Lietuvis ir Amerikoje lietuvis

Vasarą Lietuvos televizijos žiūrovai pamatys Ameriką tokią, kokios dar neregėjo. LTV laidos “Pinigų karta” vedėjas Andrius Tapinas, grįžęs iš vienuolika dienų trukusios kelionės po JAV, rengia keturių laidų ciklą “Amerika nematytoji”, kuriame parodys kitokį nei įprasta Amerikos veidą ir papasakos apie ten gyvenančius lietuvius.

Kodėl ciklą apie Ameriką žiūrovai pamatys tik vasarą? Tai – pats nežiūrimiausias TV sezonas.

LTV programų tinklelis labai griežtas. Kad parodytume keturias valandos trukmės laidas, kai kurias transliacijas reikėtų nutraukti. Kita alternatyva – laidų ciklą apie Ameriką rodyti blogu laiku. Bet televizija nori, kad “Amerika nematytoji” būtų šio vasaros sezono akcentas. Todėl jai bus skirtas geriausias laikas, ji nepasimes tarp kitų laidų.

Kodėl patraukėte už Atlanto? Sulaukėte pageidavimų, prašymų ar nusiskundimų?

Laidų ciklas apie Ameriką – mūsų pačių idėja, brandinta metus laiko. Televizija šį sumanymą palaikė. Idėjai pritarė ir net padėjo Amerikos ambasada. Turėdami garantuotą finansavimą, pradėjome veikti.

Apie ką bus laidos, filmuotos Amerikoje?

Filmavome lietuvius Amerikoje ir Amerikos lietuvius. Tą skirtumą žiūrovai, manau, pamatys. Apie 95 procentus mūsų pašnekovų buvo lietuviai. Deja, šiandien ne visi jie šneka lietuviškai. Kalbinome ir porą amerikiečių, kurių žmonos – lietuvaitės. Dar – universiteto, populiariausio tarp lietuvių, prezidentą.

Kurios lietuvių emigrantų bangos atstovai pateko į jūsų nufilmuotos medžiagos kadrus?

Pašnekovų ratas – platus ir įvairus: ir pirmosios bangos emigrantai, kurie 1940 metais organizavo sukilimą Lietuvoje, ir pokariniai emigrantai, vadinamieji “dypukai”, bei jų vaikai, ir prieš penkiolika metų į Ameriką persikraustę lietuviai, kuriuos dar galima vadinti politiniais bėgliais po sausio 13-osios įvykių, ir, žinoma, nemažai tokių, kurie Lietuvą paliko prieš 8-6 metus.

Kodėl laidų ciklą pavadinote “Amerika nematytoji”?

Lietuvos televizijose mažai informacijos, kaip Amerikoje gyvena išeiviai. Mūsų nufilmuoti kadrai žiūrovams, manau, bus nematyti. Kitas dalykas, norime parodyti, kaip keičiasi jų mąstymas palikus Lietuvą. Ir ne tik. Skirtingose valstijose gyvenantys išeiviai samprotauja skirtingai. Todėl kalbinome pačius įvairiausius žmones: nuo studentų iki multimilijonierių bankininkų, nuo plastikos chirurgų iki roko muzikantų, nuo pensininkų iki sunkvežimio vairuotojų, nuo karjeros laiptais kylančių menininkų iki kapinių savininkų.

Po pokalbių su emigrantais kokia peršasi išvada – Amerika šalis, kur, sąžiningai dirbdamas, gali realizuoti svajones?

Amerikoje, teisingai minėjote, daug dirbant galima užsidirbti. Bet nemažai mano kalbintų žmonių sutiko su mintimi, jog, sąžiningai dirbant, užsidirbsi ir Lietuvoje. O gyvenimas mūsų šalyje kur kas geresnis nei už Atlanto.

Sunku patikėti.

Sakydamas tai, galvoje turiu gyvenimo būdą. Tai pabrėžia ir beveik visi išeiviai iš Lietuvos. Nemažai žmonių, tie kurie į Ameriką emigravo prieš 10-15 metų, sako, jog tikroji demokratija ir laisvė yra Lietuvoje, o amerikiečiams tos demokratijos pasimokyti reikėtų iš mūsų. Vyresniosios kartos lietuviai kalba priešingai – ne už tokią demokratiją jie, dar gyvendami Lietuvoje, kovojo.

Ar aktualus nutautėjimo klausimas?

Labai. Viena iš keturių laidų bus skirta lietuvybei palaikyti. Galima pastebėti tendencijas, jog, nepaisant entuziastų pastangų, vis mažiau žmonių bando išsaugoti lietuvišką kultūrą Amerikoje. Lietuvybės klausimas neaktualus žmonėms, kurie išskrido už Atlanto visai neseniai. Dabar jų tikslas – užsidirbti pinigų, o savo tautine kultūra jie galbūt susidomės po 5 ar daugiau metų, kai norės, kad jų paaugę vaikai kalbėtų lietuviškai.

Masinės kultūros įtaka lietuvių kalbai labai grėsminga. Šeštadieninėje Los Andželo lietuvių mokykloje vaikai tarpusavyje kalba angliškai. Jiems taip patogiau.

Bet kalbėti apie tai vienašališkai negalima. Yra daug ir kitokių pavyzdžių. Daktaras, gyvenantis 200 km nuo Los Andželo, kiekvieną šeštadienį keliasi 6 val. ryto ir abu savo vaikus veža į šeštadieninę lietuvių mokyklą. Abejoju, ar aš savaitgaliais kelčiausi taip anksti ir vežčiau savo vaikus, tarkim, iš Vilniaus į Šiaulius.

Anglijoje lietuvis bijo susitikti lietuvį. O Amerikoje?

Amerikoje kiek kitaip. Gal ten lietuvių bendruomenė yra didesnė, intensyvesnė ir turi gilesnes šaknis. Tiksliai pasakyti negaliu. Teko sutikti žmogų, kuris vertėjauja policijoje, ligoninėse, kur reikia padėti lietuviams, nemokantiems kalbos. Tas žmogus vertėjavo ir Anglijoje, kur dažniausiai jo pagalbos prireikdavo apsivogusiems lietuviams. Amerikoje jo paslaugomis naudojasi lietuviai, sprendžiantys draudimo klausimus, gydymo problemas ir pan.

Į Ameriką sunkiau išvažiuoti, todėl ten vyksta labiau užsispyrę ir konkretų tikslą turintys žmonės. Apskritai šis klausimas sudėtingas. Manau, jog dar reikėtų pakalbinti specialistus Lietuvoje ir šį klausimą pagvildenti išsamiau.

Kiek procentų jūsų kalbintų lietuvių norėtų grįžti į Lietuvą?

Visi pašnekovai teigė, jog norėtų grįžti į Lietuvą, bet apie konkretų parvažiavimą kalbėjo tik 5 procentai. Bet ir vėl, negalima lyginti, nes kiekvienas atvejis skirtingas. Niujorke gyvena kylanti muzikos žvaigždė, kuri labai vertinama, gauna gerą stipendiją ir pan. Jis sako, jog į Lietuvą gyventi negrįš, nes čia jam per siaura erdvė. Tačiau pabrėžia, kad visą laiką atvažiuos į Lietuvą koncertuoti – nori atiduoti duoklę šaliai, kuri jį užaugino. Manau, jog didžioji dauguma kalbintų žmonių jau yra įpratę prie amerikietiško gyvenimo būdo ir, ko gero, ten pasiliks.

Kas jus, kaip žurnalistą, labiausiai šokiravo?

Greičiau nustebino skirtingų kartų lietuvių nesusišnekėjimas. Vaizdas kaip ir Lietuvoje: du lietuviai, trys partijos – trys skirtingos nuomonės. Išeiviai patys pripažįsta, jog armėnų, uzbekų ar kitos bendruomenės savo tautiečiams padeda labiau nei lietuvių. Amerikoje tarp senosios kartos emigrantų ir neseniai atvažiavusių lietuvių jaučiama trintis. Ypač – didesnėse bendruomenėse.

Ar laidose apie Ameriką bus kalbama ir apie verslą?

Šiek tiek bus, bet ne tiek, kiek tikėjausi. Neteko sutikti daug verslininkų. Ten emigruoja daugiau daktarų, mokslininkų, chemikų, fizikų ir pan. Bet laidose bus kalbama apie lietuviškų produktų plėtrą. Yra keletas verslininkų, kurių verslas jau įsibėgėjęs ir jų firmos klesti 20-30 metų. Žiūrovai ir “Pinigų kartoje” pamatys trumpus pristatymus.

Nemažai laiko praleidote miestelyje Voterberyje. Kuo jis ypatingas?

Tai labai įdomus miestelis. XIX-XX amžių sankirtoje Voterberyje gyveno didžiausia lietuvių kolonija, ir miestas buvo Konektikuto valstijos lietuvių sostinė. Dar ir šiandien ten daug lietuvių gyvena. Bet vėliau, prasidėjus plėtros projektams, lietuviai išsilakstė.

Voterberyje yra privačios lietuvių kapinės. Jos – vienos šeimos verslas. Miestelyje veikė ir lietuvių klubas, sudegęs paslaptingomis aplinkybėmis. Kita įdomi tradicija – vasario 16-ąją vienai dienai miestelio meru išrenkamas lietuvis. Miesto meras atiduoda savo regalijas lietuviui, iškeliama trispalvė, pasakoma kalba, o po to – pramogos, linksmybės. Aišku, tai tik simbolika. Jokių sprendimų miesto meras tą dieną nepriima.

O jūs, Andriau, nesvajojate apie Ameriką?

Vienareikšmiškai – ne. Lietuva daug mažesnė nei Amerika, ir mes turime mažiau galimybių. Bet kai kurie procesai mūsų šalyje vyksta greičiau, dinamiškiau nei Amerikoje. O Lietuvoje irgi galima gerai gyventi.