Lietuvoje pirmieji egzotiniai medžiai ir krūmai pradėti auginti XV a. Istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad XV a. pradžioje Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas iš Vakarų Europos atsiveždavo įvairių vaisinių ir dekoratyvinių medžių bei krūmų, kuriuos augino ir prižiūrėjo iš Vengrijos pakviesti sodininkai. Bet šio tuometinės Lietuvos valdovų ir didikų susidomėjimo dekoratyvine sodininkyste jokiu būdu negalime pavadinti parkų kūrimo pradžia. Pirmieji dekoratyviniai sodai šalia Lietuvos didikų rūmų pradėti kurti tik XVII – XVIII a. Tai buvo nedideli barokinio stiliaus sodai, sukurti sekant to meto Vakarų Europos dekoratyvinės sodininkystės tradicijomis. Šiuose soduose vyravo reguliaraus želdinių išplanavimo elementai – medžių eilės, gausios karpomos gyvatvorės, geometrinių kontūrų terasos, vandens baseinėliai, atraminės sienelės bei skulptūros. Šio stiliaus dekoratyviniai sodai renesanso epochoje (XVI a.) buvo ypač populiarūs Italijoje, kur buvo stengiamasi atgaivinti ir dar labiau ištobulinti antikinės Graikijos ir senovės romėnų dekoratyvinės sodininkystės tradicijas. Iš šio laikotarpio Lietuvos Lietuvos dekoratyvinių sodų paminėtini Biržų pilies sodas, Sapiegų ir Pacų sodai šalia jų rūmų Antakalnyje (Vilnius), Radvilų rūmų ir Bernardinų sodai (Vilnius), Raudonės ir Rokiškio pilių sodai. Gaila, bet mūsų dienų šie želdiniai nesulaukė. Dekoratyvinės sodininkystės vystymuisi Lietuvoje XVIII a. antroje pusėje didelės įtakos turėjo 1787 m. įkurtas Vilniaus universiteto botanikos sodas, kuriame auginti dekoratyviniai augalai netruko paplisti ir tuometinių Lietuvos didikų dvarų parkuose. Apie tuometinę dekoratyvinės sodininkystės būklę bei augintų dekoratyvinių augalų asortimentą daugiau ar mažiau galima spręsti iš išlikusių iš Vilniaus universiteto įkūrėjo garsaus botaniko profesoriaus E. Žilibero raštų, senų istorinių dokumentų bei senųjų miestų planų. Jais remiantis galima teigti, kad XVIII a. Lietuvos didikų sodai buvo griežto geometrinio išplanavimo, su lygiagrečiai ar spinduliškai išdėstytais takais, fontanais bei kitais barokiniam stiliui būdingais elementais, aptverti aukštomis mūrinėmis sienomis.
Pirmieji peizažiniai parkai XIX a. pradžioje buvo įkurti šalia dvarų Kėdainiuose, Šaukėnuose, o kiek vėliau – šalia Abromiškių, Apytalaukio, Pienionių, Pagryžuvio, Rietavo, Dotnuvos, Veliuonos ir daugelio kitų dvarų. Sekant naujomis parkų kūrimo meno tradicijomis, buvo rekonstruoti ir senieji reguliaraus stiliaus parkai. Dėl šios priežasties daugelis XIX a. sukurtų Lietuvos peizažinių parkų daugiau ar mažiau išsaugojo ir kai kuriuos reguliaraus želdinių planavimo elementus. Daugumą jų reiktų priskirti mišriam stiliui su vyraujančiais peizažinio stiliaus elementais ir reguliaraus (geometrinio) išplanavimo rūmų teritorija, su taisyklinga parterine dalimi, įvažiavimo keliukais, medžių eilėmis ir alėjomis. Iš ryškesnių iki šių dienų išlikusių XVIII – XIX a. geometrinio stiliaus parkų paminėtini Rokiškio, Raguvėlės, Biržų pilies, Arnionių, Vidiškių, Dūkšto, Antanavo, Gornostajiškių, Kazitiškio. Baltosios Vokės, Vilkiškių, Salų ir kai kurie kiti. Bet, reikia pasakyti, kad šie parkai negali būti priskirti tipiniams geometrinio išplanavimo parkams ir veikiau turėtų būti priskirti prie mišrių parkų su vyraujančiais reguliaraus išplanavimo elementais. Prie tipiškų mišrių šalies parkų reiktų priskirti Plungės, Žagarės, Paežerių (Vilkaviškio raj), Astravo, Pakruojo, Plinkšių, Švėkšnos, Vilkėnų, Raudondvario (Kauno raj.). Joniškėlio. Raudonės, Alantos, Kretingos, Cirkliškio, Taujėnų, Bartkuškio, Veliuonos, Pagryžuvio, Šaukėnų, Aukštadvario, Apytalaukio, Burbiškio (Radviliškio raj.), Rietavo, Balbieriškio, Penionių, Markutiškių ir daugelį kitų dvarų parkų (tokių parkų mūsų šalyje dauguma). Peizažinių parkų kūrimu Lietuvos diduomenė ypač susidomėjo XIX a. pabaigoje XX a. pradžioje. Šiuo laikotarpiu buvo sukurti patys gražiausi šalies peizažiniai parkai (Palangos, Užtrakio, Lentvario, Trakų Vokės, Renavo, Terespolio, Šešuolėlių, Šateikių, Jašiūnų, Kėdainių ir kiti…), šiandien sudarantys mūsų šalies kraštovaizdžio architektūros aukso fondą. Palangos, Užtrakio, Trakų Vokės ir Lentvario parkus projektavo ir kūrė vienas garsiausių šio laikmečio Vakarų Europos kraštovaizdžio architektų Eduardas Andrė (——-). Manoma, kad jis daugiau ar mažiau įtakojo ir šalia Palangos esančio Kretingos dvaro parko išplanavimą. Garsų ir turtingą augalais mišraus stiliaus Žagarės dvaro parką projektavo Rygos miesto sodų ir parkų direktorius, garsus XIX a. pabaigos XX a. pradžios kraštovaizdžio architektas ir dendrologas G. Kufaltas (G. Kuphaldt). Malonu pasidžiaugti, kad daugelis XIX – XX a. sukurtų šalies peizažinių parkų išliko iki šių dienų. Iš viso šalyje šiuo metu priskaičiuojama per 200 dvarų parkų. Juose iki šių dienų auga apie 350 svetimžemių medžių bei krūmų rūšių ir formų. Gana daug gražių, tiek architektūriniu, tiek dendrologiniu požiūri vertingų peizažinių parkų buvo suprojektuota ir sukurta ir XX a. antroje pusėje. Iš jų paminėtini Girionių parkas (architektas A. Tauras), Juknaičių (arch. Kiškiai), Skaistgirio (arch. I. Šešelgienė) ir kiti parkai, kurie dabar pasiekė maksimalų savo grožį ir teisėtai priskiriami prie gražiausių šalies peizažinių parkų. Deja, labai neramina šalies parkų būklė. Beveik pusė jų yra apleisti ir visiškai netvarkomi. Pakankamai gerai prižiūrimi ir tvarkomi parkai šiandien sudaro vos 20 % visų šalies parkų. Senieji dvarų parkai yra neatskiriama mūsų šalies kultūros paveldo dalis ir jų tinkama apsauga ir priežiūra šiuo metu yra vienas iš svarbiausių šalies kultūros ir gamtosaugos darbuotojų uždavinių.

TRUMPA PARKŲ KŪRIMO MENO VYSTYMOSI ISTORIJA
Laimutis Januškevičius

Views All Time
Views All Time
5603
Views Today
Views Today
1
0 0