Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!
Kas jūsų grožei senobinei tiki?
Kur toj puikybė jūsų pasidėjo?
Kur ramus jūsų ūžimas nuo vėjo,
Kai balto miško lapeliai šlamėjo
Ir senos pušys siūravo, braškėjo?
Kur jūsų paukščiai, paukšteliai, paukštytės,
Katrų čilbančių teip ramu klausytis?
Kur jūsų žvėrys, gyvuliai, žvėreliai?
Kur žvėrų olos, laužai ir urveliai?
Visa prapuolę; tik ant lauko pliko
Kelios pušelės apykraivės liko!..
Skujom, šakelėm ir šiškom nuklotą
Kepina saulė nenaudingą plotą,
In kurį žiūrint teip neramu regis:
Lyg tartum rūmas suiręs, nudegęs,
Lyg kokio miesto išgriuvus pūstynė,
Lyg kokio raisto apsvilus kimsynė!..

(Antanas Baranauskas “Anykščių šilelis”)

Vilniaus Šeškinės mikrorajono gyventoja Aušra Pilkionytė pakvietė „Laiko” žurnalistus pakeliauti vietomis, kur paprastai ji ir kaimynai eina pasivaikščioti. Vos tik pasukus Ozo draustinio link, kelią užkerta statybininkų tvoros, neleidžiančios prasibrauti taku.

Žmonės tokiems dalykams netolerantiški. Tvoroje jie išlaužė lentas, net neketindami sukti iš įprasto kelio. Kai čia išdygs privatūs namai, tvorų laužyti niekas negalės. Miško ramybe džiaugsis tik saujelė „išrinktųjų”.

Ozo geomorfologinis gamtos paminklas saugotinu paskelbtas nuo 1964 m. Per Antrąjį pasaulinį karą draustinį išvagojo apkasai, į kuriuos vėliau verstos šiukšlės. Dar sovietmečiu, statant daugiabučius, jis buvo visaip naikinamas, į daubas verstos statybinės atliekos. Žmonės veržte veržėsi į mišką, todėl dalis draustinio negailestingai sunaikinta.

Šeškinės ozas – geologinis paminklas. Šis unikalus kalvagūbris formavosi prieš 16-18 tūkst. metų. Grėsmingai artėja dar viena draustinio naikinimo banga. Visai prie pat saugomos teritorijos, o gal net peržengę ribą (niekur nėra draustinio riboženklių), „naujieji lietuviai” stato privačius namus. Panašu, kad ilgainiui prieigose nebeliks nė vienos laisvos pievelės. Tad žmonės nori išsaugoti bent tai, kas liko.

Pagalbos šauksmas

Redakcija gavo vilniečių Aušros Pilkionytės, Jolitos Žukauskienės, Jurgitos Mažeikienės, Violetos Pikčiūnaitės, Eugenijaus Knieros, Anželikos Maceinienės parašais patvirtintą laišką, kuriame gyventojai prašo padėti. Kad ir kiek varstė valdininkų kabinetų duris, niekas negelbėjo. Spauda irgi bejėgė prieš jau prasidėjusias statybas, bet yra vilties, kad taip negailestingai nebus dalijamos likusios žaliosios miesto prieigos.

Gyventojai skundžiasi, kad dar neseniai Viršuliškių ir Šeškinės mikrorajonų gyventojai laisvalaikiu mėgavosi įstabaus grožio mišku ir pieva. Sunku patikėti, kad pačiame Vilniaus centre galėjai patekti į senovės Lietuvą menančią girią, kur šalia išlakių pušų, kur ne kur svyrančių berželių išdidžiai ošia šimtamečiai ąžuolai.

Čia pat – ledynmečio sustumtos kalvos, įvairiaspalviais žiedais kvepianti pieva. Vasarą – vėsūs pėsčiųjų takai, žiemą – puikios slidininkų trasos. Laiške rašoma: „Toks grožis neliko nepastebėtas tautos išrinktųjų. Staiga dingo šalia „SOS vaikų kaimas” driekęsis jaunuolynas, kirtavietėje suburzgė traktoriai, sunkiasvorės mašinos.

Tiesa, labai pamažu, atsargiai. Žmonės mat sukilo, o ir skandalingi miesto mero rinkimai vyko. Na, pagaliau aprimo, lengviau atsikvėpė „naujieji lietuviai”. Taip sakant, liaudies balsas į dangų neina. Iškilo dvimetrinė tvora, paslėpusi ne tik neaiškiomis aplinkybėmis įgytą sklypą, bet ir didelę dalį miško. Nebeliko pėsčiųjų takų, net menkiausios galimybės pasivaikščioti.

Ozo landšaftinio draustinio prieigose įsikūrė turtuolių rezervatas”. Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininko pavaduotoja Janina Gadliauskienė tikino, kad jai žinomos Šeškinės gyventojų bėdos. Deja, žalieji nieko negalėjo padaryti, nes šios Ozo draustinio prieigos miesto bendrajame plane buvo pažymėtos komercinės paskirties plotais.

Tik keista, kodėl Savivaldybė sklypą įvertino kaip pievą, jeigu ten augo jaunuolynas, kai kur medžiai siekė net iki 5 m aukščio. „Jie ten greitai pasidarbavo. Kadangi statybos atitiko bendrąjį miesto planą, iš atsakingų institucijų negauta jokių pranešimų apie pažeidimus”, – aiškino ponia Janina. Vietos gyventojai vis dėlto iškovojo, kad nebūtų toliau kertami miškai toje vietoje.

Išdygs privatūs namai

Prieš porą metų, vos tik prasidėjus statybos darbams, žmonės dar svarstė, kas turėtų atsirasti nuostabioje vietoje. Buvo kalbama, kad čia statomas pirčių kompleksas ar dar koks kitas visuomenei skirtas statinys. Tik šiemet, statybos darbams vėl pagyvėjus, visi suprato, kad teritorija ruošiama devyniems privatiems namams. Dėl dokumentų – neprisikabinsi.

Kaip dažniausiai būna – „vsio zakonno” („viskas teisėta”). Savivaldybė žemę pardavė viešojo aukciono būdu, parengti detalieji planai, jie suderinti su visuomene ir t. t. Tačiau ta pati visuomenė, kurios tikrai ne saujelė, o šimtai aplinkinių namų gyventojų, apie jokius svarstymus negirdėjo. Jame nedalyvavo nei jau minėta A. Pilkionytė, nei visai šalia statybvietės įsikūrusios „SOS vaikų kaimas” organizacijos vadovas.

Statybų aikštelėje triūsiantys žmonės pasakojo, kad kol kas tik tiesiamos komunikacijos. Teritorija nepatenka į draustinio ribas, gal tik kiek daugiau, nei savininkai nupirko žemės, užima statybų tvoros. Matyt, vienas iš būsimųjų savininkų iškalbingai numykė, kad nuėmus tvorą, ko gera, visiems eiti senuoju takeliu neteks. O už žemę, jis tikino, esą sumokėta didelė kaina ir tikrai vykęs tikras aukcionas.

Čia pat įsikūrusios organizacijos „SOS vaikų kaimas” direktorius Dainius Miežys baiminosi ne tiek dėl būsimos kaimynystės, kiek dėl pro pat kaimelį ruošiamo tiesti pagrindinio kelio, kuriuo bus nukreiptas net ir viešojo transporto eismas. Tokios civilizacijos atėjimas įstaigai, kurioje gyvena apie 70 beglobių vaikų, gali sukelti rimtų problemų.

Netoliese – dar viena pieva, kuri irgi puikiai tiktų statyboms. Bevaikščiodami vietos gyventojai jau girdėjo, kaip viena prabangia mašina atvažiavusi pora „matavosi” žemę individualiai statybai. Žmonės nuogąstauja – kad bent šis gamtos kampelis išliktų.

Ir vėl gyventojai gali būti skaudžiai nuvilti. Mat, pasak Miesto plėtros departamento direktoriaus pavaduotojo, Sąlygų sąvado skyriaus vedėjo Kęstučio Ramonaičio, jeigu tai yra valstybės žemė (greičiausiai ir bus teigiama, kad neatsirado pretendentų ją susigrąžinti), bus planuojamos statybos. Šio atsakingo pareigūno tvirtinimu, ten galės iškilti rekreacinės paskirties pastatai.

Jau stato, nors neleista

Miesto plėtros departamento Detaliojo planavimo skyriaus vedėjas, departamento direktoriaus pavaduotojas Egidijus Dedūra patikino, kad jau minėtiems gyvenamiesiems namams paskirta vieta nepriklauso draustinio teritorijai. K. Ramonaitis suteikė informaciją, kad toje vietoje statybos leidimas išduotas 652-ajai gyvenamųjų namų statybos bendrijai.

Jai, 1999 m. duomenimis, priklausė 7 nariai: Rolandas Murelis, Marius Darulis, Rolandas Kaminskas, Ramūnas Sliekas, Laimas Dieninis, Gediminas Senkus ir Žydrūnas Dailydė. Anksčiau bendrijos pirmininku buvo R. Kaminskas, o dabar tapo Gediminas Senkus. Kaip patikino atsakingi pareigūnai, leidimas išduotas tik lauko inžineriniams tinklams įrengti, bet ne namams statyti. Vis dėlto lankantis toje vietoje, jau ryškėjo namo pamatai.

Valdininkams, atrodo, nelabai rūpi, kas vyksta draustinio pašonėje. Aišku, po kiek laiko viskas bus įteisinta – kad ir atgaline data.

Pasak Savivaldybės tarptautinių projektų planavimo ir rengimo poskyrio vedėjos Rūtos Matonienės, šios teritorijos detalusis planas suderintas su visomis institucijomis, su juo susipažino visuomenė.

1998 m. dėl teritorijos ties Ąžuolyno gatve detaliojo plano aptarime dalyvavo vos 4 visuomenės atstovai. 2003 m. pradžioje, jau aptariant techninį projektą, susirinko 9. Taigi iš viso už visus aplinkinių gyvenamųjų kvartalų gyventojus kalbėjo 13 žmonių. Žinoma, planui pritarta be rimtesnių diskusijų.

1998 m. detalųjį planą pristatė departamento direktoriaus pavaduotojas E. Dedūra, jį rengė UAB „Archikadas” vyr. architektas A. Žalys, o 1999 m. tvirtino Vilniaus savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas tuomet laikinai ėjęs Algimantas Juocevičius savo įsakymu „Dėl žemės sklypo prie Ąžuolyno gatvės detaliojo plano tvirtinimo”. Prieš tai jam pritarė Vilniaus miesto taryba.

Apskrities viršininko administracijos viršininkui parengus įsakymą, kad toje vietoje nebuvo pretendentų atkurti nuosavybę, sklypą leista parduoti aukcione. Jis įvyko 2002 m. kovą. Valdyba nustatė 1 mln. 268 tūkst. 900 Lt kainą už 1,2 ha žemės nuostabioje vietoje. Buvo skelbiami du aukcionai. Pirmajame norinčiųjų pirkti neatsirado, o antrajame buvo tik vienas dalyvis, todėl sklypas fiziniam asmeniui parduotas už pradinę kainą. Savivaldybėje taikoma tvarka, kad visa teritorija parduodama vienam pirkėjui, kuris vėliau ją gali perparduoti kitiems asmenims.

Tik akių dūmimas?

Panašias problemas dabar sprendžia ir Vilniaus senamiesčio gyventojai. Senamiesčio bendruomenė dar vasaros pradžioje prie Vilniaus rotušės protestavo prieš, jų teigimu, „korumpuotos valdininkijos siekius užstatyti senamiesčio parkus ir skverus”.

Viešus senamiesčio detaliojo plano svarstymus „akių dūmimu” vadinę bendruomenės nariai sujudo sužinoję, kad norima atkurti Bazilijonų vienuolyno ansamblį Arklių gatvės 18 namo kieme. Jie teigė, kad „dalis korumpuotos valdininkijos nori užstatyti visus senamiesčio parkus ir skverus, prisidengdama pastatų ir sandėliukų restauravimu-atkūrimu”. Žmonės nepritarė Rūdninkų, Lazdynų Pelėdos, Švarco-Pilies gatvių skverų, Arklių ir Vokiečių gatvių užstatymui, kaip planuojama – nuo 30 iki 80 proc. teritorijos.

Netrukus surengta spaudos konferencija „Vilniaus senamiestis – be plano ir be šypsenų”. Pasak jos organizatorių – kompetentingų statybos, paminklosaugos ir kitų sričių specialistų – nepaisant visuomenės protestų prieš prastai parengtą ir įstatymams prieštaraujantį Vilniaus senamiesčio detalųjį planą, Vilniaus savivaldybė jo viešą svarstymą nutraukė ir planą persiuntė derinti valstybės institucijoms.

Galutinė senamiesčio detaliojo plano versija bus paskelbta lapkritį, nors planą išanalizavusi visuomeninė komisija reikalauja ir patį planą, ir jo svarstymą paskelbti niekiniais, o išsamiai mokslinei ekspertizei bei diskusijoms su visuomene skirti dar vienerius metus.

Viena iš šios komisijos narių – J. Gadliauskienė viliasi išsaugoti bent kai kurias vietas: „Šį procesą galbūt pavyks pristabdyti ir priversti Savivaldybės atstovus dar kartą peržiūrėti, ar nori žmonės tokio senamiesčio, kokį jie siūlo?” Iniciatyvinė grupė parašė kreipimąsi į Prezidentą, ketina siųsti pranešimą ir UNESCO komisijai, kad ši žinotų, ką ruošiamasi daryti mūsų šalies architektūros širdyje – Vilniaus senamiestyje. Iš vos keleto paminėtų pavyzdžių matyti, kad tik aktyvus visuomenės dėmesys priverčia pristabdyti nepamatuotus (o gal puikiai pasvertus?) valdininkų sprendimus.

Views All Time
Views All Time
14499
Views Today
Views Today
2
0 0