Stilius

Artėjant šalčiams, atgyja kiekvienos moters gamtos instinktas - jai norisi apsisiausti kailiniais. Moterims kailiniai reiškia tą patį ką vyrams automobiliai ir ne viena iš jų vis dažniau stabteli prie bendrovės „Vilko kailiniai" parduotuvių vitrinų, svarsto, ką pasirinkti, užeina pasimatuoti. „Mums labai svarbu, kad kiekvienai pirkėjai galėtume patarti, ką pasirinkti, todėl nuolat domimės mados naujovėmis ir kryptimis, lankomės pasaulio parodose ir stebime rinkos pokyčius", - pasakoja „Vilko kailinių" direktorė Danguolė Gylienė. Pasak jos, 2007-2008 m. žiemos sezono mada harmoningai jungia kailių natūralumą ir su juo komponuojamą medžiagą. Šiemet bus labai madingi švelniakailių audinių, sabalų kailiniai, taip pat trumpaplaukio kailio su ilgaplaukiu deriniai, versto kailio ir avikailių gaminiai. Kažkokių griežtų nuorodų dėl kailinių ilgio šį sezoną nėra - gali būti beveik ligi žemės („Gucci"), ir klasikinio ilgio, iki kelių, ir tikrų tikriausi mini kailiniai. Visus šiuos gaminius galima įsigyti „Vilko kailinių" parduotuvėse - dvi yra Kaune ir viena Vilniuje. Jose viskas parduodama be prekybinio antkainio, o pardavėjai-konsultantai visada padės pasirinkti tinkamą gaminį ir patars, kaip jį prižiūrėti. Jei nėra tinkamo dydžio ar spalvos, galima užsisakyti. „Mūsų pranašumas prieš importiniais kailiniais prekiaujančias parduotuves tas, kad galime prisitaikyti prie pirkėjų - patrumpinti, pailginti gaminį, pasiūti norimos spalvos ir dydžio.

Kaunietės Neringos svajonė šaltą žiemą vilkėti šiltus prabangius kailinius subliūško lyg balionas. Nusivylusi įsigytų kailinių kokybe ji atsimušė į parduotuvės atstovų abejingumo sieną. "Parduotuvėje "Laukinis gepardas" už 3 tūkst. litų įsigijau gražius kailinius. Tačiau netrukus nuo jie pradėjo stipriai šertis. Nekokybišką prekę nunešus atgal į minėtą parduotuvę, jos atstovai atsisakė grąžinti pinigus arba nekokybiškus kailinius pakeisti kitais", - skundėsi jauna moteris. Kaunietė kartu su vyru įvairiais būdais bandė susitarti gražiuoju, tačiau parduotuvės direktorė net nesileido į kalbas. "Mums paaiškino, kad tai specialus odos tipas ir plaukeliai nuo drabužio turi kristi. Tačiau tai skamba absurdiškai", - piktinosi kailinius įsigijusios moters vyras Martynas. Jei įsigytas daiktas turi specialias naudojimo instrukcijas, kurių nesilaikant jis gali būti sugadintas, parduodant prekę pirkėjui turi būti įteikiamos specialios instrukcijos. Tačiau kailinius įsigijusi Neringa tikino, jog jokių raštiškų instrukcijų ar žodinių nurodymų parduotuvėje ji negavo. Nepavykus susitarti žodžiu, jauna moteris parduotuvės direktorei įteikė raštišką skundą. "Tačiau direktorė tą skundą išmetė į šiukšlių dėžę, teigdama, kad mes nieko negausime", - tikino Neringa. "15min" žurnalistui kartu su nukentėjusia kauniete nuvykus į parduotuvę "Laukinis gepardas", joje dirbančios moterys kategoriškai atsisakė pakeisti nekokybišką prekę arba grąžinti pinigus.

Žiemos sezonas kailinių salonuose jau ne pirmus metus prasideda vėliau nei kalendorinė žiema, tačiau ir baigiasi vėliau. Kailinių prekiautojai jau priprato, kad didieji šalčiai Lietuvą pasiekia po Naujųjų metų. „Jau senokai atsigabenome naujų siuntų, nes dauguma užsienio kailių fabrikų mėnesį atostogaus, - pasakojo odos ir kailių salonų tinklo „Laukinis gepardas" direktorė Vaida Vijūnienė. - Parsivežėme daug įvairių kailinių iš Kopenhagos ir JAV aukcionų. Neabejojame, kad šiltų natūralių drabužių paklausa bus ne mažesnė nei pernai." Pasak V.Vijūnienės, jau ne pirmus metus kailiniai geriausiai perkami nuo sausio iki kovo. Šiltesniuoju metų laiku Kaune esančiame salone per mėnesį vidutiniškai parduodama pusantro šimto kailinių drabužių, o nuo sausio iki kovo - dvigubai daugiau. „Pernai daug kailinių buvo perkama ir kovą, nes jis buvo šaltas", - sakė direktorė. Verslininkai pastebi, kad žmonės daugiau perka ir lengvų kailinių drabužių, verstų avikailių, kurie atstoja striukes ir gerai saugo nuo žvarbaus, drėgno oro. Didžiausių šalies miestų gyventojų poreikiai ir skonis skiriasi. „Kauno damos bene labiausiai puošnios, nebijo išsiskirti iš minios, jos ieško prabangesnių, dekoruotų kailinių. Sostinėje daugiau perkama tamsių, klasikinių drabužių, o Klaipėdoje daugelis ieško kailinių su gobtuvais, nes ten daug vėjuotų, drėgnų dienų", - pastebi V.Vijūnienė. Kituose miestuose didesnę paklausą turi pigesni, iki trijų tūkstančių litų kainuojantys kailiniai.

Artėja žiema, vis žvarbėja. Taip ir norisi įsisupti į ką nors šilto, minkšto, švelnaus ir pūkuoto... Į kailinius? Daugumai net nekyla klausimų dėl šio prabangaus garderobo atributo. Lenkiu galvas prieš tuos, kurie bent jau susimąsto, kiek gyvybių kainuoja tokios grožybės. Myliu gyvūnus. Džinsai man visada bus arčiau širdies nei odinės kelnės. Net matuodamasi pastarąsias jaučiuosi nejaukiai. Motyvas, kad ir laukinės gamtos pasaulyje įprasta žudyti už save silpnesnius, manęs neįtikina. Gyvūnai žudo tam, kad gyventų, numalšintų kartais mėnesius kenčiamą alkį. O mes? Lyg nebūtume gražiausi padarai, sukurti pagal paties Dievo atvaizdą... Ir vis tiek norime puoštis mažųjų brolių odomis ir kailiais. Nejau negana to drabužių arsenalo, kurį sukaupėme per ilgą žmonijos gyvavimo istoriją? Suprantu, mūsų protėviai apsimuturiuodavo oda ir kailiais, nes kitaip nebūtų galėję iškęsti šalčio. O mums gal jau metas gaudyti evoliucijos naudą - naujausias tekstilės pramonės technologijas, leidžiančias sukurti bet kokį audinį, dirbtinę odą ar kailį, ne ką prastesnius už natūralius. Nevaidinsiu nekaltos ir neapsimetinėsiu fanatiška kovotoja už gyvūnų teises. Neturiu kailinių, tačiau, kaip ir dauguma, neatsispiriu odinei avalynei. Pagarbioje spintos vietoje kabo ir madingas kivių atspalvio odinis švarkas. Keista ir absurdiška, bet daugeliui natūrali oda nekelia tokių neigiamų asociacijų kaip kailis. Tarsi nulupus odą būtų įmanoma išsaugoti vargšo gyvūnėlio gyvybę.

Kad apsivilktum norimus kailinius reikia nužudyti: 12-15 lūšių; 10-15 vilkų ar kojotų; 15-20 lapių; 60-80 audinių; 27-30 meškėnus; 10-12 bebrų; 60-100 voverių... Šie žvėreliai, tik dėl to, kad jų kailiai gražūs, visą savo gyvenimą priversti kankintis mažuose ir ankštuose narvuose, kol galiausiai yra nužudomi naudojant žiaurius ir nehumaniškus metodus: dujas, spąstus, elektros srovę ar vėzdą. Nesvarbu ar pagautų laisvėje ar užaugintų kailių fermose, nekaltų žvėrelių skausmas ir kančios privalo būti sustabdyti. Kailių industrijos aukų skaičius yra siaubingas. Apie pusę dėl kailių nužudytų gyvūnų yra gimę ir užaugę nelaisvėje, fermose, baisiomis sąlygomis. Tipišką kailių fermą sudaro šimtai metalinių, viela apraizgytų narvų, kuriuose gyvūnai kenčia šaltį, lietų, sniegą ir saulę. Juose stipriai ribojama gyvūno judėjimo laisvė. Tokios sąlygos traumuoja gyvūnų psichiką, jie pradeda luošinti patys save, tampa kanibalais. Plieniniai spąstai, kuriais gyvūnai pagaunami už kojos, dažnai išplėšia aukos mėsą, nutraukia raiščius ir sausgysles, sulaužo kaulus. Daugelis gyvūnų, kad nors kiek numaldytų tą nepakeliamą skausmą, nusigraužia spąstuose įkliuvusią koją. Laukinėje gamtoje paspęstos pinklės nesirenka aukų, ir į jas dažnai pakliūna kiti gyvūnai. Gaudant vieną konkrečios rūšies gyvūną, į spąstus patenka iki 10 kitų rūšių gyvūnų. Kailių pramonėje naudojami įvairiausi gyvūnų žudymo būdai: dujos, elektros srovė, nuodai, uždaužymas lazdomis, sprando nusukimas.

Kailiniai - seniausias žmonijos drabužis, tačiau Europoje jie jau seniai ne apsisaugojimo nuo šalčio, o prestižo prekė, prieš kurią piestu stoja ne tik gyvūnų teisių gynėjai. ES vis griežtina kailininkytės verslo taisykles, net prognozuojama, kad po kokių 20 metų jam išmuš paskutinioji valanda. Tačiau kol kas galime pasidomėti kailinių pirkimo niuansais. Jei vis dėlto nutarėte, kad be kailinių Lietuvoje jums per šalta, žinokite, kad patys šilčiausi yra mutono (specialiai išdirbtas avikailis) ir lapės kailiniai. Sabalo, poliarinės lapės, kotiko, bebro, šinšilos, nutrijos nėra tokie šilti, bet specialistai sako, kad tokiems kraštams, kur dažniau krenta šlapdriba ir lyja, nei siautėja tikri šalčiai, labiausiai tinka vandens gyvūnų kailiai. Klysta manantys, kad pavyzdžiui, bebro kailiai sunkūs ir šiurkštūs - šiuolaikinės technologijos leidžia bet kokį kailį leidžia išdirbti taip, kad jis būna švelnus kaip šilkas. Vandens gyvūnų kailinius ilgiausiai ir vilkėsite - net iki 20 sezonų. 7-8 sezonus tarnaus kailiniai ir poliarinės lapės, avikailio, lapės ar sabalo - po 4 sezonus, triušio ir šinšilos - dar trumpiau. Nereikėtų žavėti itin plonais, lengvais kailiniais, nes kailių išdirbėjai taip juos ištampo, kad vėliau jie tarnauja trumpiau, nei jiems derėtų pagal kailio rūšį - sako kailių technologė M.Bindokienė. Tad užsimanius kailinių, pirmiausia reikia apsispręsti: ar juos dėvėsite tik kelis kartų per metus, ar vaikščiosite prasidėjus šalčiams.