaipėdą ir tąsyk viskas baigėsi. Antrą kartą buvau pamilęs, kai vedžiau, o paskui darsyk – savo dabartinę žmoną.

Jei kalbėsime apie įsimylėjimą ar simpatiją, kuri tėra geras draugiškas ir toliau nevedantis jausmas, tai manau, kad vyrai taip sutverti, kad sensta tik jų kūnas, o siela ir akys – ne. Aš ir dabar visada pastebiu gražią moterį, vienintelis skirtumas – jaunystėje dvidešimt penkerių metų mergina jau atrodydavo sena, o dabar gali būti graži 45-50 metų moteris.

Dievas ne veltui taip sutvarkė, kad šeimas kurtų jauni. Keturiasdešimties įsimylėti daug sunkiau. Jaunystėje meilė aplanko ir jai netrukdo pragmatizmas, lengvai numojame į vieną kitą kliuvinį. Vėliau rinktis porą jau daug sunkiau – žinai, kad reikia ne vien jausmų, bet ir bendrų interesų, vidinių saitų.

Neneigiu, kad visko gyvenime atsitinka, štai, pavyzdžiui Prancūzijoje keturiasdešimtmetės moterys staiga suvokia, kad, vaikams užaugus, likti šeimoje nuobodu. Jos įsitaiso meilužį, kuris jokiu būdu negyvena drauge. Jo namai turi būti bent už kelių kvartalų, kad moteris, susitarusi susitikti, dar spėtų išsiplauti kavos puodelius.

Ilona Penkauskienė, “Misis Lietuva”, laidos vedėja, Pedagoginio universiteto studentė:

– Manau, kad tik paauglystėje galima įsimylėti iš pirmo žvilgsnio. Vėliau išauga proto įtaka ir nepakanka ne tik vieno žvilgsnio, bet ir vieno vakaro. Man reikia pusmečio, kad žmogų pažinčiau ir galėčiau suvokti, kaip jis man patinka. Sakyti, kad įsimylėjau, apskritai baisu. Bijau vidinių audrų, nesu iš tų, kurios dažnai įsimyli, paskui skiriasi, vėl įsimyli, bijau tokių išgyvenimų. Esu labai ramus žmogus ir noriu, kad šalia būtų toks pat. Nors savo ramumo ir beveik flegmatizmo kažkaip gėdijuosi, tad viešumoje stengiuosi atrodyti daug energingesnė, smarkesnė, veiklesnė, linkusi bendrauti.

Išvaizda neturi labai didelės reikšmės, pakanka, kad žmogus būtų tvarkingas ir gražiai apsirengęs, o ar jis gauruotas, ar plikas – nesvarbu. Kur kas įdomiau, ar jis išsilavinęs, apsiskaitęs, protingas. Kad atkreipčiau dėmesį – pakanka šypsenos. Tiesa, dantys turi būti gražūs, tai aš visuomet pastebiu.

Arvydas Grybauskas, radijo stoties “Kelyje” savininkas

– Manau, kad galiu sakyti įsimylėjęs iš pirmojo žvilgsnio. Pareiškimus tuoktis nunešėme labai greitai, praėjus kelioms savaitėms, bet paskui turėjome laukti standartinius tris mėnesius. Tas žvilgsnis buvo teisingas, tebėra malonus jau penkiolika metų. Man buvo dvidešimt treji, buvau draugavęs su kitomis merginomis, bet tai buvo kas kita. Santuokos jubiliejaus niekuomet nepamirštu, nes vestuves atšokome sausio 8-ąją per žmonos gimtadienį.

Kad žmogus yra tau skirtas, galima pajusti iškart. Trumpai pabendravus paaiškėja, ar graži, simpatiška mergina traukia, ar ji greitai nustoja dominti. Stengiuosi nepamiršti romantikos, staigmenų. Kartą pasakiau žmonai, kad jos gimtadienio nešvęsime, paprasčiausiai drauge pavakarieniausime. Kai atėjome tos vakarienės, ji pamatė sukviestą trisdešimties žmonių būrį.

Views All Time
Views All Time
2896
Views Today
Views Today
1
0 0