„Jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis, ir visą mokslą: jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas. Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji viską pakelia, viskuo tiki, viskuo viliasi ir viską ištveria. Meilė niekada nesibaigia“. Net nežinau, kodėl man kilo noras pradėti šį rašinį tokiais nuostabiais apaštalo Pauliaus žodžiais. Gal todėl, kad šiais žodžiais pasakoma tikrų tikriausia tiesa. Juk iš tiesu meilė yra tai, be ko mes negalime įsivaizduoti gyvenimo žemėje, be ko šis gyvenimas būtų neįmanomas. Kaip nuostabu yra žvalgytis aplinkui, kai visur matai trykštančias nuoširdumu, švelnumu ir draugiškumu akis. Tada supranti, jog iš visų pusių tave supa meilė. Koks neapsakomai gražus jausmas tada užplūsta: jautiesi toks tvirtas, saugus, stiprus ir norisi, taip norisi atsakyti tuo pačiu ir padėkoti kažkam už tai, ką prieš akimirką pajautei. Juk viskas, kas tik žemėje sukurta, tai yra iš meilės. Kad ir menkiausias daigtelis, kad ir mažutis, tačiau, jei jis yra sukurtas su meile, jo vertė yra neapsakomai didelė – tik tada kūriniai ir darbai yra kažko verti.

Meilė yra kažkas nuostabaus, žmogui trūksta žodžių jai apibūdinti. Aš manau, kad žmogus, norėdamas pažinti meilę, visų pirmiausia turi jausti ją pats ir jos negailėti kitiems. Manau, kad gyvenu tam, jog mylėčiau ir būčiau mylimas. Juk taip nuostabu, kai nuolatos jauti tėvų, draugų ir kiekvieno žmogaus meilę – pasaulyje jautiesi toks svarbus ir reikalingas. Nuostabu, kai gali ką nors mylėti, kai gali jausti kažką nepaprasto ir labai artimo.

Džiugu, kad yra tokių žmonių, kurie kitus myli labiau nei save. Jie pasiryžę dėl kito atiduoti viską, net ir save. Jie yra tokie nuoširdūs ir švelnūs, jų akys ir žodžiai visiems vienodai dalija džiaugsmą, švelnumą, užuojautą ir meilę. Klausydamas jų, žvelgdamas į juos, rodos, jauti jų širdies alsavimą. Pabendravęs su tokiu žmogumi, susimąstai: kas būtų žemėje, jei išnyktų meilė. Juk dar būdami kūdikiais, pajaučiame nepaprastą meilės galią, kokie švelnūs būna mamos prisilietimai ir paglostymai, ir visa tai iš meilės. Kiekviena mylinti mama ar tėtis suvokia, ko vaikui labiausiai reikia… Dažnai tėvai viską daro vaiko gerovei, tik nepagalvoja, kad vaikui nėra itin svarbu, kiek tėvas uždirba arba kaip mama pasipuošusi; šiandien jam svarbu tik tai, kad jį paglostytų, priglaustų, suprastų, pasakytų gerą žodį – myliu.

Mūsų gyvenimas tėra trumpas stabtelėjimas – tai tarsi maža stotelė. Gimstame ir išeiname lyg vaikai – nedrąsiai dairydamiesi ir laukdami to, kas įvyks nepriklausomai nuo mūsų valios ar norų. Laikas tarp gimimo ir mirties yra toks trumpas, ir jam baigiantis žvelgiame į nugyventą gyvenimą. Tačiau jau tada nieko nebegalime pakeisti, o taip norėtųsi, kad daug kas būtų kitaip. Todėl nereikia gailėtis meilės, švelnių žodžių ir užuojautos bei supratimo. Juk tik to ir tereikia, kad žmogus būtų laimingas.

Manau, kad kiekvienas norėtume, jog pasaulyje vyrautų taika ir meilė, išnyktų visi karai ir nesutarimai. Kiekvienas norėtume apsaugoti šį trapų žemės lopinėlį. Galėtume statyti aukštas mūrines sienas ar kitaip apversti visą pasaulį ir taip apsisaugoti nuo blogio. Tačiau visa tai bus niekinga ir beprasmiška, jei tarp žmonių nebus meilės – stipriausios ir aukščiausios užtvaros blogiui, pykčiui ir neteisybei.

Views All Time
Views All Time
3157
Views Today
Views Today
1
0 0