Kailių ir odos spąstuose
Artėja žiema, vis žvarbėja. Taip ir norisi įsisupti į ką nors šilto, minkšto, švelnaus ir pūkuoto… Į kailinius? Daugumai net nekyla klausimų dėl šio prabangaus garderobo atributo. Lenkiu galvas prieš tuos, kurie bent jau susimąsto, kiek gyvybių kainuoja tokios grožybės.
Žiaurus grožis
Myliu gyvūnus. Džinsai man visada bus arčiau širdies nei odinės kelnės. Net matuodamasi pastarąsias jaučiuosi nejaukiai. Motyvas, kad ir laukinės gamtos pasaulyje įprasta žudyti už save silpnesnius, manęs neįtikina. Gyvūnai žudo tam, kad gyventų, numalšintų kartais mėnesius kenčiamą alkį. O mes? Lyg nebūtume gražiausi padarai, sukurti pagal paties Dievo atvaizdą… Ir vis tiek norime puoštis mažųjų brolių odomis ir kailiais. Nejau negana to drabužių arsenalo, kurį sukaupėme per ilgą žmonijos gyvavimo istoriją? Suprantu, mūsų protėviai apsimuturiuodavo oda ir kailiais, nes kitaip nebūtų galėję iškęsti šalčio. O mums gal jau metas gaudyti evoliucijos naudą – naujausias tekstilės pramonės technologijas, leidžiančias sukurti bet kokį audinį, dirbtinę odą ar kailį, ne ką prastesnius už natūralius.
Nevaidinsiu nekaltos ir neapsimetinėsiu fanatiška kovotoja už gyvūnų teises. Neturiu kailinių, tačiau, kaip ir dauguma, neatsispiriu odinei avalynei. Pagarbioje spintos vietoje kabo ir madingas kivių atspalvio odinis švarkas. Keista ir absurdiška, bet daugeliui natūrali oda nekelia tokių neigiamų asociacijų kaip kailis. Tarsi nulupus odą būtų įmanoma išsaugoti vargšo gyvūnėlio gyvybę. Taigi, jei į kailius žiūrite kreiva akimi, bet dievinate odinius daikčiukus, nesate geresnė. Aš renkuosi lyg ir kompromisą – galiu sau prisiekti, kad niekada nevilkėsiu retų gyvūnėlių (zebrų, krokodilų, pitonų ir pan.) odos drabužių bei aksesuarų. Lengva prisiekinėti, jei žinai, kad tokių dar ilgai neįpirksi. Ne paslaptis, kad didieji kailių gerbėjai – turtingi, dažnai gerai žinomi žmonės. Tačiau ne visi pameta galvą dėl žiaurios prabangos.
Nekaltų gyvūnėlių vardan
Vegetarizmas ir sveika mityba madingi jau ne vienus metus. Nes į ryškiausias žvaigždes, tarkim, Nicole Kidman, Madonną ar Annie Lenox, lygiuojasi ne vienas. Paskutiniu metu ryškėja ir kita tendencija – vegetarinė mada. Žmonės, nenešiojantys kailinių bei odinių drabužių, imti vadinti „veganais”. Tiesa, avalynės kūrėjai kol kas nesumoja, kuo galėtų pakeisti odą. Tad ir veganai neišsiverčia be odinio apavo, tik šį faktą kukliai nutyli.
Pasaulio žalieji ir PETA (gyvūnų teises ginanti organizacija) ne vieną dešimtmetį įvairiomis akcijomis spaudžia mados pasaulį liautis išnaudoti gyvūnus mados tikslais. Drabužių dizaino korifėjų Calvino Kleino, Donnos Karan, Karlo Lagerfeldo kolekcijas į žiūrovų minią įsimaišę protestuotojai neretai apmėto pomidorais, jogurtais ar tortais (beje, pastarieji – be kiaušinių ir pieno, vietoj šio dedama sojų). Vilkintieji kailinius negali būti saugūs ir didžiosiose mados sostinėse – iš už kampo gali iššokti fanatiškas gyvūnų teisių apsaugos šalininkas ir apipilti jus kraujo raudonumo dažais. Idėjų apsėstuosius galima suprasti, tačiau įdomiausia, kad jų gretas papildė garsūs supermodeliai. Prieš gerą dešimtmetį Niujorkas ir kiti didmiesčiai buvo nukabinėti daugiaaukščio namo dydžio socialinės reklamos plakatais su nuogomis gražuolėmis ir užrašais: „Geriau nuoga nei kailiniuota”. Net garsioji popdievaitė Britney Spears, ilgai deklaravusi savo neprieinamumą ir puritoniškas nuostatas, pasekė modelių pavyzdžiu ir dėl nekaltų gyvūnėlių sutiko pozuoti nuoga.
Kailiai – prabangos simbolis. Tačiau dažnai ten, kur prabanga, – ir snobizmas, tuštybė, noras pasipuikuoti prieš kitus, įtvirtinti savo statusą visuomenėje. Dizaineriai, pataikaudami savo turtingai klientūrai, dangstydamiesi naujausiomis mados tendencijomis, noriai kuria kolekcijas iš šilko plonumo odos ar pūko lengvumo kailių. Neseniai teko užsukti į vietinę kailinių parduotuvę. Mane apstulbino meistriškai išdirbti kailiniai, kuriuos galima vilkėti vasarą vietoj šiltesnio švarkelio ar megztinio.
Idėjos ir pinigai
Organizacijos PETA narių akcijos nėra šauksmas tyruose. Jiems antrina tikrieji vegetarai – šie teigia, kad gyvūnai turi sielą, tad jų žudymas prilygsta žmogžudystei. Vargu ar žymūs dizaineriai dėl to jaučiasi užspeisti į kampą, bet kailio naudoja vis mažiau. Jį sėkmingai pakeičia dirbtiniu. Pastarasis ne tik pigesnis, bet ir lengviau pasiduoda įnoringiems dizainerių eksperimentams. Turtingoms ponioms svarbi ne tik medžiaga, bet ir žymus prekės ženklas. Tad dabar jau net stileivų Mekoje Kanuose galima išvysti dirbtiniais kailiais išsipusčiusių dabitų.
Kailis – ne tik prabangi medžiaga. Jis neša ir pelną. Nenuostabu, kad kailių pramonė remia mados koledžus, kurių studentai kaip mokomąją priemonę naudoja natūralų kailį. Taip ugdomi nauji šios srities specialistai. Gyvūnų teises ginantys fanatikai taip pat gyvi ne vien idealistinėmis idėjomis. Holivudo įžymybės (Jude Law, Pamella Anderson, Nataly Portman, Christy Thurlington) į gyvūnų mylėtojų organizacijų sąskaitas perveda šešiaženkles pinigų sumas. Fanatikai sugeba prasimušti ne tik į madų demonstravimo renginius, bet ir į minėtus kostiumo dizaino institutus. Čia skaito seminarus, rodo kraują stingdančius dokumentinius filmus apie tai, kaip gyvena ir miršta pūkuoti gyvūnėliai. Statistika kraupi – norint pasiūti vienus lapių ar sabalų kailinius, reikia nužudyti net penkiasdešimt tokių žvėrelių. Mados pasaulio įnoringieji taip įsisiautėjo, kad Meksikoje bemaž išnyko didieji jūrų vėžliai (jų oda itin tinka pirštinėms siūti). Į Raudonąją knygą įtrauktų gyvūnų geografija plati – nuo Indijos, Kinijos iki Maroko.
Skonis – itin subjektyvus dalykas. Kiekvienas turi teisę rinktis. Bet ar grožis, ant kurio krenta smurto šešėlis, nepraranda savo žavesio? O ar reikia drastiškomis protesto akcijomis kenkti savo oponentams, gadinti jų drabužius?
