Meilė.. Toks populiarus žodis šiuolaikinėje visuomenėje. Iš vienos pusės lyg ir aukštinamas, kaip begalinės laimės, palaimos ir gėrio atitikmuo, iš kitos pusės banalus, nuvalkiotas ir su purvu sutryptas žodis.

Šiuolaikinėje visuomenėje nebemoka žmonės mylėti, o savo kvailumu ir egoizmu sutrypė ir suteršė šį nuostabų, šventą žodį. O pametę žodžio “meilė” tikrąją prasmę skaudina kitus, bet labiausiai pastebi, jog yra skaudinami. Daugelis žmonių niekada nebuvo iš tikro mylimi. Kai kuriem pasiseka, jie sutinka žmones pažinusius tikrą meilę. Vos pajautę kažką netoli, kas iš tikro pažįsta besąlygišką, bepriežastinę meilę, džiaugiasi atradę tokį žmogų ir vietoje to, jog panorėtų patobulėti, panori tokius žmones nusavinti ir priversti elgtis kitus pagal savo taisykles, patalpinti juos i prokrusto lovas ir nukapoti ten kur jiem atrodo esą kažko per daug, patempti ten, kur jiem atrodo esą kažko per mažai.  Tą daro tėvai, tą daro mokytojai, tą daro draugai, tą daro gyvenimo partneriai, o vėliau vaikai. Ir taip visi vieni kitus kapoja, formuoja ir taip visi lieka nelaimingi, nepatenkinti, jaučiasi nesuprasti. Tai nėra gerai ar blogai, tiesiog taip yra, nes dauguma žmonių neturėjo galimybės pažinti kas yra meilė, o tiem kas pažino belieka kantriai ir su atjauta, kartu su besąlygiška meile, leisti atsitiesti suluošintom žmonių širdim. Nes vos atsiranda vertinimas, jog kažkas yra blogai, atsiranda bandymai kišti į kitokią prokrusto lovą. Žmogus pats turi norėti padėti sau, tik tada galima jam padėti. Niekas negali už tave mąstyti visą laiką, niekas negali už tave jausti, niekas negali už tave tobulinti savo proto ar platinti tavo suvokimo. Visam tam reikia tavo noro. Tai turi ateiti iš tavęs, tik tada kitas galės tau padėti padėti sau pačiam. Tai galioja ir meilės pažinime ir kitose sferose.

 Ir visgi, kas yra toji meilė?

Meilė mūsų suvokime turi daug porūšių: motiniška meilė, tėviška meilė, broliška/seseriška meilė, draugiška meilė, meilė vyrui/moteriai, meilė gyvūnams, meilė gamtai, meilė darbui, meilė namams ir t.t. Prie viso to kiekvienas meilės porūšis dar gali išsiskirstyti bent į du, kai meilėje esi objektas ir kai esi objektas, t.y. kai esi mylintis ir kai esi mylimas.

Bendras vardiklis derantis visiem prieš tai išvardintiems meilės porūšiam, net tada, kai mylime patys save yra objekto ir subjekto egzistavimas.

Šiuolaikinėje visuomenėje meilė yra išorinis reiškinys, dažniausiai pasireiškiantis žodine išraiška “Aš tave myliu”. Meilė patapo tarsi verslu: su sutartimis, pažadais, norais, lūkesčiais, strateginiais ir taktiniais planais, sąlygomis, kainomis, derybomis, savinimusi. “Būk MANO žmona/vyras/mergina/vaikinas/vaikas mama, kad žinočiau, jog darysi tai tai ir tai, bei nedarysi to to ir to”, “Pasirašykime vedybų sutartį, kad aš jausčiausi saugus šalia tavęs, arba nebijočiau tavęs palikti”, “Susirašykime bažnyčioje, kad niekur nepabėgsime vienas nuo kito, o jei pabėgsi nuo manęs, Dievas tau to neatleis”, “Susirašykime “zakse”, kad būsimi konkurentai (-ės) žinotų, jog tu užimtas (-a), o tavo puse turto priklauso man, ko pasekoj galėsiu nepersistengti bendraudama, nes vis tiek tau bus problemų mane paliekant “, “Aš mylėsiu tave, kol mirtis mus išskirs.. tu irgi tą pasižadėk, o jei pradėsiu elgtis slykščiai ir tave skriausiu, priminsiu tau tavo pažadą”, “Noriu turtingo, kad pačiai nereiktų dirbti, ir šiaip tik durniai ieško sunkesnių kelių”, “Noriu gražaus, kad galėčiau pasirodyti prieš drauges”, “Noriu, jog mane mylėtų, nes aš to verta/nesijaučiu verta/noriu gerai jaustis”, “Jei tu mane mylėsi.. aš mylėsiu tave, o jei nustosi mane mylėti, aš tau zysiu į ausį koks tu blogas ar surasiu kokių nors būdų tau pagadinti gyvenimą”, “Jei tu būsi toks, kokie man patinka.. aš mylėsiu tave, bet tu leisk man būti koks esu, nes kitaip jausiuos blogai dėl tavo kaltės”, “Jei tu tvarkysi namus, gaminsi valgyt, jei seksas bus idealus… aš tave mylėsiu, aš darysiu tai, kas man patinka labiau nei visi ankščiau išvardinti dalykai”.

Žmonės perkelia atsakomybę už savo laimę ant kitų žmonių pečių. “Aš būsiu laimingas, jei tu…”, “Aš būsiu nelaimingas, jei tu..”. Bet ar teisinga sakyti, kad myli žmogų, ir savo laimę grįsti kito žmogaus suvaržymu? “Jei eisi į klubą su draugais, aš jausiuos nelaiminga(s)/pikta(s)”, “Jei neišplausi indų, aš būsiu nelaimingas/suirzęs” ir t.t. Bet ar tai meilė? Ar iš tikro mylintis žmogus savo laimei susikurti valgo kito žmogaus laimę? Ar teisinga nusavinti kitą žmogų, kaip kokį daiktą, prisidengiant gražia fraze “aš tave myliu”? Primetant jam krūvą “daryk”, “nedaryk”, “būk”, “nebūk”, “padaryk taip, kad kiti nebūtų tokie ir tokie” ir visa tai viena tam, kad “aš jaučiausi gerai”. O kiek pamąstoma, ko nori tas kuriam sakoma “myliu”? Galbūt vyrukui ar merginai su draugais išeiti į klubą yra vienas džiaugsmingiausių šio gyvenimo dalykų, ar egzistuoja teisė atimti tą džiaugsmą, kad padidinti savąjį? Galbūt moteris/vyras negali pakęsti namų ruošos, ar egzistuoja teisė užkrauti visą šį rūpestį vien jai, prisidengiant “tokia tavo pareiga”, arba net tiesiog “mes taip susitarėme” ir pačiam(-iai) krapštyti nosį prie TV net tada, kai matai, jog antra pusė iš nuovargio praktiškai alpėja?

Jei protas dalina, tai meilė sujungia. Gi turime pasakymą “Meilė yra tada, kai du tampa viena”. Jei tai tik fizinis kontaktas, tai tik seksas, o daugelis jau spėjo suprasti, kad seksas nėra meilė. Vadinasi “du tampa viena” ne tik kūnu.

Jei panaikintume dualumo, t.y. objekto ir subjekto vardiklį, liktų tik procesas. Ir tas procesas nelikus “TAVE”, lieka vidiniu procesu, nelikus “AŠ (myliu)”, tampa beasmeniu procesu, nesiekiančiu naudos sau per veiksmus kitam.

Kaip gamtoje nėra nekintamų reiškinių, net kalnai dūlėja ir kyla… Kaip visatoje nėra nekintamumo – viskas juda, planetos, žvaigždės gimsta ir nyksta.. taip ir meilėje nėra absoliutaus nekintamumo, tačiau pastovumas egzistuoja – galima mylėti visą gyvenimą, galbūt ir ilgiau. Augant žmogaus suvokimui, kinta suvokimas ir apie tai kas yra meilė, kinta meilės išraiškos. Ir galiausiai lieka meilė, kurios nebereikia reikšti žodžiais, lieka meilė pasireiškianti rūpesčiu, atjauta, pagalba, supratingumu, augimu ir auginimu mylimo žmogaus. Lieka meilė, kuri nesiprašo būti įvertinta, kuri nelygina “aš tave labiau myliu, o tu mane mažiau”, kuri nesiekia būti pastebėta, kuri nereikalauja atsako… ji tiesiog yra. Iš tikro mylintis žmogus atsiveria, dalinasi tuo ką turi geriausio ir brangiausio (tai tikrai ne vien materialiniai dalykai), rūpinasi, padeda kuo tik pajėgia.. ir nieko neprašo mainais atgal. Ne tik neprašo, bet ir nesitiki. Todėl už pastangas gauta šilta šypsena tampa palaima, vietoje nepasitenkinimo dėl per mažo atsako, kaip kad įprasta mūsų visuomenėje.
Taigi, egzistuoja kitas variantas. Variantas, kuriame nereikia priežasčių meilei, nereikia iškeltų salygų patenkinimo, jog mylėti. Tai besąlyginė ir bepriežastinė meilė.

Su laiku ši meilė perauga iš meilės vienam žmogui į meilę kiekvienai gyvai ir negyvai būtybei. O tai jau yra pradžia to, ką krikščionys vadina išsigelbėjimu, budistai nubudimu, induistai nušvitimu.

Mylintieji myli save, bet lygiai taip pat myli ir kitą. Kad nebūtų nustojama tobulėti, rūpestis ir noras padėti padėti kitam netgi labiau nei jau padedama, o padedant kitam nekenkti sau, suteikti dar daugiau džiaugsmo, dar daugiau palaimos.. veda į įgūdžių tobulinimą. Ir nesvarbu kas tai, mankšta ryte, daržovių pjaustymas, gebėjimas valdyti žodį, gebėjimas valdyti mintį ar mylėjimasis.

Meilėje, santykiuose, šeimoje nėra standartų, nėra normų, nėra taisyklių. Yra tik vidinė pusiausvyra ir pusiausvyra tarp žmonių – jei vienas nusvyra, kitas padeda atsitiesti ir grįžti į pusiausvyrą. Taip vyksta džiaugsmingas gyvenimo pažinimo procesas. Taip kuriami santykiai be barnių, be neapykantos, kuriuose abu nuolat tobulėja.

Jei visi žmonės iš tikro gebėtų mylėti, nebereikėtų šiai visuomenei nei psichologų, nei psichoterapiautų, nei policininkų, nei teisėjų. Ir visi būtų ramybėje ir laimėje.

Nanta

Views All Time
Views All Time
69348
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn