Ilgus metus Rusnėje žuvininkystės ūkis klestėjo, tačiau jį privatizavus iš žvejų sostinės beliko tik vardas. Dabar rusniškiai vienintelę ateities perspektyvą įžvelgia turizmo srityje.

Tvenkiniai užžėlė

Rusnėje žuvininkystė turi senas tradicijas. 1957 metais čia atsirado E.Tälmanno žvejų įmonė. Vėliau įkurta žuvivaisos bendrovė, kuriai priklausė 320 hektarų tvenkinių sistema, žuvų perdirbimo įmonė su gerai įrengtais šaldytuvais, gamybinėmis patalpomis. Rusnėje buvo ir žvejų brigada, kuri per metus Kuršių mariose ir Nemuno žemupyje sugaudavo per 800 tonų žuvų.

Iki Rusnės valstybinio žuvininkystės ūkio išardymo 1992 metais įmonės kasmet užaugindavo po 50-60 tonų prekinių karpių. Produkcijos perdirbimo bendrovė per metus vartotojams pateikdavo per 900 tonų karšto ir šalto rūkymo žuvų.

Tačiau dabar Rusnė pasigirti tokiu žuvininkystės ūkiu nebegali. Pasak seno rusniškio biologijos mokslų daktaro Kazio Gaigalo, viskas pasikeitė privatizavus įmones. Karpių tvenkiniai apaugo nendrynais ir tapo uodų veisykla. Perdirbimo įmonė „Rusnės žuvis“, nepagaminusi pakankamai produkcijos, bankrutavo. O profesionalūs žvejai, susibūrę į akcinę bendrovę „Rusnės žvejys“, sugauna vis mažiau laimikio.

„Žuvininkystės reforma Kuršių mariose ir Nemuno baseine buvo neapgalvota ir pragaištinga. Ji mus grąžino į prieškarį, kai dėl neracionalios žvejybos buvo privisę gausybė menkaverčių žuvų: pūgžlių, ešerių, stintelių, o vertingų žuvų – sterkų, karšių, žiobrių, lydekų ištekliai nyko“, – mano K.Gaigalas.

Klesti brakonieriai

Mokslų daktaras tvirtino, jog anksčiau klestėjęs ūkis sunyko, nes vadovavimo centras persikėlė į Šilutę. O sukurta buvusio ūkio bazė – sandėliavimo, apdirbimo patalpos, šaldytuvai, rūkymo cechai – nenaudojami ir po truputį griūva.

K.Gaigalo manymu, pakeisti padėtį Rusnėje būtų galima tik pripažinus padarytas klaidas ir stengiantis jas ištaisyti.

„Žuvivaisą, žvejybą, produkcijos perdirbimą ir realizavimą reikėtų perduoti į vienas rankas. Verslą tvarkyti ne savo nuožiūra, o atsižvelgiant į mokslininkų rekomendacijas, kaip tai buvo daroma iki privatizacijos. Be to, reikia be gailesčio naikinti visas įmones, kurios brakonieriaudamos baigia išgaudyti vertingiausias žuvis tiek mariose, tiek Nemuno žemupyje“, – įsitikinęs rusniškis.

Žuvininkystės įmonių asociacijos „Lampetra“ pirmininkas Virginijus Domarkas mano, jog situacija nėra tokia jau bloga. „Nors žvejybos įmonės mažos, bet dar veikia. Jeigu valdžia laikytųsi savo pažadų, gyventume geriau“, – mano V.Domarkas.

Jis pritarė, kad visiškai nebeužsiimama žuvivaisa ir telkinių įžuvinimu. Asociacijos pirmininką piktino, jog prioritetas atiduodamas mėgėjiškai žūklei.

„Suprantu, jei mėgėjais pavadintume tuos, kurie iš tiesų gaudo savo malonumui. Bet esu pats girdėjęs, kaip mėgėjai sugauna 80 kilogramų ešerių, o verslininkai, vykdydami visus reikalavimus, ištraukia dešimt kilogramų žuvų“, – priekaištus bėrė V.Domarkas.

Rūko olandiškas žuvis

Rusnės seniūnas Voitechas Deniušas taip pat patvirtino, jog apie žvejų sostinę beliko prisiminimai. „Anksčiau Rusnėje žvejai buvo patys turtingiausi žmonės. Jie pirmieji čia statė namus. Dabar šie žmonės gyvena skurdžiausiai. „Rusnės žvejo“ įmonės akcijas supirko verslininkai iš Vilniaus vien dėl to, kad gautų žvejų uostą kartu su žeme“, – teigė V.Deniušas.

Pasak jo, tvarka buvo, kai Kuršių marias valdė keturi žvejų ūkiai – Neringos, Rusnės, Kintų ir Drevernos.

„Dabar mariose žvejoja apie 70 individualių įmonių. Jos tik gaudo žuvis, kartais net ir neteisėtai, ir visai nesirūpina senkančiais jų ištekliais. Motininės bandos sunaikintos, o uždarius žuvivaisos ūkius nebeliko kas rūpintųsi išteklių atkūrimu“, – apgailestavo V.Deniušas.

Jis prisiminė, jog anksčiau mariose buvo galima pagauti ir penkių kilogramų karšius. Dabar tai – retenybė. Privačios mažos žuvų rūkyklos apdirba jau ne Kuršių marių, o atvežtines – Olandijos pakrantėje pagautas žuvis.

V.Deniušas pastebėjo, kad nebeliko ir tradicijų. Rusnėje Žvejų šventė pervardinta į Laivininkų dieną. „Galima ant pirštų suskaičiuoti dar likusius žvejus. Kiti neturėdami darbo prasigėrė, – kalbėjo Rusnės seniūnas. – Todėl nebeliko ir savitos kultūros. Dabar esame ne žvejų, o Nemuno deltos sostinė. Naujai statomi kultūros namai taip ir bus pavadinti.“

Jo nuomone, dabartinė rusniškių perspektyva – turizmas, kaimo turizmo sodybos, mėgėjiškos žūklės propagavimas.

Laivais gabens turistus

Vienos stambesnių Rusnės žvejybos įmonių „Marių žvejys“ direktorius Jonas Zdanys taip pat mano, jog greitai reikės keisti verslo kryptį.

„Vyriausybė pirmenybę teikia mėgėjiškai žūklei. Kuršių mariose greitai įrengs poligoną ir verslinei žvejybai faktiškai neliks vietos. Jau dabar daugelis žvejų savo laivus pritaiko vandens turizmui“, – apie ateitį kalbėjo J.Zdanys.

Įmonei „Marių žvejys“ per metus leidžiama pagauti iki 30 tonų „kvotuojamų“ žuvų. Po pavasarinės žūklės verslininkai sumoka mokesčius ir laukia rudens laimikio. „Pelno beveik nelieka. Iš žvejybos milijonieriumi netapsi“, – teigė J.Zdanys.

Žvejys pastebėjo, jog ilgą laiką negilinant Nemuno deltos mažėja ir žuvų. Joms nėra laisvo vandens kelio į nerštavietes. „Anksčiau žvejyba buvo reguliuojama, Rusnėje dirbo žuvų išteklių departamentas. Dabar nieko neliko. Pasekmė – mažėja žuvų“, – padarė išvadą J.Zdanys.

Views All Time
Views All Time
5221
Views Today
Views Today
1
0 0