Žemės grobstymai

Reikalavimai patikslinti Vyriausybės nutarimą dėl 61 hektaro sklypo, kuriame vėliau iškilo "Siemens" arena, perdavimo Vilniaus miesto savivaldybei Ministrui Pirmininkui skamba keistai. "Reikalaujama pakeisti Vyriausybės nutarimą. Tokie raginimai nesuprantamas dalykas, - ketvirtadienį per Vyriausybės valandą Seime aiškino premjeras. - Aiškiai nustatyta, kas turi teisę nagrinėti Vyriausybės nutarimus, ar jie teisingi, ar atitinka mūsų kompetenciją. Mes pasirengę prieš tas institucijas atsakyti. Tokia institucija yra Konstitucinis Teismas, o ne Seimo komitetas". A.Brazauskas priminė, kad pagal Seimo statutą penktadalis parlamentarų gali kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad šis išsiaiškintų, ar Vyriausybės nutarimas atitinka pagrindinį šalies įstatymą. Ministro Pirmininko susierzinimą sukėlė išvakarėse įvykęs Seimo Audito komiteto posėdis, kuriame buvo nagrinėjamos 60,8 hektaro ploto žemės sklypo "Siemens" arenos ir pramogų parko Vilniuje statybai skyrimo bei žemės paskirties jame keitimo aplinkybės.

Premjeras Algirdas Brazauskas pareiškė neisiąs aiškintis Seimo Audito komitetui, kuris ketina pasikviesti premjerą, kad šis paaiškintų sklypo "Siemens" arenos ir pramogų parko Vilniuje statybai skyrimo bei žemės paskirties jame keitimo aplinkybes. "Aš į komitetą neisiu, nes Vyriausybė priėmė nutarimus pagal Lietuvos įstatymus, mes nepažeidėme jokių įstatymų ir aš niekur aiškintis nesirengiu eiti", - žurnalistams trečiadienį sakė A.Brazauskas. Jis teigė neigiamai vertinąs komiteto sprendimą: "Aš manu, kad komitetas turi vykdyti savo funkcijas - parlamentinės priežiūros, o ne dubliuoti valstybės kontrolierius. Mes atlikome savo darbą - išskyrėme tam tikriems reikalams ir tikslams šitą žemę. Mes baigėme savo darbą", - pareiškė premjeras. Audito komitetas tikisi, kad premjeras suteiks komitetui naudingos informacijos apie tai, kaip savivaldybei Vyriausybė perdavė sklypą, kuriame buvo 10,4 hektarai valstybinės reikšmės miško.

Seimo Antikorupcijos komisija kreipėsi į valstybės institucijas, prašydama informacijos apie matininkų pažeidimus atkuriant nuosavybes teises į žemę. Atsakymą iš Specialiųjų tyrimų bei Finansinių nusikaltimų tarnybų, Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Teisingumo ministerijos tikimasi gauti iki gegužės 23-iosios, pranešė Seimo ryšių su visuomene tarnyba. Komisija tiria žiniasklaidos pranešimus apie tai, kad matininkai neteisėtai neleidžia buvusiems savininkams atsiimti žemės plotų komerciškai patraukliose vietose.

Į „Panoramą“ kreipęsi žmonės teigia, kad privatūs matininkai pavertė žemės reformą šiuolaikine turto prievartavimo forma. Kai kurie matininkai pripažįsta, kad tokia nekontroliuojama turto prievartavimo ir korupcijos sistema Lietuvoje klesti keletą metų. Už žemės reformai vykdyti reikalingus matininkų darbus sumoka valstybė, vadinasi, teoriškai, gyventojams žemė turi būti grąžinama nemokamai. Tačiau, praktiškai, anot kai kurių specialistų, šis procesas matininkams tapo aukso gysla, korupcija apraizgiusia ir ne vieną valstybinę instituciją. „Aišku būna, kad nesutinka su matininkų sąlygom ir panašiai, bet žmogui labai sunku tą visą aparatą apeit, nes tai yra viena sistema ir visi yra sutarę, - ir Vilniaus miesto žemėtvarka, ir rajono, ir apskritis, ir pati korporacija matininkai. Vienas voratinklis ir visi dirba vieningai, visi dalinasi ir dirba vieningai,“ - taip apie daugelio matininkų darbo metodus pasakojimą pradėjo beveik dešimtį metų Lietuvoje dirbantis matininkas.

Vilniaus senamiestis 1994 m. buvo įrašytas į Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) Pasaulio paveldo sąrašą. Įrašant Vilniaus senamiestį į šį sąrašą, UNESCO Pasaulio paveldo komitetas konstatavo, kad nuo XIII a. iki XVIII a. pabaigos, būdamas „politiniu Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės centru, Vilnius turėjo didžiulės įtakos kultūriniam ir architektūriniam Rytų Europos vystymuisi. Nežiūrint užpuolimų ir dalinių sugriovimų, jis išsaugojo įspūdingus gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo pastatų kompleksus bei viduramžių miesto struktūrą ir natūralią aplinką“. Tai reiškia, kad Vilniaus senamiestis tapo pripažinta pasauline kultūros vertybe, kurios išsaugojimu suinteresuota visa Pasaulio bendruomenė. Ar Lietuva kada nors yra sulaukusi didesnio pripažinimo? O keisčiausia tai, kad Vilnius, nežiūrint šimtmečius trukusių užpuolimų ir dalinių sugriovimų, išsaugojo įspūdingas vertybes, o Lietuvai tapus nepriklausoma, „naujalietuvių ordos“ Vilniaus senamiestį – Pasaulio paveldo objektą nusiaubė per keletą metų. Vilnius yra mūsų valstybės simbolis. Kas to nesupranta, tas nėra pakankamai sąmoningas lietuvis ir tikras savo šalies patriotas. Dauguma lietuvių Vilniaus tiesiog nepažįsta. Tačiau mūsų visų pareiga – jį pažinti, studijuoti jo istoriją, domėtis jo architektūra, kultūriniu palikimu. Vilniaus bėda šiandien yra ta, kad dauguma Vilniuje gyvenančių žmonių nėra vilniečiai, o tik Vilniaus gyventojai, kurie nesupranta ir nesistengia suprasti jo reikšmės mūsų valstybingumui, tautiniam identitetui, nepažįsta ir nevertina Vilniaus kultūrinio ir dvasinio palikimo. Sunaikinti Vilniaus autentiškumą, reiškia sunaikinti Lietuvos valstybingumo pamatus.

Žingsniuodama Vilniaus senamiesčiu, išgirdau skambią frazę: „Seniai Vakaruose „atgyvenę“ stikliniai dangoraižiai – tarsi nauji spuogai ant Vilniaus miesto veido!“ Taip tarpusavyje apie vykdomas statybas dešiniajame Neries krante postringavo inteligentiški garbaus amžiaus ponai. Tačiau „aukšti“ valdininkai, kalbėdami apie tas pačias statybas, švyti: „Tai yra mūsų modernėjančios ir gražėjančios sostinės simboliai!“ Galbūt, iš tikrųjų prieštaraujantys šioms statyboms tėra sentimentalūs atsilikę barbarai, kaišiojantys pagalius į ratus MODERNIOJO VILNIAUS apaštalams? Kas pagaliau atsakingas už visas šias „renovacijas“? Dažnai girdime, jog viskas daroma tautos gerovei, visuomenės labui. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai – tautos simbolis, kuris liks ateities kartoms – mūsų vaikams ir anūkams. Kita vertus, vargu, ar kas atsižvelgė į tautos nuomonę, kai nusprendė statyti nevienareikšmiškai vertinamus „modernumo simbolius“ – stiklinius dangoraižius. Pastarieji iš esmės keičia Vilniaus panoramą: vien pažvelgus į Šv. Rapolo bažnyčią, šiuo metu atsiradusią didingų architektūros „monstrų“ globoje, ne vienam Vilniaus miesto, visos Lietuvos gyventojui turėtų suskausti širdį – šių „aukštaūgių“ pašonėje ji atrodo tokia bejėgė...

Ant Šeškinės kalno sostinėje, dygsta nauji „Akropolio“pastatai, ypač išryškėjantys vakare, kai juos apsupa šviesų jūra. Atrodo, „Akropolis“ jau taikosi susilyginti su sostinės simboliu – Gedimino pilimi – ir savo aukščiu. Architektams neramu: kas leido tokią akivaizdžią savivalę? Lietuvos architektų sąjungos (LAS) pirmininkas Vytautas Dičius, kalbėdamas apie „Akropolio“ plėtrą, kerta be užuolankų: „Statyba yra savavališka“. Pasak pašnekovo, jau tada, kai architektai šį reikalą iškėlė į viešumą, buvo iškirstas netoli statybų esantis miškas, pakeistos Ozo geomorfologinio draustinio ribos. Be to, vietoje iš pradžių numatyto vieno aukšto pastato, nuspręsta statyti 15. Tik griežta Architektų sąjungos pozicija giganto plėtrą kiek pristabdė, todėl pastatas neturėtų būti daugiau nei šešių aukštų.

Tiems, kurie nesuvokia senojo miesto paveldo reikšmės, dabar atsinaujinęs Vilnius savo pasikeitusiu Gedimino prospektu, dangun kylančiais stikliniais pastatais dešiniajame Neries krante ir kitais statinias, kelia susižavėjimą. Giliau žvelgiantiems, tie procesai kelia nerimą ir susirūpinimą. Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininkas R. Braziulis jau prieš metus viešai pareiškė, kad gamtos ir kultūros vertybes naikinanti statybų banga, nusiritusi per Kauną, netrukus pasieks ir Vilnių. Šios prognozės pasitvirtino su kaupu. Dauguma šviesuolių jau pastebi, kad Vilniaus senamiesčiui padaryta nebeatitaisoma žala, o baisiausia, kad visa tai tęsiasi ir įgauna pagreitį. Pirmiausiai visiems į akis krenta miesto centre iškilęs "Novotel" viešbutis, kuris "surijo" ten buvusią gražią erdvę ir užgožė Vilniaus gatvės pastatus. Odminių gatvėje iškilo penki gyvenamosios - komercinės paskirties pastatai, statybos planuojamos įvairiose senamiesčio vietose, ir jokių išvadų iš to nedaroma. Maža to, Vilniaus miesto savivaldybė nutarė vienu smūgiu pribaigti senąjį miestą, užsakydama senamiesčio detąlųjį planą, kuriuo būtų įteisintas galutinis senamiesčio sunaikinimas.

Gyventojai skundžiasi, kad dar neseniai Viršuliškių ir Šeškinės mikrorajonų gyventojai laisvalaikiu mėgavosi įstabaus grožio mišku ir pieva. Sunku patikėti, kad pačiame Vilniaus centre galėjai patekti į senovės Lietuvą menančią girią, kur šalia išlakių pušų, kur ne kur svyrančių berželių išdidžiai ošia šimtamečiai ąžuolai. Čia pat – ledynmečio sustumtos kalvos, įvairiaspalviais žiedais kvepianti pieva. Vasarą – vėsūs pėsčiųjų takai, žiemą – puikios slidininkų trasos. Laiške rašoma: „Toks grožis neliko nepastebėtas tautos išrinktųjų. Staiga dingo šalia „SOS vaikų kaimas“ driekęsis jaunuolynas, kirtavietėje suburzgė traktoriai, sunkiasvorės mašinos. Tiesa, labai pamažu, atsargiai. Žmonės mat sukilo, o ir skandalingi miesto mero rinkimai vyko. Na, pagaliau aprimo, lengviau atsikvėpė „naujieji lietuviai“. Taip sakant, liaudies balsas į dangų neina. Iškilo dvimetrinė tvora, paslėpusi ne tik neaiškiomis aplinkybėmis įgytą sklypą, bet ir didelę dalį miško. Nebeliko pėsčiųjų takų, net menkiausios galimybės pasivaikščioti.

Geologai D. ir N. Sobolevai bene pirmieji 1911 metais atkreipė dėmesį į Šeškinės gūbrį ir laikė jį esant būtent ozu. V.Okulovičius šį ozą detaliai tyrinėjo ir 1934 metais spaudoje paskelbė savo tyrimų apibendrintus duomenis. Vietiniai gyventojai jau seniai žinojo Šeškinės oze slūgsant žvyro, smėlio. Tačiau didesniais kiekiais žvyras čia pradėtas kasti bene nuo 1952 metų, o šia žalinga Šeškinėje ozui veikla užsiėmė Vilniaus miesto vykdomajam komitetui priklausęs Miesto remonto trestas - tuometinio kolūkio “Naujas kelias” (jo žemėje buvo šis kalvagūbris) šefas. Nuo 1953 metų Šeškinės oze žvyrą ėmė eksploatuoti ir kitose statybinės organizacijos, kelininkai. Intensyvus žvyro kasimas truko maždaug 6 metus, kol 1957 metais, sujudus mokslo ir mokymo įstaigų gamtininkams, Gamtos apsaugos komitetui prie LTSR Ministrų Tarybos kasimas buvo sustabdytas.

Aukščiausiasis Teismas antradienį atmetė buvusių sostinės žemėtvarkininkų Aušros Žliobaitės ir Stanislovo Žvirblio kasacinius skundus. Konstatuota, kad Vilniaus apygardos teismas praėjusių metų gruodžio 29 dienos nuosprendžiu pagrįstai apkaltino A.Žliobaitę ir S.Žvirblį 2000-2001 metais pasipelnius iš neteisėtai skiriamų žemės sklypų. Šį pavasarį nuteistųjų skundus atmetė ir Apeliacinis teismas. Buvusiai sostinės Žemėtvarkos skyriaus darbuotojai A.Žliobaitei už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, dokumentų klastojimą bei kitus nusikaltimus nuosprendžiu paskirta pustrečių metų laisvės atėmimo bausmė, kurios laikas penktadaliu sutrumpintas pritaikius amnestiją. Be to, A.Žliobaitei trejiems metams atimta teisė dirbti valstybės tarnyboje. A.Žliobaitės draugas, buvęs Vilniaus žemėtvarkos skyriaus vadovas S.Žvirblis nuteistas kalėti 3 metus ir 3 mėnesius, tačiau ir jo bausmės laikas penktadaliu sutrumpintas pritaikius amnestiją. S.Žvirblis, atlikęs bausmę, dar 4 metus neturės teisės dirbti valstybės tarnyboje.

Kauno rajono apylinkės teismas atmetė parlamentaro Vytauto Landsbergio ieškinį, kuriuo jis bandė prisiteisti prieš karą jo motinos įsigytą nekilnojamąjį turtą - gyvenamąjį namą bei tvartą.
1996 metais V.Landsbergis Kauno rajone, Gaižėnėlių kaime, atsiėmė motinos žemę, ant kurios yra ten gyvenančios Reginos Dargužienės namas ir tvartas. R.Dargužienės teigimu, V.Landsbergio motinai leidus, jos tėvai minėtoje žemėje apsigyveno dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Politiko motina Ona Jablonskytė - Landsbergienė 1939 metais priėmė Reginos Dargužienės tėvus Antaną ir Budrius gyventi ir prižiūrėti jos ūkį Gaižėnėlių kaime. Po karo ši šeima liko ten gyventi ir sovietmečiu tapo O.Jablonskytės - Landsbergienės namų savininkais. Tuo tarpu Seimo nario įsitikinimu, R.Dargužienė po savo motinos Marijonos Budrienės mirties namą ir tvartą kaip savo nuosavybę įteisino neteisėtai, nes pastatai stovi ant jo paveldėtos 9,5 ha žemės. Vėliau V.Landsbergis žemę pardavė savo sesers sūnui Konstantinui Algimantui Karazijai, kuris dabar gyvena Australijoje. Teismas panaikino Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimus dėl 24 arų, kur yra R.Dargužienės pastatai, nuosavybės teisių atstatymo V.Landsbergiui ir K.A.Karazijos įsigytą nuosavybės teisę į šį plotą. Teismo sprendimu, politikas savo giminaičiui turės grąžinti 9,5 tūkst. už litų.