Kailių ir odos spąstuose
Artėja žiema, vis žvarbėja. Taip ir norisi įsisupti į ką nors šilto, minkšto, švelnaus ir pūkuoto... Į kailinius? Daugumai net nekyla klausimų dėl šio prabangaus garderobo atributo. Lenkiu galvas prieš tuos, kurie bent jau susimąsto, kiek gyvybių kainuoja tokios grožybės. Myliu gyvūnus. Džinsai man visada bus arčiau širdies nei odinės kelnės. Net matuodamasi pastarąsias jaučiuosi nejaukiai. Motyvas, kad ir laukinės gamtos pasaulyje įprasta žudyti už save silpnesnius, manęs neįtikina. Gyvūnai žudo tam, kad gyventų, numalšintų kartais mėnesius kenčiamą alkį. O mes? Lyg nebūtume gražiausi padarai, sukurti pagal paties Dievo atvaizdą... Ir vis tiek norime puoštis mažųjų brolių odomis ir kailiais. Nejau negana to drabužių arsenalo, kurį sukaupėme per ilgą žmonijos gyvavimo istoriją? Suprantu, mūsų protėviai apsimuturiuodavo oda ir kailiais, nes kitaip nebūtų galėję iškęsti šalčio. O mums gal jau metas gaudyti evoliucijos naudą - naujausias tekstilės pramonės technologijas, leidžiančias sukurti bet kokį audinį, dirbtinę odą ar kailį, ne ką prastesnius už natūralius. Nevaidinsiu nekaltos ir neapsimetinėsiu fanatiška kovotoja už gyvūnų teises. Neturiu kailinių, tačiau, kaip ir dauguma, neatsispiriu odinei avalynei. Pagarbioje spintos vietoje kabo ir madingas kivių atspalvio odinis švarkas. Keista ir absurdiška, bet daugeliui natūrali oda nekelia tokių neigiamų asociacijų kaip kailis. Tarsi nulupus odą būtų įmanoma išsaugoti vargšo gyvūnėlio gyvybę.