Štai taip Zaratustra kalbėjo – Frydrichas NYČĖ – Apie išgelbėjimą

Kai vieną giedrią dieną Zaratustra per tiltą platų ėjo, luošiai ir elgetos jį tuoj apstojo, ir vienas kuprius taip jam tarė:

„Štai ką tau pasakysiu, Zaratustra! Žinau, kad žmonės mokos iš tavęs ir tavo mokymu labiau vis tiki: bet kad jie visiškai tavim tikėtų, dar vieno dalykėlio trūksta – pirma tau reikia mus, luošius, dar perkalbėti! Štai tau dabar puikus pasirinkimas ir gerą progą čia turi daugiau negu su vienu pakalbėti! Aklus galėtumei išgydyt, šlubius – ant kojų pastatyti; o tam, kuris per daug anoj va pusėj turi, galėtum ir – šiek tiek nuimti: ir tai, kaip man atrodo, geriausias būdas būtų luošius patraukti savo pusėn, priverst į Zaratustrą įtikėti!”

Tačiau Zaratustra jį kalbinusiam taip atsakė: „Jei kupriui kuprą jo atimsi, atimsi jam ir dvasią – taip patarlė viena mokina. O jei aklam akis jo sugrąžinsi, tai jis išvys per daug blogybių žemėj: todėl šis tą prakeikti gali, kurs jam regėjimą grąžino. O tas, kuris ištiesins šlubiui kojas, jam padarys blogiausią darbą: nes kai tik šlubis vaikščiot imtų, tai ir jo ydos vėl su juo bėgiotų – štai taip apie luošius kalbėti žmonės linkę. Kodėl Zaratustra tad negalėtų iš paprastų žmonių kai ko išmokti, jei žmonės mokosi iš Zaratustros?

Bet man reikšmės mažiausiai turi nuo laiko to, kai vėl esu į žmones grįžęs, kuomet regiu: vienam akies, antram ausies, trečiam štai kojos trūksta, ir dar tokių yra nemaža, kurie liežuvį, nosį ar galvą net yra pametę.

Dabar matau ir dar anksčiau regėjau daugybę blogesnių dalykų ir net tokių šlykščių, kad apie juos kalbėti nesinori, o apie vieną kitą netgi tylėti būt per maža: galvoj turiu aš žmones, kam visko trūksta, išskyrus viena, ko su kaupu jie turi,- tai žmonės tie, kuriuos bemaž tik vienas organas sudaro: akis didžiulė ar didžiulis snukis, didžiulis pilvas ar dar šiaip kas nors didžiulis – aš išvirkščių luošių daviau jiems vardą.

Kuomet, sugrįžęs iš vienatvės savo, ėjau per tiltą šį aš pirmą kartą, akim savom nebetikėjau – žiūriu vienaip, žiūriu kitaip, kol pasakiau galiausiai: ‘Bet jukgi tai ausis! Ausis sulig žmogaus didumo! Aš dar geriau įsižiūrėjau: ir iš tikrųjų už ausies ten dar kažkas krutėjo – mažytis toks, vargšelis, gležnas. Dabar jau supratau aš aiškiai: ausis ši didelė be galo stirksojo ant mažyčio ir plonučio koto,- o kotas tas tai ne kas kita, kaip žmogus! Ir jeigu kas dar akinius turėjo, tasai galėjo net įžvelgt veidelį mažučiuką, pavydo kupiną didžiausio, ir dar išpampusią sieliūkštę ant koto kybarojant. Bet žmonės man kalbėjo, kad ta ausis didžiulė yra ne šiaip sau koks žmogelis, o didelis žmogus, kurs genijaus vardu vadinas. Tačiau aš liaudim netikėjau niekad, kuomet ji apie žmones didelius kalbėjo – aš savo nuomonės laikiausi, jog tai luošiai tik išvirkštiniai, kurie mažiausiai visko turi, bet vieno daug be galo.”

Pasakęs savo kalbą kupriui, taip pat ir tiems, kurių apynasriu ir užtarėju buvo, Zaratustra dabar jau kreipėsi, didžiai suirzęs, į mokytinius savo:

„Iš tikro, jūs bičiuliai mano, aš tarp žmonių keliauju, tarytum būtų jie tik kūno dalys, tik kogalviai žmogienos!

Ir mano akiai tai baisiausia, kad žmogų sudraskytą jinai tik regi, jo gabalus – išmėtytus aplinkui, lyg būtų čia kautynių ar didelių skerdynių laukas.

Ir jeigu žvilgsnis mano iš dabarties į praeitį nuklysta, jis visuomet tą patį randa: skeveldras, kogalvius ir įvykius baisius nenumatytus – tačiau ne žmones!

Ir dabartis, ir praeitis šioj žemėj – o! Jūs bičiuliai mano! – Tai m a n našta sunkiausia; ir nepajėgčiau aš gyventi, jei aš aiškiaregys nebūčiau ir neregėčiau to, kas dar ateiti turi.

Aiškiaregys, norėtojas, kūrėjas; ir ateitis pati, ir ateitin dar tiltas – ir, nors ir liūdna pripažinti – dar lyg luošys prie šito tilto: tas viskas štai yra Zaratustra.

Ir jūs dažnai save juk klausėt: ‘Kas mums yra Zaratustra? Kaip mes jį turime vadinti?' Jūs, kaip ir aš, sau atsakydami šitokius klausimus dar kėlėt:

Ar jis žadėtojas? Ar vykdytojas? Gal užkariautojas? Gal paveldo gavėjas? O gal ruduo jisai? Arba noragas? O gal jis daktaras? Arba išgijęs jau ligonis?

Ar jis nėra poetas? Ar realistas? Gal išvaduotojas? Ar tramdytojas? Gal jis gerasis? Gal piktasis?

Aš tarp žmonių keliauju tarytum ateities skeveldrų: tos ateities, kurią regėt man lemta.

O mano siekis ir kūryba – sudėt, sukomponuot į viena, kas gabalai yra pavieniai, mįsles ir įvykius baisius nenumatytus kas sudaro.

Ir kaip žmogum ištverčiau būti, jei jis nebūtų ir poetas, mįslių minėjas ir tasai, kuris iš įvykių atsitiktinių išgelbėt negalėtų!

Išgelbėt praeitin nuėjusiuosius ir perdirbt visa, kas ‘jau buvo', į ‘šitaip aš norėjau!' – štai koks yra išgelbėjimas man tikrasis!

Valia – tatai išlaisvintojos vardas, jinai taip pat ir džiaugsmą teikia: štai taip aš mokiau jus, bičiuliai mano! O va dabar įsidėmėkit: valia pati dar tebėra belaisvė.

Norėjimas padaro laisvą: bet kaip vadinti tai, kas ir išlaisvintąją grandinėm surakinęs laiko?

‘Tai buvo' – taip vadinas dantų griežimas valios ir liūdesys jos pats didžiausias. Bejėgė būdama prieš tai, kas jau yra įvykę, ji lieka praeities visos pikta žiūrovė.

Atgal norėt valia negali; o kad sulaužyt laiko ir troškimų nepajėgia,- štai kas yra jos liūdesys didžiausias.

Norėjimas padaro laisvą: tačiau ką pats jis sugalvoja, kad savo liūdesio atsikratytų ir iš kalėjimo jis savo pasijuoktų?

Deja, kvailiais visi belaisviai tampa! Kvailai vaduojas iš nelaisvės taip pat valia įkalintoji.

Kad laikas atgalios nebėga – tai kelia jai vidinį pyktį; ‘Tatai, kas buvo' – taip vadinasi akmuo, kurio paritint ji negali.

Todėl ji akmenis ridena iš apmaudo ir pykčio ir keršyt stengias tiems, kurie nejaučia, kaip ji, nei apmaudo, nei pykčio.

Štai taip valia, išlaisvintoja,- įskaudintoja virto: visiems, kas tik kentėti gali, ji keršija už tai, kad grįžti praeitin ji nepajėgia.

Tik toks, tik toks yra vien k e r š t a s grynas: pasibjaurėjimas, kurį valia išreiškia, laiku ir jo ‘tai buvo'.

Iš tikro didelė kvailystė mūs valioje gyvena; ir prakeiksmu viskam, kas žmogiška, ji virto – dėl to, kad ji dvasia jau tapo!

Tad ligi šiol, bičiuliai mano, žmonių sumanymas geriausias ir buvo tai, ką k e r š t o mes d v a s i a vadinam; o kur kančia, ten visuomet bausmė turėjo būti.

‘Bausmė'- štai tokį vardą kerštas pats sau yra suteikęs: žodžiu jis melagingu sau švarią sąžinę išveidmainiauja.

Ir jei norėtojas dėl to pats kenčia, kad jis atgal norėt negali,- todėl tad noras pats, gyvenimas tad visas – bausmė turėtų būti!

Ir debesys dabar virš dvasios vis slinko, ritosi ir kaupės, kol beprotybė neištvėrus taip pamokslauti ėmė: „Praeina viskas, tad ir viskas verta, kad praeitų!

Ir tai yra pats teisingumas – įstatymas toks laiko, kad ryti turi jis vaikus savuosius,- taip beprotybė pamokslavo.

Doroviškai juk sutvarkyta viskas – kaip teisė ir bausmė to reikalauja. O kurgi toji išeitis, o kaipgi išsigelbėt iš laiko srūvančios tėkmės ir iš bausmės, kuri ‘būtis' vadinas? – taip beprotybė pamokslavo.

Ar išsigelbėti kas gali, jei teisė amžina gyvuoja? O, nepajudinamas niekam yra akmuo ‘tai buvo': tad ?mžinos ir visos bausmės turi būti! – taip beprotybė pamokslavo.

Veikos jokios negalima sunaikint: o kaip per bausmę ji galėtų pasidaryt nebuvus! Tad štai kas amžinumą bausmės, vardu ‘būtis', sudaro – kad ta būtis vėl amžinai veika ir amžinai kalte privalo būti!

„Tad galimas dalykas, kad pagaliau valia pati išlaisvina save ir noras į nenorą virsta…': bet jūs, broleliai mano, jau žinot beprotybės šitą pasakėlę!

Šalin aš stengiaus jus nuvesti nuo šitokių va pasakaičių, kai mokiau jus: ‘Valia yra kūrėja.'

Visoks ‘jau buvo'- tai skeveldra, mįslė, tai įvykis baisus atsitiktinis – kol kurianti valia pridurs: ‘Bet šitaip aš norėjau!'

– Kol kurianti valia ištars: ‘Bet šitaip noriu aš! Taip aš norėsiu!'

Bet ar jinai jau šitaip sakė? Ir ar įvyks tai kada nors? Ar jau valia atpalaiduota nuo nuosavos kvailybės?

Ar tapo jau valia išlaisvintoja savo ir ar jau suteikė jinai sau džiaugsmo? Ar ji užmiršo keršto dvasią ir visą tą dantų griežimą?

Kas susitaikyt su laiku ją mokė ir santarvę surast su aukštesniu už susitaikymą visokį?

Aukštesnio dar už susitaikymą visokį valia norėti turi: – bet kaipgi jai tai vyksta? Kas mokė ją ir dar atgal norėti?”

Bet čia Zaratustra staiga nutilo: atrodė taip, tarytum būtų baisiausiai išsigandęs. Akim jis išgąstingom žvelgė į mokytinius savo; ir jom jis lyg strėlėm mintis jų varstė – geras ir apgaulingas. Bet greit jisai nusikvatojo ir vėl ramiu balsu jiems šitaip tarė:

„Nelengva su žmonėm gyventi, nes taip sunku tylėti. Ir ypač tam, kas daug kalbėti mėgsta.”-

Štai taip Zaratustra kalbėjo. Ir kuprius, rankom veidą užsidengęs, kiekvieno žodžio klausės; bet kai išgirdo juoką Zaratustros, pakėlė jis akis smalsias ir taip paklausė jų iš lėto:

„Kodėl kitaip Zaratustra mums kalba nei mokytiniams savo?”

„O ko čia taip stebėtis reikia! – Zaratustra atsakė.- Su kuprium – kupriška kalbelė!”

„Gerai,- atrėžė kuprius.- Su mokiniais, matyt, kaip ir mokykloj būtina plepėti.

Tačiau kodėl Zaratustra vienaip su mokytiniais savo šneka, o su savim – kitokią giesmę giedą?”