Čia Lietuva, čia lietūs lyja, čia valdo „Zuoko brigada“…
Vilniaus senamiestis 1994 m. buvo įrašytas į Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) Pasaulio paveldo sąrašą. Įrašant Vilniaus senamiestį į šį sąrašą, UNESCO Pasaulio paveldo komitetas konstatavo, kad nuo XIII a. iki XVIII a. pabaigos, būdamas „politiniu Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės centru, Vilnius turėjo didžiulės įtakos kultūriniam ir architektūriniam Rytų Europos vystymuisi. Nežiūrint užpuolimų ir dalinių sugriovimų, jis išsaugojo įspūdingus gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo pastatų kompleksus bei viduramžių miesto struktūrą ir natūralią aplinką“. Tai reiškia, kad Vilniaus senamiestis tapo pripažinta pasauline kultūros vertybe, kurios išsaugojimu suinteresuota visa Pasaulio bendruomenė. Ar Lietuva kada nors yra sulaukusi didesnio pripažinimo? O keisčiausia tai, kad Vilnius, nežiūrint šimtmečius trukusių užpuolimų ir dalinių sugriovimų, išsaugojo įspūdingas vertybes, o Lietuvai tapus nepriklausoma, „naujalietuvių ordos“ Vilniaus senamiestį – Pasaulio paveldo objektą nusiaubė per keletą metų. Vilnius yra mūsų valstybės simbolis. Kas to nesupranta, tas nėra pakankamai sąmoningas lietuvis ir tikras savo šalies patriotas. Dauguma lietuvių Vilniaus tiesiog nepažįsta. Tačiau mūsų visų pareiga – jį pažinti, studijuoti jo istoriją, domėtis jo architektūra, kultūriniu palikimu. Vilniaus bėda šiandien yra ta, kad dauguma Vilniuje gyvenančių žmonių nėra vilniečiai, o tik Vilniaus gyventojai, kurie nesupranta ir nesistengia suprasti jo reikšmės mūsų valstybingumui, tautiniam identitetui, nepažįsta ir nevertina Vilniaus kultūrinio ir dvasinio palikimo. Sunaikinti Vilniaus autentiškumą, reiškia sunaikinti Lietuvos valstybingumo pamatus.