Mokslo sritys

Ne, tai neturi reikšmės. Hjumas užaugo Škotijoje netoli Edinburgo. Šeimą norėjo, kad jis taptų teisininku. Pats Hjumas sakėsi jaučias neįveikiamą priešiškumą viskam, išskyrus filosofiją ir mokslą. Jis gyveno Šviečiamajame amžiuje, tuo pat metu kaip didieji prancūzų mąstytojai Volteras ir Ruso. Daug keliavo po Europą, kol į gyvenimo pabaigą vėl apsistojo Edinburge. Pagrindinis veikalas, "Traktatas apie žmogaus prigimtį", išėjo, kai Hjumas buvo dvidešimt aštuonerių metų. Bet jis teigė, jog pats knygos sumanymas gimęs, kai jam buvę penkiolika.

Sofija uždarė sausaininę su nepažįstamojo filosofo laiškais. Tada išlindo iš gyvatvorės ir sustojusi valandėlę žiūrėjo į sodą. Staiga prisiminė, kas atsitiko vakardien. Dėl "meilės laiško" mama ją erzino dar ir per pusryčius. Sofija nuskubėjo prie pašto dėžutės nenorėdama, kad tai pasikartotų. Du meiles laiškai, gauti padieniui, būtų dvigubai nesmagiau negu tas vienas. Dėžutėje vėl gulėjo baltas vokelis! Sofijai ėmė aiškėti susirašinėjimo tvarka: kiekvieną popietę pašto dėžutėje ji rasdavo didelį geltoną voką. Skaitant storąjį laišką, filosofas pritykindavo prie pašto dėžutės su mažu baltu vokeliu. Vadinasi, Sofija nesunkiai jį gali susekti. O gal tai "ji"? Jei atsistotų prie savo kambario lango, pašto dėžutę matytų kaip ant delno. Tada tikrai pastebėtų ir paslaptingąjį filosofą. Nes baltieji vokai juk negali atsirasti savaime.

Aš jau noriu pasinerti į džiaugsmus, tačiau šiek tiek susilaikau dėl dviejų priežasčių. Mat, pirma, man keista, kad naudojomės tokiu aplinkiniu keliu, laikydamiesi nežinia kokios samprotavimų grandinės, kai visa tai, apie ką buvo kalbama, galėjo būti įrodyta taip trumpai, kaip tai padaryta dabar. Todėl man neramu, kad kalba ilgai vaikščiojo aplink tarsi tam, kad paspęstų pinkles. Antra, aš nematau, kokiu būdu sieloje amžinai yra mokslas, ypač samprotavimo mokslas, jei jį išmano tiek nedaug žmonių, o ir tas, kuris išmano, daug laiko nuo vaikystės buvo nemokytas. Juk negalime sakyti, kad neišmanančių sielos nėra sielos arba kad sieloje yra mokslas, kurio jie neišmano. Tad, jei tai didžiai kvaila, belieka padaryti išvadą, kad arba tiesa ne amžinai yra sieloje, arba minėtas mokslas nėra tiesa.

Tarus, kad suvokta tokio maišto prieš gyvenimą piktadarybė, krikščioniškoje moralėje tapusi beveik šventenybe, kartu, laimei, galima suvokti ir kažką kita: tokio maišto nenaudingumą, iliuziškumą, absurdiškumą, melagingumą. Juk galų gale, kai gyvenimą smerkia pats gyvenantysis, tai yra tik tam tikros rūšies gyvenimo simptomas: čia visai nekeliamas klausimas, ar smerkiama pagrįstai, ar nepagrįstai. Kad gyvenimo vertės problemą apskritai galėtume kelti, reikia atsistoti šalia gyvenimo, o be to, jį pažinti taip gerai, kaip pažino tas ar kitas, žodžiu, visi tie, kurie gyveno; pakanka motyvų, kad suprastum, jog ši problema mums yra neišsprendžiama. Kalbėdami apie vertybes, mes kalbame įkvėpti gyvenimo ir palenkti jo optikai: pats gyvenimas mus verčia teigti vertybes.

"Laisvė, kuri yra ne tokia..." - Tokiais laikais kaip dabar atsiduoti savo instinktams yra dar viena nelaimė. Tie instinktai prieštarauja, trikdo ir griauna vienas kitą; moderną aš jau apibrėžiau kaip fiziologinį prieštaringumą. Protingu auklėjimu turėtų būti siekiama, kad geležine drausme būtų paralyžiuotas bent jau vienas šios instinktų sistemos elementas, kad galėtų įgyti jėgų, tapti stiprus ir viešpatauti kitas elementas. Šiandien pirmiausia turi būti sudarytos galimybės individui atsirasti jį apipjaustant: galimas reiškia pilnatviškas... O darosi priešingai: būti nepriklausomi, laisvai vystytis, turėti laisser aller 51 - į tai karščiausiai pretenduoja kaip tik tie, kuriems joks apynasris nebūtų per stiprus,- tai galioja in politicis, tai galioja mene. Tačiau tai yra dekadanso simptomas: mūsų modernioji "laisvės" samprata yra dar vienas instinktų išsigimimo įrodymas.

Sakydamas kalbas šias savo, Zaratustra prie pat olos angos stovėjo; bet vos žodžius paskutinius ištaręs, išbėgo nuo svečių trumpam į orą gryną. "Kokie tyri kvapai! - jisai sušuko.- Kokia tyla aplinkui palaiminga! Bet kur žvėreliai mano dingo? Čionai ateikite, čionai, ereli ir gyvate mano! Jūs pasakykite, žvėreliai mieli: ar žmonės tie, kartu paėmus, šitie didžiųjų siekių žmonės - ar kartais jie neskleidžia kvapo blogo? O, koks aplink mane kvapų gaivumas! Dabar tiktai žinau, dabar jaučiu, kaip myliu jus, žvėreliai mano." Zaratustra ir vėlei pakartojo: "Aš myliu jus, žvėreliai mano!" Išgirdę šiuos žodžius jį tariant, erelis ir gyvatė iš karto prisistatė ir žvelgė jam į veidą, aukštyn pakėlę galvas. Štai taip ramiai trise sustoję, jie traukė, gėrė orą gryną. Nes oras čia, lauke, geresnis buvo negu tenai, pas tuos didžiųjų siekių žmones.

O, siela mano, aš tave išmokiau sakyti žodį "šiandien", taip pat žodžius "anksčiau", "kadaise" ir šokt ratelį savo viršum visų "čionai", "kitur", "tenai". O, siela mano, aš tave ištraukiau iš užkampių visų, nušluosčiau nuo tavęs aš dulkes, vorus, prietemų blausumą. O, siela mano, nuo tavęs nuploviau aš gėdą mažąją ir užkampių dorybę ir įkalbėjau atsistoti nuogą prieš saulės veidą skaistų. Viršum banguojančios tavosios jūros paleidau audrą siausti, kuri "dvasia" vadinas; nuo jūros tavo debesis visus nustūmiau, pasmaugiau pats smaugėją, kurią vardu mes "nuodėmė" pažįstam. O, siela mano, aš daviau tau teisę sakyti "ne", kaip audros sako, ir "taip" sakyt, kaip atviras dangus kad sako: rami, lyg deganti žvakutė, tu stovi ir eini dabar per neigiančiąsias vėtras.

Kai vieną giedrią dieną Zaratustra per tiltą platų ėjo, luošiai ir elgetos jį tuoj apstojo, ir vienas kuprius taip jam tarė: "Štai ką tau pasakysiu, Zaratustra! Žinau, kad žmonės mokos iš tavęs ir tavo mokymu labiau vis tiki: bet kad jie visiškai tavim tikėtų, dar vieno dalykėlio trūksta - pirma tau reikia mus, luošius, dar perkalbėti! Štai tau dabar puikus pasirinkimas ir gerą progą čia turi daugiau negu su vienu pakalbėti! Aklus galėtumei išgydyt, šlubius - ant kojų pastatyti; o tam, kuris per daug anoj va pusėj turi, galėtum ir - šiek tiek nuimti: ir tai, kaip man atrodo, geriausias būdas būtų luošius patraukti savo pusėn, priverst į Zaratustrą įtikėti!" Tačiau Zaratustra jį kalbinusiam taip atsakė: "Jei kupriui kuprą jo atimsi, atimsi jam ir dvasią - taip patarlė viena mokina. O jei aklam akis jo sugrąžinsi, tai jis išvys per daug blogybių žemėj: todėl šis tą prakeikti gali, kurs jam regėjimą grąžino. O tas, kuris ištiesins šlubiui kojas, jam padarys blogiausią darbą: nes kai tik šlubis vaikščiot imtų, tai ir jo ydos vėl su juo bėgiotų - štai taip apie luošius kalbėti žmonės linkę. Kodėl Zaratustra tad negalėtų iš paprastų žmonių kai ko išmokti, jei žmonės mokosi iš Zaratustros?

Ir vieną kartą mokytiniams davęs ženklą, Zaratustra į juos šiais žodžiais kreipės: "Žiūrėkit va - tarnai štai Dievo: ir nors yra jie priešai mano, bet jūs ramiai pro juos praeikit, nuleidę savo kardus! Juk ir tarp jų yra didvyrių; nemaža jų gan daug kentėjo: dabar jie nori, kad kiti kentėtų. Pikti yra jie priešai: nerasi nieko kerštingesnio kaip nuolankumas jųjų. Todėl tasai išvysta kraują greitai, kuris juos pulti ima. Bet jų ir mano kraujas - abu jie giminystės turi: ir aš norėčiau, kad manasis kraujas taip pat ir jų krauju pašlovintas dar būtų." Ir kai visi praėję buvo, suspaudė skausmas Zaratustrą; bet neilgai jis su skausmu savuoju grūmės, netrukus taip jis vėl prabilo: Man Dievo šių tarnų ir gaila. Netinka jie ir mano skoniui; bet man tatai mažiausiai rūpi, kai sugrįžau aš vėl į žmones.

Nenorim mes, kad mūs gailėtų geriausi mūsų priešai, nenorim pagailos ir tų, kuriuos visa širdim mes mylim. Tad leiskit man jums tiesą pasakyti! O broliai mano kariauninkai! Aš myliu jus be galo, esu ir visados buvau jums lygiavertis. Taip pat esu aš ir geriausias jūsų priešas. Tad leiskit man jums tiesą pasakyti! Žinau, šiek tiek nutuokiu, kad širdys jūsų neapykantos, pavydo turi. Tokie jūs didūs nesat, kad nežinotumėt, kas neapykanta ir kas yra pavydas. Tad būkite bent tiek jau didūs, kad gėdytis savęs jums nereikėtų! Ir jei negalit būti šventaisiais pažinimo, tai nors kariais jo būkit. Juk jie yra draugai ir pirmtakai tokios šventybės.

Europą vėl buvo beužvaldąs pirmųjų amžių barbariškumas. Šios pasaulio dalies tautos, šiandien tokios apsišvietusios, prieš keletą šimtmečių buvo tamsios ir nemokšos. Nežinau, koks tariamai mokslinis žargonas, niekingesnis už nemokšiškumą, pasisavino teisę vadintis mokslu ir sudarė beveik nenugalimas kliūtis tikrojo mokslo sugrąžinimui. Reikėjo perversmo, kad žmonės vėl ateitų į protą; ir jis pagaliau atėjo iš tos pusės, iš kurios mažiausiai tikėtasi. Bukas musulmonas, šis amžinas literatūros persekiotojas,- štai kas vėl sugrąžino ją į mūsų tarpą. Žlugus Konstantino sostui, senovės Graikijos likučiai buvo perkelti į Italiją. Prancūzija šių brangių liekanų sąskaita praturtėjo. Po literatūros netrukus atėjo ir mokslai: prie rašymo meno prisidėjo mąstymo menas; toks nuoseklumas atrodo keistas, o vis dėlto jis galbūt net labai natūralus: ir žmonėms atsivėrė svarbiausias bendravimo su mūzomis pranašumas. Šio pranašumo dėka žmonės tampa draugingesni, nes kūriniais, vertais visuotinio pritarimo, jis įkvepia jiems troškimą vienas kitam patikti.

Kadaise vokiečiai buvo laikomi "giliais",- o dabar, kai didžiausios sėkmės pasiekęs naujojo vokiečio tipas trokšta visai kitokios šlovės ir galbūt visuose giliuose dalykuose įžvelgia šaunumo stoką, laiko dvasia ir patriotizmas verčia suabejoti, ar kartais, tikint pagyromis, nebuvo apsigaunama, žodžiu, ar vokiškasis gilumas nėra iš tikrųjų kažkas kita, blogesnio,- ko, ačiū Dievui, sėkmingai siekiama atsikratyti. Taigi pabandykime pakeisti požiūrį į vokišką gilumą: tam tereikia atlikti nedidelę vokiškos sielos vivisekciją.- Vokiška siela visų pirma yra daugialypė, daugiasluoksnė, veikiau sudėta ir sukrauta nei kaip reikiant sukonstruota, - tai jos kilmės, ištakų įvairovės padarinys.