Žemaičių bajorų Šventųjų Velykų valgiai
Žemaičių bajorų pirmosios Šventųjų Velykų dienos (Ugnies dienos) stalas
Literatūroje randame aprašytus XIX amžiuje tokius Šiaurės Žemaitijos bajorų (o teisingiau Kėkliuose) Šventųjų Velykų papročius:
Sulaukus sekmadienio ryto, apie bažnyčią eidavo Prisikėlimo procesija, kurioje grodavo kaimo muzikantai. Priešinga kryptimi seniau dažnai eidavo triukšmingi persirengėliai („žydai“), trukdydami procesijai ir už tai gaudavo gerai į kailį ir per „kramę“, o kad mažiau skaudėtų būdavo šiaudines arba pakulų kupras pasidarę, pakulų prikimštas kepures užsidėję. Šį sekmadienį žemaičiai nešdavosi į bažnyčią Velykų pyragus – bobas pašventinimui.
Parėjusieji iš bažnyčios Namo, sveikindavo su Šventėmis namiškius ir kartu su visa Šeima sėsdavo prie šventinio stalo. Pirmąją Velykų dieną į svečius niekas nevaikščiodavo ir dabar nevaikšto, kiaušinių neritinėdavo ir jų daužyme nesirungdavo. Atkreipkite dėmesį, kad Lietuvių Šventėse viena diena visada skiriama Šeimai, Šeimos artumui, draugiškumui sutvirtinti.
Per pirmąją Šventųjų Velykų dieną ant stalo dėdavo iš bažnyčios parsineštą pašventintą Velykų bobą, jau rudenį būtent šiam šventiniam stalui paruoštą garsųjį žemaitiškai rūkytą ir gerai subrandintą avienos kumpį (vėliau, kai buvo pamirštas gaminti šis autentiškas sakralinis avienos valgis, ant Velykų stalo atsirado veršienos kumpis), bajorams, dvarininkams, klebonams be to dar patiekdavo įdarytą keptą ėriuką. Ėriuko galva būdavo įdaryta svieste su džiūvėsėliais ir prieskoninėmis žolelėmis keptomis smegenėlėmis, o pats ėriukas būdavo įdaromas malta aviena, išmaišyta su kiaušinių tryniais, džiūvėsėliais ir pagardinta cinamonais, muskatų riešutais, pipirais bei čiobreliais.
Būtinai ant stalo būdavo dedami įvairiausiai rūkyti, virti, sūdyti, kvapiomis žolelėmis prieskoniuoti lašiniai: sniego baltumo lašiniai su raudonos mėsytės tarpsluoksniais, rusva traškia odele ir gardaus rūkymo dūmelio aromatu, dvelkiančiu kadagiais; sūdyti balti kaip gulbės; virti gintariniai (dažyti svogūnų lukštais) minkštučiai su raudonos mėsytės tarpsluoksniais, virti aitrūs su įvairiausiais prieksoniais. Šiandien apie tokius dalykus mažai kas yra net ir girdėję.
Atskirų padažų prie šių mėsos patiekalų neruošdavo, tačiau krienų būdavo apsčiai: baltieji aitrūs, nuo kurių kvapo ašaros bėgdavo, o įsidėjus burnon net amą atimdavo; raudonieji, dažyti burokėlių sunka; rūgštoki su trintomis spanguolėmis; švelnesni su grietine; salsvi aksominio skonio su virta obuolių koše ir grietinėle, – ypač mėgiami vaikelių.
Daug juokų per ašaras būdavo, kai vyresnieji Vaikus ar jaunimą mokindavo valgyti valgius su aitraisiais krienais. Patyrusieji žinodavo, kad valgį pirma reikia gerai sukramtyti ir tik po to dėtis burnon krienų, – tada jų aštrumas, deginimas dingdavo. O kas pirma krienus arba su kąsniu juos burnon įsidėdavo, tas pajusdavo visą krienų Galią, – ir verkdavo, ir vos kvapą atgaudavo.
Ant šventinio stalo dar būdavo naminio sviesto “avinėlis”, ragaišiai, bandos, žemaitiški kiaušiniais, kopūstais arba grybais įdaryti pyragai, dažyti ir įvairiausiais raštais išmarginti kiaušiniai – margučiai (beje Velykos vadinamos ne nuo rusiškai baltarusiško žodžio “velikij”, kaip aiškina kai kurie kalbininkai, – rusai, kaip ir pravoslavai baltarusiai, savo Velykas vadina “pascha”, ir juolab ne nuo aukštaitiško žodžio „vėlė“, o nuo žemaitiško (teisingiau – kėkliško) žodžio “velkinis”- pirmasis pavasarinis kiaušinis. Žemaičiai, pirmieji į Europą atsinešę iš savo Protėvynės prijaukintus ir naminiais tapusius vištinius paukščius, vieninteliai išlaikė archaiškiausią pirmojo kiaušinio šventinimo ritualą, – per Velykas kiaušinį nudažo svogūnų lukštais ir 3 minutėm užkasa į skruzdėlyną. Skruzdės šį svetimkūnį taip išėsdina savo rūgštimi, kad joks dailininkas neprilygs. Šiuos velkinius žemaičiai didesniam derliui gauti ketvirąją Velykų (Didžiojo Lado) dieną įkasdavo savo Žemės sklypų kampuose, vėliau pašventintus velkinius Šeimos ir galvijų gausinimu palikdavo dėjimui į statomo namo, tvarto, klėtės ar kitokio trobesio kampus).
Ant bajorų ir dvarininkų šventinio stalo būdavo karčiųjų ir saldžiųjų trauktinių, antpilų, vynų, gražiame grafine puikuodavosi ratafija, klebonai būtinai vaišindavosi kagoru ir krupniku, valstiečiai vaišindavosi jau iš anksto pasigamintu midumi ir alumi. Tiek pasiturinčių, tiek ir neturtingų stalai būdavo apkrauti įvairiausių girų ąsočiais. Žemaitijoje labiausiai mėgiama būdavo tekšių, laukinių kriaušaičių, obuolių, bruknių, spanguolių, valstiečiai užsigerdavo ruginės juodos duonos, kmynų gira. Dažnas turėdavo pasigaminęs įvairiausių uogų ir vaisių gaivų, sočių, kurias ypatingai mėgdavo Vaikai.
Valgymas prasidėdavo ritualiniu kiaušinių daužymu, – kieno kiaušinis stipriausias, tas šiais metais bus laimingiausias, tam geriausiai seksis. Laimingasis tą kiaušinį turėdavo laikyti iki kitų Velykų. Prieš pradedant valgyti, Šeimos galva turėdavo vieną kiaušinį supjaustyti į tiek dalių, kiek būdavo valgytojų ir kiekvienam duodavo po tą kiaušinio dalelę suvalgyti. Kiaušiniai valgomi būdavo su krienais, išmaišytais su kietais virtais kiaušinių tryniais ir grietine.
Pirmąją Velykų dieną Žemaitijoje be būtino reikalo nebūdavo galima ne tik svečiuotis, bet ir išeiti į kiemą, nes pirmoji Velykų diena buvo vadinama Ugnies diena, tad visi privalėdavo būti namuose, palei židinį, vėliau krosnį, saugodami ir laikas nuo laiko net iki pirmųjų gaidžių kurstydami Ugnelę. Beje, tą dieną nebuvo galima daug judėti, vaikščioti, net vaikeliams būdavo draudžiama išdykauti, – kad netyčia neužgesinus ugnies. Tačiau pasakų, ypač stebuklinių pasakoti sutūpusiems apie Ugnelę, būdavo privalu. Beje, tą dieną suvalgytų margučių lukštus būtina būdavo sudeginti Ugnyje, kad vištos daugiau ir geriau dėtų.
Vaikai irgi ilgai neidavo gulti, – visi laukdavo sutemų, tada, kai vakarieniaujant bus raikoma ir dalijama pašventinta Velykų boba. Ji duodama būdavo su specialiai šiai progai virta skystoka vyšnių uogiene.
Savaime suprantama, kad žemaičių stalai būdavo yptingai gražiai puošiami žalumynais ir iš jų padarytais ornamentais: bruknienojais, pataisais, samanomis, jei Velykos būdavo šiltos, tai ir kitokiais jau išdygusiais žalumynais. Stalui puošti specialiai būdavo išsklaidinamos (išsprogdinamos) beržų arba verbų („kačiukų“) šakelės, o Šventųjų Velykų kiaušinius – margučius dėdavo į išdaigintus javų želmenis..
Žemaitiškas antrosios Šventųjų Velykų dienos (Perkūno dienos) stalas
Didžiosios linksmybės ir pramogos prasidėdavo antrąją Velykų dieną, vadinamą Perkūno dieną. Antrąją Šventųjų Velykų dieną bažnyčioje valgių nešventindavo, užtat šventoriuje, o vėliau ir kiemuose šaudydavo į Dangų, kad padėti Perkūnui atbaidyti piktąsias Dvasias.
Antrąją dieną be aukščiau minėtų gėrybių ant stalo dar dėdavo šaltienos (košelienos), rūkytų dešrų, žemaitiškai kraujuje su prieskoninėmis žolelėmis brandintų ir rūkytų liežuvių. Tiesa, kitomis Velykų dienomis lašinių ant stalo jau nebedėdavo.
Karštuoju patiekalu būdavo virta Velykų baltoji kiaulienos dešra, gardinta česnakais, mairūnais ir pipirais. Prie jos ir šaltienos būdavo duodami aukščiau minėti krienai, kuriuos reikėdavo visus paeiliui ragauti. Bulvių ant stalų Velykų, kaip ir Kūčių bei Šventųjų Kalėdų dienomis, duoti nebuvo priimta. Sočiau mėgstantieji mėsą valgydavo su ragaišiais arba bandomis.
Perkūno dieną, sočiai pavalgę, galėdavo važiuoti arba vaikščioti į svečius, dovanų nešdami savo margintus kiaušinius. Svečiuose būdavo vaišinami, retas atsisakydavo burnelės kitos šeimininkų išskirtinės trauktinės arba antpilo. Svečiai girdavo vaišes, grožėdavosi gražiai papuoštais stalais. Pasigerti tą dieną būdavo net tik didelė gėda, bet ir nuodėmė.
Tuo tarpu Vaikai eidavo kiaušiniauti, rodydavo ir girdavosi prieš kitus savo surinktais margučiais. Pasivaišinę, pasisvečiavę, ypač jaunimas ir Vaikai puldavo laukan ridinėti kiaušinius arba rungtis margučių daužyme. Čia pasitaikydavo ir apsukruolių, kurie margučių daužymo rungčiai būdavo pasidirbinę medinių kiaušinių ir mėgindavo sukčiauti, bet griežti teisėjai kaip mat pastebėdavo apgaulę. Kiaušinių ridinėjimo varžybos būdavo per specialiai padarytą lovelį. Visi stengdavosi toliausiai nuridenti savo kiaušinį, nes tik taip įmanoma būdavo tapti nugalėtoju. Žemaičiai tikėjo, kad ridenimo nugalėtojui šie metai bus tikrai laimingi, kad viskas puikiai seksis. Antra vertus, dar galiojo tokios taisyklės: kieno paridentas kiaušinis palies kitą kiaušinį, tai tam ir atiteks. Būdavo, kad tie, kas mokėdavo gerai išvirti kiaušinius, kad ridenant kiaušiniai ridėtų reikiama kryptimi, surinkdavo pilną kiocalį (krepšelį) margučių.
Judrus jaunimas vėlgi nelikdavo be pramogų. Jei Vaikai antrąją Velykų dieną kiaušiniaudavo, tai jaunuoliai ir nevedę vyriškai dėdinėdavo, t.y. jie eidavo prašyti kiaušinių pas merginas. Tos, kurios neturėdavo margučių, būdavo prievarta nuvedamos į vištidę ir sodinamos į vištos gūžtą perėti. Suprantama, merginos jau iš anksto turėdavo kapas margučių pasiruošusios, gražiausius savo simpatijoms dalindavo. Drąsesnės, stipresnės merginos, susitariusios su draugėmis, apsimesdavo, kad neturinčios margučių, – tai būdavo didelio klegesio, kai vaikinai tokią temdavo vištidėn, o draugės neleisdavo ir gelbėdavo „nelaimėlę“, – gera proga būdavo vienas kitą paglamonėti, paliesti arba, kaip žemaičiai sako, – „pasikušinti“.
Nei pirmąją, nei antrąją Velykų dieną žemaičiai, skirtingai nei kitos Lietuvių gentys, suptis sūpynėse niekas negalėdavo ir laukdavo nesulaukdavo rytdienos.
Žemaitiškas trečiosios Šventųjų Velykų dienos (Gegio dienos) stalas
Tą Šventųjų Velykų dieną, kurią žemaičiai vadino Gegio (-ės) vardu (kokią kėklių arba žemaičių dievybę šis pavadinimas slepia, – tegu nagrinėja etnologai) nešdavosi į bažnyčią pašventinti vištą. Pasibaigus pamaldoms, kunigas eidavo laukan ir pašventindavo šventoriuje paliktas vištas.
Parėję Namo visa Šeima eidavo dobti šventintos vištos. Višta jokiu būdu negalėdavo būti kirsdinama ir ypač griežtai draudžiama būdavo kirsdinti vištai galva, po ko ji ilgai kankindavosi, blaškydavosi ir taškydavosi krauju. Nudobta višta būdavo rami, tad ją šeimos galva su lašančiu krauju apnešdavo apie kiemą ir atiduodavo moterims, kurios vištą nuplikydavo verdančiu vandeniu, nupešdavo ir iš jos ruošdavo apeiginį trečiosios Velykų dienos valgį.
Ant stalų be kiaušinių, sviesto, ragaišių, bandų ir pyragų dėdavo ir Dangaus Dievus simbolizuojančius valgius iš laukinės ir naminės paukštienos. Užkandžiui būdavo slėgtos antys, vytintos žąsys, rūkytos žąsų puselės, turtingieji didžiuodavosi puošniai keptais povais, kurtiniais, tetervinais, jerubėmis, karveliais. Mažiau turtingi tenkindavosi troškintais žvirbliais, kuriuos ypač mėgo žemaičiai, – darbo daug, bet užtat koks gardumas.
Nuo senų senovės Lietuvių didikai ir bajorai garsėjo savo vaišingumu, valgių ir patiekalų gausa, tad Švenčių metu taip pat stengdavosi ir sau, ir Šeimynai surengti kuo turtingesnę ir gausesnę valgiais puotą.
Nors ant stalų netrūkdavo vakarykščių ir užvakarykščių mėsos gaminių, ragaišių, bandų ir pyragų, karštuoju patiekalu būtinai būdavo atskirais gabalais supjaustyta miduje su grietine ir kiečiais troškinta višta. Reikia manyti, kad tai bus buvęs autentiškas sakralinis valgis, nes jį iš bendro dubenio dalindavo šeimos galva. Mergikėm duodami būdavo sparneliai, sakant, kad jos ištekėdamos išskris iš Namų, vaikiams – šlaunelės, sakant, kad jie bus geri kariai ir išeis karan, kaklas – namų šeimininkei, o galva – šeimininkui. Visi kiti gaudavo kitus vištos gabalus. Valgant šį patiekalą nebūdavo galima užsikąsti duona, taip pat po jo draudžiama būdavo valgyti saldžiuosius valgius, gerti svaigiuosius arba gaiviuosius gėrimus.
Suvalgius šį patiekalą visi eidavo laukan sūpuotis sūpynėse. Jas nuo pat ankstaus ryto įrengdavo vyrai ir jaunimas. Sūpynėse turėdavo suptis visi: ir Vaikai, ir suaugę, ir senimas. Jei vedę pasisupdavo poromis, tai būdavo tikima, kad jų lauks Darna ir sutarimas, kad jų laimę globos Dangaus Dievai. Mylimųjų poros turėdavo suptis kuo galima aukščiau, – tada greitai būsiančios jų vestuvės. Kai kam pasitaikydavo ir iškristi arba nusprūsti nuo sūpynių, – tai būdavo perspėjimas, kad saugotųsi nesantaikų, nelaimių. Iškritus iš sūpynių vaikeliui, Tėvai žinodavo, kad jam bus būtina ypatinga priežiūra. Tiesa, sūpuoklėmis Žemaitijoje dar supdavosi per Sekmines, Jorę ir Rasą.
Žemaitiškas ketvirtosios Šventųjų Velykų dienos (Lado dienos) stalas
Trečiąją Velykų diena – nešdavosi į bažnyčią pašventinti Velykę -Velykų babą (babelę, bobutę), kuri būdavo ne kepama, o paskutiniąją dieną prieš Šventąsias Velykas suslegiama iš pertrintos varškės su medumi, kietai virtais kiaušinių tryniais, įvairiais džiovintais vaisiais ir pakepintais riešutais bei paliekama keturioms dienoms nokti, o prieš dieną dar ir rūsyje arba ant ledų atšaldoma. Velykę geriausiai būdavo daryti iš ožkos arba avies pieno, bet nedraudžiama ir iš karvės pieno.
Suprantama, Velykė būdavo labiausiai laukiama Vaikų, jaunimo, tad ją gražiai išpuošdavo. Dvaruose, klebonijose, vienuolynuose šiai dienai ant stalų mėsos patiekalų nedėdavo, palikdavo tik margučius, sviestą, bandas, ragaišius, pyragus ir krienus, bet užtat dėdavo šios dienos pietums paruoštų įvairiausių įdarytų žuvų. Pagrindiniu patiekalu būdavo lašiniais įdaryta lydeka, kai kas ją kepdavo apdėtą arba įvyniotą į lašinius. Neturtingi darydavosi prastesnių, bet ne mažiau gardesnių žuvų valgių.
Galiausiai visiems būdavo dalijami Velykų babos gabalai, kuri būdavo valgoma užsigeriant spanguolių gaiva. Šį senovinį gaivinantį gėrimą galėtų gaminti ir mūsų dienų gaiviųjų gėrimų gamyklos, nes ir pagaminti ją lengva, ir jokių maistinių cheminių priedų jos ilgėlesniam išlaikymui nereikia.
Štai senovinės žemaičių gaivos receptas: 150 g spanguolių (arba bruknių, arba juodųjų serbentų) sutrinti, per marlę išspausti sultis. Išspaudas užpilti 1000 g verdančiu Vandeniu ir ant silpnos Ugnies pavirinti 5-8 min. Palikti 30 min. nusistovėti, nupilti nuovirą, išspaudas nusunkti per marlę, suberti 120 g cukraus ir gerai išmaišyti, į atvėsusį skystį supilti išspaustas sultis ir laikyti šaldytuve. Patiekiant, gaivą įpilti stiklinėn, įmesti kelis ledo gabaliukus.
Bet grįžkime į senuosius laikus, kai žemaičiai, pasiėmę likusius margučius, visa Šeimyna eidavo į laukus lalauti. Ragais, dūdelėmis, padarytomis iš žilvičio, tarškynėmis, būgnais būdavo skelbiamas pavasaris, Perkūnui talkinama išginti, išlydėti vėles ir Dvasias bei laiminti šeimininkus, kurie savo laukų kampuose didesniam ir gausesniam derliui įkasdavo po Velykų margutį – velkinį.
Lalavimu ši apeiga vadinama buvo todėl, kad Dainų priedainiuose būdavo žodžiai: „ai lalu lalu“ , „ei lalo“ ir pan. Manoma, kad lalavimas seniau buvo skirtas Deivės Dižiojo Lado (Lados, Lelos) garbei. Sakoma, kad lalautojai kviesdavo visas Dangaus ir Žemės Galias, kad šios laukams ir jų šeimininkams lemtų gerą derlių, sotų Gyvenimą. Kartu lalauninkai prisirinkdavo ir įvairiausių vaišių, kuriomis Žmonės juos apdovanodavo už Dainas ir palinkėjimus. Etnologai teigia, kad vėliau į lalavimą buvo įtraukti netgi krikščioniški elementai, pvz.:
- „Kur akėta, te gyvuoja, ei lalo
- Kur užsėta, te žaliuoja, ei lalo
- Šventas Jurgis rasą krėtė, ei lalo
- Šventas Jonas mėšlą vežė, ei lalo
- Šventas Jokūbas rugius kirto, ei lalo”.
Lalautojų būriai, sutikę vienas kitą be to dar laistydavosi Vandeniu. Linksmybių, šurmulio užtekdavo iki vakaro, nes ir sūpynėse, ir kiemuose laistymasis greitai nesiliaudavo.
Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
Vincentas Sakas
Mob. tel. +370 617 24 338
El.paštas: vsakas@gmail.com
