Pramogos

Bendras vaizdas: už stalo, užversto popieriais, pieštukais, figūrėlėmis, knygomis ir maisto likučiais, sėdi 5 žmonės, vienas slepia nuo kitų kažkokį planą ir laikas nuo laiko pasakoja kitiems keturiems, ką jie pamato ir kas jiems nutinka. Šie, pertraukdami pirmąjį ir vienas kitą, skelbia, ką daro, lydėdami savo žodžius kauliukų metimais. Pirmojo akyse po truputį ima ryškėti neviltis, nes jis supranta, kad kontrolė vis labiau slysta iš rankų… Žaidimo principas: žaidžia meistras (game/dungeon master) ir grupė iš 2-6 veikėjų. Meistras pagal iš anksto sugalvotą scenarijų (na, jis bent jau apsimeta, kad tokį turi) stato veikėjus į keblias, pavojingas ir/arba juokingas situacijas, o šie pasakoja, ką veikia. Jų veiksmų sėkmę lemia kauliukų metimai - storos taisyklių knygos apsprendžia, kaip veiksmai gali būti atspindėti žaidime. Kiekvienas veikėjas turi susikūręs savo personažą su fizinėmis savybėmis, įgūdžiais bei psichologiniais bruožais, išreikštais skaitinėmis vertėmis.

Bendras vaizdas: už stalo vienas priešais kitą sėdi du žmonės, vienas po kito jie traukia iš kaladžių kortas, kuriose pavaizduotos įvairios magiškos būtybės ir kerėjimo efektai, meta jas ant stalo, pasuka ir stumdo, ištardami trumpus žodžius “attack”, “block”, “done”, su apmaudu akyse nuima spalvotus karoliukus iš gulinčios prie kiekvieno krūvelės. Žaidimo principas: yra sąvadas bendrų taisyklių, tačiau ant kiekvienos kortos parašyta, ką konkrečiai ji daro. Kortų yra bent 500 skirtingų, kiekvienas žaidėjas prieš žaidimą sukuria apibrėžto dydžio kaladę, su kuria ir žaidžia. Vieniems žaidimams reikalingi kauliukai, kitiems - ne. Vyrauja dvikovos, tačiau daugumą žaidimų galima žaisti ir didesnėmis grupėmis, tokiu atveju tenka daryti ne tik strateginius sprendimus, bet ir diplomatinius žingsnius.

Bendras vaizdas: didelis stalas apstatytas pastatų maketais ir miniatiūrinėmis augalų bei kalvų kopijomis. Tarp jų tvarkingais stačiakampiais išrikiuoti spalvingų figūrėlių būriai, atstovaujantys dvi besikaunančias armijas. Žaidėjai, pasitelkę ruletes, stumdo šiuos būrius, meta juos į kovą vienus su kitais, mėto saujas kauliukų ir su pagarba patraukia nuo stalo “kritusius”. Būtina reguliariai rėkti vienas ant kito, ginčytis dėl taisyklių ir kaltinti oponentą sukčiavimu. OK, sukčiauti irgi būtina, ypač jei sugebėjote rasti “skylę” taisyklėse. Žaidimo principas: faktiškai, tai - žaidimas alaviniais kareivėliais su griežtai nustatytomis taisyklėmis. Žaidėjas, pirkdamas už taškus įvairias figūrėles, sukuria armiją, komandą, gaują ar pan. ir meta ją į kovą prieš oponento karius. Vieniems žaidimams yra reikalinga speciali lenta kaip šachmatuose, kitiems jos nereikia: žaidimo laukas sukuriamas tiesiog ant stalo, pasitelkus terrain`ą - pastatų maketus, landšafto elementų modelius ir pan.

Eilinio lietuvio vartotojo supratimu, stalo žaidimai šiais laikais apsiriboja Monopoliu, Šachmatais&Co bei pramoginiais-mokomaisiais ar lavinančiais pastabumą žaidimais. Parduotuvėse pateiktas tokių žaidimų asortimentas tikrai nesudaro įspūdžio, kad jais galėtų žaisti žmonės, vyresni, nei 10 metų. Turiu omenyje šlovingas Vilniaus parduotuves. Visa tai turbūt dėl to, kad Lietuvoje žaidžia tik vaikai, o suaugę nebrendylos, kurie gali susirasti sau Hobby Shop`ą kiekviename didesniame Europos mieste, mūsuose tiesiog nesiveisia. Todėl ir fantastinių stalo žaidimų Lietuvoje nebuvo, nėra ir nereikia. Tačiau jei jūs vis dėlto jau esate daugiau ar mažiau suaugęs ir vis dar jaučiate potraukį mėtyti kauliukus ir stumdyti figūrėles tada aš palydėsiu jus į stalo žaidimų pasaulį, kuriame legionai tokių kaip jūs. 😉 Šie žaidimai visada lyginami su kompiuteriniais, ir pastarieji, be abejonės, turi prieš juos daug pranašumų.

Populiariausi klausimai, užduodami pamačius šias kortas, - "Čia kažkoks būrimas?" ir "O kaip su jom lošti "durnių"?" Tačiau tai nėra nei tradicinės lošimo kortos, nei Tarot atmaina. Priešingai vyraujančiam stereotipui, egzistuoja aibių aibės įvairiausių kortų žaidimų ir - ne, jomis negalima nei burti, nei lošti "durniaus"!!! In fact, įvairove jie nesmarkiai tenusileidžia kompiuteriniams strateginiams žaidimams. Daugiausia tai fantasy stiliaus kūrinukai, tačiau egzistuoja ir kosminiai, cyberpunk, pasaulinio dominavimo, mistiniai, tradicinio SF kortų žaidimai. Bendrai visi jie vadinami TCG - Trading Card Game. Pagrindinis bet kurio TCG principas: yra bendra taisyklių sistema, bet ant kiekvienos kortos parašyta - tekstu ar simboliais, - ką konkrečiai ši korta daro. Todėl reikia ne tik žinoti žaidimo taisykles, bet ir sugebėti suprasti, ką daro bet kuri konkreti korta, net jei matai ja pirmą kartą. Turint omenyje, kad skirtingų kortų bet kuriame save gerbiančiame TCG būna bent 500, darosi aišku, kad be įsigilinimo į taisykles ir anglų kalbos mokėjimo sunku "įsikirsti" į žaidimą.

Vaidmenų žaidimai (angl. RPG - Role Playing Games) - keleto žaidėjų pagal nustatytas taisykles žaidžiami ažidimai, kur vienas žaidėjas dažniausiai tampa žaidimo vadovu (meistru), o kiti susikuria savo veikėją ir žaidimo metu turi vaidinti sukurtą veikėją kaip galima įtikinamiau. Žaidimo meistras kuria įsivaizduojamą žaidimo pasaulį su visais ten tvyrančiais pavojais bei tikslais. Priklausomai nuo pasirinktų taisyklių ir bendro sutarimo tarp žaidėjų pasaulis gali būti panašus į tam tikros epochos tikrą pasaulį (pavyzdžiui, viduramžių Anglija, Vytauto Lietuva, dabartinis Irakas ar pan.), arba tai gali būti visiškai išgalvotas pasaulis (tolima planeta su nestuburiniais gyvūnais, tolima ateitis ar pan.).
Žaidimo meistras taip pat kuo objektyviau valdo pasaulyje esančius padarus (tiek veikėjų priešus, tiek ir draugus). Taip pat jis stebi, kad būtų laikomasi iš anksto nustatytų taisyklių. Vienos pirmųjų vaidmenų žaidimų taisyklių buvo pavadintas "Dungeons & Dragons" ("Požemiai ir Drakonai", 1974), vėliau jis buvo patobulintas ir tapo AD&D - "Advanced Dungeons & Dragons". Gan sparčiai šios taisyklės tapo labai populiariomis visame pasaulyje (taip pat ir Lietuvoje).