Žvejai įtikėjo: stintų ištekliai – neišsenkantys
| | |

Žvejai įtikėjo: stintų ištekliai – neišsenkantys

Ar galima gaudyti neršiančias žuvis? Lietuvoje galima. Kuršių mariose jau gerą mėnesį tinklais semiamos neršti plaukiančios stintos. Tačiau netolimoje ateityje jų apskritai gali nebelikti. Rusnėje visą praėjusią savaitę žvejai dirbo be poilsio. Savaitgalį pagaliau pradėjo eiti stinta. Šio momento pamario žvejai laukia kaip didžiausio metų įvykio. Kai kurios žvejybos įmonės tik dėl stintų ir išgyvena. Todėl stengiamasi nepramiegoti to momento, nes nežinia, kiek laiko truks šis vajus. Žvejai spėja, jog šią savaitę stintos jau pradės neršti ir žvejyba baigsis. Kai pradeda eiti stintos, žvejojama net naktimis. Verslinės žuvininkystės atstovai tuo metu apsigyvena prie marių. Žvejai pakrantėje turi įsirengę laikinus namukus, kuriuose gali pailsėti ir pasidėti savo įrankius. Neretai tai būna senas autobusas ar vagonėlis, kuriame įrengtas ir šildymas. Verslininkai žuvis gaudo tinklais, kuriuos tempia net aštuoni vyrai arba traktorius. Vienu kartu ištraukiama apie 140 kilogramų žuvų. Pasak žvejų, vakare pagaunama dar daugiau. Čia pat, pakrantėje, stintos ir pardavinėjamos. Agurkais kvepiančių jų pirkti atvažiuoja ne tik iš Klaipėdos ir aplinkinių rajonų, bet ir iš Kauno. Kitose šalyse stintos laikomos kone parazitinėmis ir jų niekas nevalgo. Anksčiau šiomis žuvimis netgi tręšdavo laukus. Tačiau Lietuvoje, Latvijoje ir ypač Estijoje stintos paklausios. Verslininkams jas beveik be apribojimų leidžiama gaudyti Baltijos priekrantėje, Kuršių mariose ir Nemuno žemupyje.

| |

Energetinį badą malšins vėjo jėgainės

Švaresnės energijos šalininkai mano, jog geriausias būdas ekonominei krizei įveikti – įsisavinti pažangius vėjo, saulės ir vandens energetikos verslus. ES reikalavimas iki šių metų pabaigos uždaryti Ignalinos atominę elektrinę šalį įspeitė į kampą. Naujoji valdžia tik dabar pradėjo svarstyti, kaip plėtoti atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą. Pasak alternatyviosios energetikos specialistų, iš vėjo gauta elektros energija galėtų aprūpinti penktadalį Lietuvos gyventojų. Atnaujinus tinklų linijas šį skaičių galima padvigubinti. Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos prezidentas Alvydas Naujėkas, tvirtino, jog tuomet šalies biudžetas taptų netgi perteklinis, nes nereikėtų iš kaimyninių šalių pirkti kuro termofikacinėms elektrinėms. Uždarius Ignalinos atominę elektrinę, naują elektrinę ketinta pastatyti iki 2015 metų. Anot specialistų, jau dabar aišku, kad tai atsitiks vėliau. Pirminiais skaičiavimais, statybos gali kainuoti apie 20 mlrd. litų. Todėl Lietuvai nieko kita nelieka, tik surasti, kaip aprūpinti šalį elektros energija artimiausiems šešeriems ar daugiau metų. Didžioji dalis energijos bus išgaunama vienu iš labiausiai aplinką teršiančių būdų – šiluminėse elektrinėse. Jei šia problema būtų susirūpinta anksčiau, Lietuva kaip Danija, Vokietija, Olandija ir kitos Europos šalys galėtų nors dalį energijos išgauti iš atsinaujinančių elektros energijos šaltinių. Viena iš galimų alternatyvų – vėjo jėgainių parkai ne tik sausumoje, bet ir jūroje.

Žvejų sostinė, kurioje nebėra žvejų
|

Žvejų sostinė, kurioje nebėra žvejų

Ilgus metus Rusnėje žuvininkystės ūkis klestėjo, tačiau jį privatizavus iš žvejų sostinės beliko tik vardas. Dabar rusniškiai vienintelę ateities perspektyvą įžvelgia turizmo srityje. Rusnėje žuvininkystė turi senas tradicijas. 1957 metais čia atsirado E.Tälmanno žvejų įmonė. Vėliau įkurta žuvivaisos bendrovė, kuriai priklausė 320 hektarų tvenkinių sistema, žuvų perdirbimo įmonė su gerai įrengtais šaldytuvais, gamybinėmis patalpomis. Rusnėje buvo ir žvejų brigada, kuri per metus Kuršių mariose ir Nemuno žemupyje sugaudavo per 800 tonų žuvų. Iki Rusnės valstybinio žuvininkystės ūkio išardymo 1992 metais įmonės kasmet užaugindavo po 50-60 tonų prekinių karpių. Produkcijos perdirbimo bendrovė per metus vartotojams pateikdavo per 900 tonų karšto ir šalto rūkymo žuvų. Tačiau dabar Rusnė pasigirti tokiu žuvininkystės ūkiu nebegali. Pasak seno rusniškio biologijos mokslų daktaro Kazio Gaigalo, viskas pasikeitė privatizavus įmones. Karpių tvenkiniai apaugo nendrynais ir tapo uodų veisykla. Perdirbimo įmonė „Rusnės žuvis”, nepagaminusi pakankamai produkcijos, bankrutavo. O profesionalūs žvejai, susibūrę į akcinę bendrovę „Rusnės žvejys”, sugauna vis mažiau laimikio. „Žuvininkystės reforma Kuršių mariose ir Nemuno baseine buvo neapgalvota ir pragaištinga. Ji mus grąžino į prieškarį, kai dėl neracionalios žvejybos buvo privisę gausybė menkaverčių žuvų: pūgžlių, ešerių, stintelių, o vertingų žuvų – sterkų, karšių, žiobrių, lydekų ištekliai nyko”, – mano K.Gaigalas.