Genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) įstatymo pakeitimo projektas
| | |

Genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) įstatymo pakeitimo projektas

Seimo Sveikatos reikalų komitetas neseniai svarstė Seimo narių D. A. Barakausko ir R. A. Ručio pateiktą Genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) įstatymo pakeitimo projektą. Juo siekiama Lietuvoje uždrausti genetiškai modifikuotų augalų auginimą tiek komerciniais, tiek bandymų tikslais. Visi į svarstymą susirinkę parlamentarai ir valstybinių institucijų atstovai šią iniciatyvą entuziastingai palaikė. Taigi Lietuva pagaliau turi tai, ko ilgai trūko šiuo klausimu. Tai ryžtinga politinė valia. Iš esmės draudimai auginti visų rūšių GMO prieštarauja Europos Sąjungos direktyvoms, tačiau tai, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje – visame pasaulyje skamba jau ne vienerius metus. Šalys viena po kitos nebepaiso joms primestų tarptautinių įsipareigojimų ir uždraudžia savo šalyje auginti prieštaringai vertinamus genetiškai modifikuotus augalus. Lenkija dėl to jau teisiasi su Europos Komisija. Bulgarija taip pat jau gavo šešis įspėjimus. „Monsanto” kompanijos genetiškai modifikuotus kukurūzus MON810 savo teritorijoje uždraudė auginti jau penkios ES šalys. Visos jos rėmėsi austrų mokslininkų atliktais tyrimais, parodžiusiais, kad pamaitinus laboratorines peles šiais kukurūzais – net ketvirtoje palikuonių kartoje randama išsigimimų. Ypač skaudus praradimas šiai JAV korporacijai buvo Vokietija. Vokietijos vyriausybei uždraudus šalyje auginti genetiškai modifikuotus kukurūzus, „Monsanto” ją apskundė teismui. Pastarasis skundą atmetė.

|

Žemgrobiai kompromituoja kaimo turizmo vardą

Paskutinius kelerius metus dalis arčiau valstybės lovio esančių piliečių stengėsi visais įmanomais būdais prisigrobti kuo daugiau žemės sklypų valstybės saugomose teritorijose (daugiausia nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose). Jų nesustabdė net tai, kad tose teritorijose galioja griežti apribojimai naujoms statyboms. Žemgrobiai buvo įsitikinę, jog kada nors vis tiek pasiseks „prastumti” įstatymų pakeitimus ir legalizuoti statybas prisigrobtose žemėse. Ir štai tas metas atėjo. Ūkio ministerijos užsakymu Lietuvos regioninių tyrimų instituto mokslininkai parengė mokslinę studiją „Kaimo turizmo sodybų statybų reglamentavimo tobulinimas”. Trumpiau sakant, parengė studiją, kaip pabaigti naikinti valstybės dar šiaip taip saugomas teritorijas – nacionalinius ir regioninius parkus bei draustinius – prisidengiant kaimo turizmo vystymu. Daugumos nacionalinių ir regioninių parkų darbuotojai galėtų paliudyti, jog nuolat netrūksta piliečių, besikreipiančių su pageidavimais statyti vilas ir vasarnamius ežerų pakrantėse bei kitose gražiausiose parkų vietose, kur jokių statinių niekada nebuvo. Išgirdę neigiamą atsakymą, jie tuoj pateikia kitą klausimą: „O jeigu aš užsiimsiu kaimo turizmu?” Akivaizdu, kad kaimo turizmą daugelis saugomų teritorijų naujakūrių suvokia tarsi „gelbėjimosi ratą”, priedangą, kurios pagalba galima būtų pasistatyti trobą bet kurioje parko vietoje ir nevaržomai pačiam joje gyventi bei ilsėtis.

Pakeliaukime po Labanoro regioninį parką
|

Pakeliaukime po Labanoro regioninį parką

Labanoro regioninis parkas – didžiausias Lietuvoje. Jo bendras plotas – per 50 tūkst. hektarų. Kaip niekur kitur čia gausu pasakiškai nuostabių vietų. Tai ežerų ir vaizdingų pušynų parkas. Šiame straipsnyje Januliškio kaimo vaikai aprašo vienos dienos kelionę, kurios metu, šio parko direktoriaus Kęstučio Jakšto dėka, jie gavo progą ne tik pamatyti unikaliausias parko vietas, bet ir jas aprašyti, išdėstyti savo mintis ir įspūdžius. Aš (Andrejus Gaidamavičius) aprašysiu kelionės pradžią ir pabaigą, Kristina papasakos Lakajos istoriją ir dabartį, po Molėtų kraštotyrinį ir etnografinį muziejų ekskursiją Jums praves Gintarė, Graužės grožį aprašys Martynas, o Rūta pasidalins savo įspūdžiais iš Kulionių.