Čia meilės istorija. Meilės Gyvenimui. Puikiai suprantu, kad ji visiškai kitokia nei visos kitos, kurias Jūs gaunate, tačiau būčiau labai laiminga ir dėkinga, jei ji būtų perskaityta… Ir kartoju: čia istorija apie Meilę Gyvenimui… Ačiū iš anksto 😉

Juodos tylos šviesa

Pilki medžiai, pilka žolė, pilkas kambarys. Pilkas mano pasaulis. Viskas pilka! Tik tyla neaiškios spalvos. Tikriausiai ji juoda.

Mano lūpos vėpčioja, bet negirdžiu savęs. Kalbu, juokiuosi, bet negirdžiu savęs. Girdžiu tylą. Rankomis užsidengiu galvą, blaškausi po kambarį. Atsimušu į sieną, suklumpu kampe. Po truputį rimstu. Įsikniaubiu į patį kampą, užsidengiu ausis, užsimerkiu ir tūnau ten ilgai. Ilgai…

Kas čia? Girdžiu neaiškius garsus. Nesuvokiu, nesuprantu, kur esu. Turbūt miegojau. Ir tikriausiai gana ilgai. Nedrąsiai atsimerkiu. Aplinka įprasta. Kambarys, primėtytas skarmalų, sulūžusi sofa ir mažas staliukas. Ant jo mano pusiau atmerkta akis pro miglą pastebi tik vieną objektą – maišelį. Akys išsprogsta. Dingsta migla. Pati nejuntu, kaip atsistoju, griebiu ir bandau slėpti, kur nors įkišti. Staiga atsipeikėju. Suprantu viską, ką darau. Tik nuo ko aš tai slepiu? Juk mano tėvams vis tiek, ką aš veikiu. O jei būtų mane pamatę prieš užmiegant tam kampe? Arba tą maišelį ant stalo? Nereaguotų. Koks jiems skirtumas, kuo aš užsiimu… Jiems vienodai. Niekas nerūpi. Na, žinoma, išskyrus tai, kad būtų ką išgerti. Ir dar užkandos.

Stoviu kambary saujoj sugniaužus savo apgailėtino gyvenimo dalį. Nors iš tikrųjų man neapsiverčia liežuvis savo egzistavimą vadinti gyvenimu.

Pagriebiu nuo savo lovos striukę ir išeinu iš savo kambario. Leidžiuosi laiptais žemyn ir einu į virtuvę. Et, šeimos vaizdelis… Tėvas miega užgriuvęs ant stalo. Mane pamačiusi motina griebia murziną šepetį ir vaidina, jog tvarkosi. Ir kam ji tai daro? Niekada to nesupratau… Pro jos veidmainišką šypseną, kurios nekenčiu, pasigirsta žodžiai: „Na, Stelyte, kur eini?“ Ištiesiu ranką į duris, kad suprastų, jog paprasčiausiai išeinu į lauką. Ji nieko neatsako, tik palaukia, kol nusisuksiu. Valandėlę pastoviu tarpduryje. Matau, kaip žmogus, kuris man davė gyvybę, pagriebia nuo stalo butelį, išvarvina ant iškišto pabalusio liežuvio paskutinius lašus, riebiai nusikeikia, minėdama tėvo vardą ir nusvyruoja į lovą… Apgailėtina. Aš tik nusišypsau (tikriausiai tokia pat veidmainiška šypsena, kaip ir motina) ir išeinu.

Išeinu į gatvę. Įžūli saulė spigina į žemę. Sniegas blizgina tiesiai į akis. Einu tolyn. Mano žingsniai lėti, bet dideli. Einu ir negalvoju apie nieką. Pačios kojos neša ten, kur reikia. Atsiduriu trijų didžiulių namų užtvaroje. Čia jau saulė nešviečia taip įkyriai. Ir sniegas nebetoks baltas. Man tai patinka. Atsisėdu, užsidegu cigaretę ir laukiu. Išgirstu žingsnius. Ateina Tomas ir Augustė. Prisėda šalia manęs. Bet tik Tomas. Augustę pažįstu mažai, todėl net nesigilinu, kodėl ji stovi nuošaly ir žiūri į mane kažkokiu kaltinančiu žvilgsniu. Ištiesiu Tomui delną. O jis įdeda į jį gniužulą suglamžyto popieriaus. Atsistoja ir nueina. Augustė dar kiek palūkuriuoja, pažiūri į mane ir, nuleidusi galvą, nukiūtina paskui Tomą.

Atsistoju. Nueinu į kampą. Atsisėdu ant šaltos ir grublėtos žemės. Striuke užsidengiu galvą. Šįsyk ilgai netrunku… Striukė nebereikalinga. Išsitiesiu ant žemės. Guliu ir žiūriu į dangų. Matau ten lyg žaidžiančius vaikus ir futbolo kamuolį. Na, man nesvarbu tai, ką matau. Aš guliu ir piešiu rankomis ant murzino sniego kažkokį angelą. Lyg suima miegas. Užsimerkiu. Kas čia?!

Staiga dangus aptemsta. Vaikai dingsta. Viskas tik temsta. Dangų apgaubia juodi debesys. Nieko nėra. Jokio garso. Tyla. Juoda tyla. Jau nebežinau, ar angelą piešiu, ar guliu, ar stoviu… Matau ir jaučiu tik juodą tuštumą. Keista, bet kartais atrodo, kad matau joje gilias Augustės akis. Tik dabar jose daugiau gailesčio nei kaltės. Bet tos akys sušmėžuoja gal tik porą kartų. Matau tik juodą tuštumą, o tyla žiūri į mane savo žudančiu, sielą veriančiu žvilgsniu…

Nebijau nieko. Nei savęs, nei tuštumos… Net tylos nebijau. Pradedu jausti, kad kažkur einu. Atrodo, kad žengiu drąsiai. Taip drąsiai ir ryžtingai, kaip žengia žmogus, matantis šviesą tunelio gale. Skirtumas tik tas, kad mano tunelio gale šviesos nėra. Einu. Gaila, nežinau – kur.

Aš vis einu ir nematau pabaigos. Atrodo, kad man darosi bloga nuo ėjimo, atrodo, viskas ima suktis ratu. Staiga pamatau šviesos blykstelėjimą ir išgirstu klaikų paukščio klyksmą. Šviesa mane akina. Nuleidžiu akis, stengdamasi pasislėpti nuo jos, ir pamatau, kad stoviu ant krašto. Bedugnės krašto. Po manimi – praraja. Žingsnis – ir viskas. Juk taip paprasta, ar ne? Bet staiga mano galvą užlieja minčių sūkurys. Visas gyvenimas, visi žmonės sukasi ratu lyg kokiame verpete. Netikėtai galvoj švysteli mintis. Mintis, kuri, net neįsivaizduoju, kaip atsidūrė mano galvoj. Ji skamba taip: „Būna, kad nebetiki niekuo. Bet staiga pamatai kažką, kas priverčia tavo akis sublizgėti. Išgirsti kažką, apie ką galvoji visą laiką. Ir pagaliau pajunti kažką, kas plėšia tavo sielą pusiau tik tam, kad vėl gyventum.“ Ir ta, nežinau, iš kur atsiradusi mintis priverčia mane bėgti. Bėgu, rėkiu, blaškausi… O tas kraštas, tas bedugnės kraštas, ant kurio stovėjau, mane vejasi. Aš bėgu… Krentu.

Atsimerkiu. Mano veidas šlapias. Priešais mane tupi Augustė.

– Stela, kas tau? Prašau, atsiliepk! Tu taip rėkei, taip daužeisi… Kas nutiko?

Aš guliu. Giliai ir greitai kvėpuoju. Danguje didžiulis baltas mėnulis ir visas sietynas žvaigždžių. Pasisuku truputį ir pamatau Augustę. Jos akis…

– Auguste, padėk man! Aš tave mačiau, aš… Aš žinau, kad tik tu gali man padėti! Tik tu! Aš buvau taip arti bedugnės krašto… Aš noriu gyventi, Auguste, girdi? Aš noriu gyventi! Gyventi!!

Verkiu kaip pašėlusi. Dar niekada taip neverkiau ir niekada taip nesijaučiau. Augustė stipriai mane apkabina, žada nepalikti manęs vienos.

Viskas. Pavargau. Iš košmaro po paskutinės „dozės“ pabudo kita Stela. Pagalvojau ir dabar suprantu, kad mano pilkos dienos ritasi vis žemyn… Dieve, o tereikėjo tik keleto minučių, kad pamatyčiau viską. Kad pamatyčiau save… Juk tuštuma – tai aš!..

Nežinau, kodėl, bet prašau Augustės vieno – kad neleistų grįžti namo…

– – –

Praėjo ketveri metai. Esu vaikų globos namuose. Man čia gera. Kasdien vis labiau tikiu, kad galiu savimi pasirūpinti. Tikiu savimi… Dabar į viską žiūriu kitokiomis akimis. Visada dėkosiu Aukštybėms, kad leido man išvysti juodos tylos šviesą. Ir Augustei. Už jos akis. Ir už tai, kad padėjo man išlipti iš klampaus liūno, į kurį niekada nebenoriu sugrįžti… Dabar jau žinau, kad tikrai neleisiu gyvenimui ristis tunelio link, kurio pabaigoje nėra šviesos… Nenoriu to. Noriu pradėti (ir jau pradedu) naują etapą, kurį, tikiuosi, su pasididžiavimu galėsiu vadinti savo gyvenimu.

Atsiuntė: Rosita

Views All Time
Views All Time
1365
Views Today
Views Today
1
0 0