Paskutinius kelerius metus dalis arčiau valstybės lovio esančių piliečių stengėsi visais įmanomais būdais prisigrobti kuo daugiau žemės sklypų valstybės saugomose teritorijose (daugiausia nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose). Jų nesustabdė net tai, kad tose teritorijose galioja griežti apribojimai naujoms statyboms. Žemgrobiai buvo įsitikinę, jog kada nors vis tiek pasiseks „prastumti” įstatymų pakeitimus ir legalizuoti statybas prisigrobtose žemėse. Ir štai tas metas atėjo. Ūkio ministerijos užsakymu Lietuvos regioninių tyrimų instituto mokslininkai parengė mokslinę studiją „Kaimo turizmo sodybų statybų reglamentavimo tobulinimas”. Trumpiau sakant, parengė studiją, kaip pabaigti naikinti valstybės dar šiaip taip saugomas teritorijas – nacionalinius ir regioninius parkus bei draustinius – prisidengiant kaimo turizmo vystymu.

Žemgrobių „gelbėjimosi ratas” – kaimo turizmas

Daugumos nacionalinių ir regioninių parkų darbuotojai galėtų paliudyti, jog nuolat netrūksta piliečių, besikreipiančių su pageidavimais statyti vilas ir vasarnamius ežerų pakrantėse bei kitose gražiausiose parkų vietose, kur jokių statinių niekada nebuvo. Išgirdę neigiamą atsakymą, jie tuoj pateikia kitą klausimą: „O jeigu aš užsiimsiu kaimo turizmu?” Akivaizdu, kad kaimo turizmą daugelis saugomų teritorijų naujakūrių suvokia tarsi „gelbėjimosi ratą”, priedangą, kurios pagalba galima būtų pasistatyti trobą bet kurioje parko vietoje ir nevaržomai pačiam joje gyventi bei ilsėtis. Valstybiniuose parkuose rekonstruojamų sodybų pastatų paskirtis dažniausiai neatitinka buvusios paskirties, pavyzdžiui, dokumentuose užfiksuotas tvartas, o jo vietoje statomas motelis. Svarbu nekeisti pastato tūrio ir formų, o viduje gali būti, kas tik nori. Nors tai nėra geras reiškinys, tačiau tokiais atvejais nors neatsiranda nauji pastatai, o senieji savo išvaizda dar primena tradicinę architektūrą. O jeigu būtų paleistas iš butelio statybų džinas, tai kaip grybai po lietaus dygtų nauji pastatai, kurie net savo išore nebeprimintų tradicinių kaimo statinių. O jeigu kam nors kyla klausimas, kodėl nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose reikia išsaugoti tradicinę architektūrą, tai tokie žmonės visiškai nesuvokia šių valstybės saugomų teritorijų paskirties.

Po kiekvienų Seimo rinkimų dalis gamtinių vertybių išgrobstoma

Į Lietuvą atvykę užsienio turistai, pirmiausia dėmesį atkreipia į mūsų gamtą, ypač vertina tai, kad galima laisvai vaikščioti po miškus, prieiti prie ežerų, grožėtis kraštovaizdžiais. Štai ko labiausiai reikia turistams ir kaimo turizmo vystymui. Todėl užsieniečiai beveik visada pabrėžia, kad nereikia kartoti daugelyje Vakarų valstybių padarytų klaidų, kai buvo užtvertos ir užstatytos vandens telkinių pakrantės, apribotas žmonių lankymasis miškuose ir pan.
Iki šiol visuomenės ir valstybiškai mastančių politikų bei pareigūnų dėka didesnę dalį gamtinių ir kultūrinių vertybių valstybės saugomose teritorijose pasisekė išsaugoti, nors po kiekvienų Seimo rinkimų dalis šių vertybių išgrobstoma. Grobstytojai paprastai savo juodą darbą pradeda keisdami įstatymus, kuriuose užfiksuotos nuostatos, ginančios valstybės ir visuomenės interesus. Nieko naujo nesugalvota ir šį kartą: minėtos studijos „Kaimo turizmo sodybų statybų reglamentavimo tobulinimas” autoriai, Lietuvos regioninių tyrimų instituto atstovai siūlo keisti Teritorijų planavimo, Miškų, Saugomų teritorijų ir kitų įstatymų nuostatas, kurios užkerta kelią naujų statybų atsiradimui ypač vertingose ir vaizdingose vietovėse (paežerėse, paupiuose, miškuose ir pan.). Studijos autoriai siūlo žodžių junginį „kaimo turizmo sodybos” padaryti burtažodžiu, kurį ištarus nebelieka jokių kliūčių statyboms valstybės saugomose teritorijose. Įgyvendinus studijos autorių pasiūlymus, saugomoms teritorijoms svarbiausiu įstatymu taptų Turizmo įstatymas, nors statybų liberalizavimas sunaikintų natūralią gamtinę aplinką ir kaip tik užkirstų kelią kaimo turizmo vystymui saugomose teritorijose… Studijos autoriai siūlo keisti Teritorijų planavimo įstatymą ir supaprastinti specialiųjų teritorijų planavimo dokumentų (pagrindinių valstybės saugomų teritorijų dokumentų) keitimo tvarką, statant ir įrengiant kaimo turizmo sodybas su jų priklausiniais, siūloma visai atsisakyti detaliųjų planų rengimo.

Studijos autoriai teigia, kad „natūraliai miškas bus labiau saugomas ir prižiūrimas”, jei bus leidžiama miške statyti statinius. Geriausia statyti miško aikštelėse, o jei tokių nėra – reikia jas padaryti kirviu (kaip kad darė mūsų protėviai lydiminės žemdirbystės laikais). Dėl to reikia pakeisti Miškų įstatymo 10 straipsnį, draudžiantį vykdyti statybas miške.

„Turistams” ir „mokslininkams” labiausiai nepatinka saugomos teritorijos

Vis labiau aiškėja, kad žmogus yra pats kvailiausias iš visų gyvų būtybių, nes vienintelis kerta šaką, ant kurios pats sėdi (o ypač tuo pasižymi mokslininkai). Žmonėms patinka natūrali gamta, bet jie ją įnirtingai naikina, Lietuvos regioninių tyrimų instituto mokslininkai, neva, nori „uždegti žalią šviesą” kaimo turizmui, tačiau išsijuosę kritikuoja Saugomų teritorijų įstatymą, kuris saugo kaimo turizmo vystymui gyvybiškai svarbią natūralią aplinką. Pavyzdžiui, minėti mokslininkai siūlo leisti be apribojimų statyti paviršinių vandens telkinių apsaugos juostose ir zonose, taip pat draustiniuose; rekonstruojant ar perstatant statinius esamose ir buvusiose sodybose, siūloma panaikinti draudimą keisti esamą užstatymo liniją, leisti statyti kelias pirtis arba vieną didelę – iki 60 kv.m bendro užstatomo ploto. Taip pat siūloma numatyti statytojams kompensacijas uš aplinkosauginius apribojimus, nors kaip ir nebelieka už ką tas kompensacijas mokėti, jei viskas leidžiama. Siūloma net panaikinti sąvoką „pažintinis turizmas”… Tai būtų savaime suprantama, jei apie tai kalbėtų koks nors įmitęs žemgrobys su stora auksine grandine ant kaklo: kam dar reikalingi kažkokie žiopliai ar vaikučiai, norintys pažinti gamtą, pamatyti gamtos bei kultūros paminklus ir besivalkiojantys ten, kur „išrinktieji” vanoja pirtelėse savo storus lašinius. Bet kai taip kalba mokslininkai?..

Panašu, kad remiantis subjektyviomis tarptautinių turizmo deklaracijų interpretacijomis, siekiama Lietuvoje panaikinti saugomų teritorijų režimą, o neparanki užsienio šalių patirtis, pavyzdžiui, Danijos, kurioje 300 m atstumu iki vandens telkinių draudžiamos bet kokios statybos, pateikiami kaip neigiami pavyzdžiai, trukdantys kaimo turizmo infrastruktūros plėtrai.

Kaimo turizmu užsiims miestiečiai?

Kaimo turizmas, visų pirma, turėtų būti vietinių žmonių verslas, kuris padėtų išgyventi atokioje provincijoje gyvenantiems žmonėms ir skatintų tradicinio gyvenimo būdo išsaugojimą, tačiau šiuo metu 9 iš 10 kaimo turizmo paslaugas teikiančių asmenų yra miestiečiai. Apie tai kažkodėl toje akivaizdžiai tendencingoje studijoje nė žodžiu neužsiminta. Studijoje taip pat nenagrinėjamos problemos, dėl kurių vietiniai gyventojai vengia užsiiminėti kaimo turizmu, neieškoma būdų, kaip tiems žmonėms padėti. Viskas orientuota tik į pasiturinčių naujakūrių naują verslo rūšį, kuriai valstybė taiko dideles mokesčių lengvatas. O juk užtektų kiekviename kaime įsteigti po vieną kaimo turizmo sodybą, ir visa šiandieninė šio turizmo paklausa būtų šimtu procentų patenkinta. Tuomet nereikėtų gvieštis „nepanaudotų rekreacinių išteklių”, juolab, kad tie ištekliai yra ne tik rekreaciniai, bet ir gamtiniai. Ir lygiai taip pat, kaip garbingi mokslininkai iš Lietuvos regioninių tyrimų instituto „mojuoja” Konstitucijos 23 straipsniu dėl „šventos” privačios nuosavybės, gamtosaugininkai sėkmingai gali „pamojuoti” tos pačios Konstitucijos 54 straipsniu dėl gamtinės aplinkos apsaugos. Bet ar sąžininga spekuliuoti Konstitucija, kai kalbama apie mūsų valstybės gamtinių ir kultūrinių vertybių bei visuomenės poreikiams reikalingų teritorijų išsaugojimą? O gal jau kažkas nusprendė, kad viskas Lietuvoje priklauso saujelei išrinktųjų, tik beliko tai įteisinti įstatymais? Svarbu viską įpakuoti į spalvotą demokratijos popierėlį…

Keista kaimo turizmo samprata

Ir dar. Jūs tik paklausykite, kokias pramogų rūšis studijos autoriai priskiria kaimo turizmui: parašiutizmas, oro balionai, skraidyklės… Kempingai, viešbučiai, svečių namai, moteliai, turizmo bazės, poilsio namai irgi priskiriami kaimo turizmui. Tačiau toje pačioje studijoje rašoma: “… kaimo turizmui būdinga veikla, glaudžiai susijusi su kaimo aplinka. Kaimo turizmui sąlygas sudaro kaimo aplinka, kuri suteikia galimybę pažinti naminius gyvulius ir išmokti žemės ūkio darbų, iškylauti po kaimo apylinkes, stebėti gamtinę aplinką, jodinėti žirgais ir plaukioti valtimis, sportuoti ir užsiimti kita poilsiui kaime būdinga veikla”. Tad su kokiais gi gyvuliais galima susipažinti viešbučiuose ir restoranuose? Matyt, tik su dvikojais. Kaip tu iškylausi po kaimo apylinkes, jei jau dabar dauguma paežerių užtvertos tvoromis? Anot instituto specialistų, viskas, kas yra ne miestas, yra kaimas, t.y., 97 proc. Lietuvos, tad ir viskas, kas vyksta ne mieste yra kaimo turizmas. Tokia kaimo turizmo samprata gali iš esmės suklaidinti ne tik daugelį Lietuvos žmonių, bet ir dalį Seimo narių. Todėl norisi tikėti, kad tiek visuomenėje, tiek ir Seime atsiras pakankamai blaiviai mąstančių žmonių, ir ši studija bus įvertinta kritiškai.

“Žalioji Lietuva”
2005 sausis Nr.01 (227)

Views All Time
Views All Time
1769
Views Today
Views Today
1
0 0