Ištrauka iš J.J. Rouseau „Ar mokslų ir menų pažanga pagerino žmonių papročius?” – II
PIRMOJI DALIS
Koks didingas ir puikus reginys, kai matome, kaip žmogus savo pastangų dėka tam tikra prasme išeina iš nebūties, kaip savo proto šviesa jis išsklaido tamsą, į kurią jį prigimtis buvo įstūmusi, kaip iškyla jis virš paties savęs, o savo užmojais pakyla iki dangaus aukštybių; kaip milžiniškais žingsniais jis tarsi saulė žingsniuoja visatos platybėmis ir – o tai dar svarbiau ir sunkiau – kaip įsigilina jis į patį save ir stengiasi per save pažinti žmogų, jo prigimtį, pareigas ir likimą. Ir visi šie stebuklai vėl netolimoje praeityje įvyko.
Europą vėl buvo beužvaldąs pirmųjų amžių barbariškumas. Šios pasaulio dalies tautos, šiandien tokios apsišvietusios, prieš keletą šimtmečių buvo tamsios ir nemokšos. Nežinau, koks tariamai mokslinis žargonas, niekingesnis už nemokšiškumą, pasisavino teisę vadintis mokslu ir sudarė beveik nenugalimas kliūtis tikrojo mokslo sugrąžinimui. Reikėjo perversmo, kad žmonės vėl ateitų į protą; ir jis pagaliau atėjo iš tos pusės, iš kurios mažiausiai tikėtasi. Bukas musulmonas, šis amžinas literatūros persekiotojas,- štai kas vėl sugrąžino ją į mūsų tarpą. Žlugus Konstantino sostui, senovės Graikijos likučiai buvo perkelti į Italiją. Prancūzija šių brangių liekanų sąskaita praturtėjo. Po literatūros netrukus atėjo ir mokslai: prie rašymo meno prisidėjo mąstymo menas; toks nuoseklumas atrodo keistas, o vis dėlto jis galbūt net labai natūralus: ir žmonėms atsivėrė svarbiausias bendravimo su mūzomis pranašumas. Šio pranašumo dėka žmonės tampa draugingesni, nes kūriniais, vertais visuotinio pritarimo, jis įkvepia jiems troškimą vienas kitam patikti.
Siela turi savo poreikių, kaip ir kūnas. Kūno poreikiai – visuomenės pagrindas; o sielos poreikiai visuomenei teikia malonumą. Vyriausybė ir įstatymai susivienijusiems žmonėms garantuoja saugumą ir gerovę, tuo tarpu mokslai, literatūra ir menai – ne tokie despotiški, bet galbūt galingesni – gėlių girliandomis uždengia geležines grandines, kuriomis šie žmonės sukaustyti; nuslopina juose amžinos laisvės, kuriai šie žmonės, atrodytų, yra gimę, jausmą; priverčia juos mylėti savo vergišką būklę ir paverčia juos tuo, kas vadinama civilizuotomis tautomis. Būtinybė sukūrė sostus; mokslai ir menai juos sutvirtino. Pasaulio galingieji, pamilkite talentus ir globokite tuos, kurie juos vysto*. Civilizuotosios tautos, vystykite talentus: vergai laimingieji, jūs turite būti dėkingi talentams už tą švelnų ir subtilų skonį, kuriuo puikuojatės, už romų būdą ir protingą papročių santūrumą, kurie jūsų bendravimą padaro glaudų ir paprastą; žodžiu, už dorybingumo kaukę, nors patys jūs nė vienos dorybės neturite.
* Valdovams visada malonu matyti, kaip tarp jų pavaldinių plinta maloniųjų menų ir pertekliaus pomėgis, jeigu dėl to nereikia iš šalies išvežti pinigų; juk šitaip jie ne tik ugdo pavaldinių dvasinę menkystę, tokią būdingą vergovei,-valdovai gerai supranta, kad visi dabartiniai liaudies poreikiai – jos pačios užsidedamų grandinių esmė. Aleksandras, norėdamas išlaikyti ichtiofagus savo valdžioje, privertė juos atsisakyti žvejybos ir maitintis tais pačiais produktais, kaip ir kitos tautos; bet Amerikos laukinių, kurie vaikščioja visiškai nuogi ir gyvena tik iš medžioklės, taip ir nepavyko pavergti. Iš tikrųjų, kokį jungą galima uždėti žmonėms, kuriems nieko nereikia?
Štai tokiu lipšnumu, kuris tuo malonesnis, kuo mažiau jį stengiamasi rodyti, išsiskyrė kadaise Atėnai ir Roma taip išliaupsintomis savo didybės ir spindesio dienomis. Kaip tik šio lipšnumo dėka mūsų amžius ir mūsų nacija, be abejo, pergyvens visas epochas ir visas tautas. Filosofinis tonas, kuriame nėra nė kiek pedantizmo, natūralios ir vis dėlto galantiškos, tolimos ir nuo vokiško grubumo, ir nuo itališko maivymosi manieros,- štai kokie yra nuodugnių studijų metu įgyto ir aukštuomenėje bendraujant patobulinto skonio vaisiai.
Kaip būtų gera gyventi mūsų tarpe, jeigu išorė visada tikruosius dvasios polinkius atspindėtų, jeigu padorumas būtų dorybė, jeigu mūsų morališkieji aforizmai iš tikrųjų taptų elgesio taisyklėmis, jeigu tikroji filosofija būtų neatskiriama nuo filosofo vardo! Bet retai kada tiek daug savybių drauge pasirodo, ir dorybė vargu ar vaikščioja su tokia pompastiška svita. Drabužio brangumas byloja mums apie žmogaus turtingumą, o elegantiškumas – apie jo skonį. Tačiau sveikas ir stiprus žmogus atpažįstamas iš kitų požymių: po kaimietišku artojo drabužiu, o ne po auksu siuvinėtu dvariškio apdaru slepiasi stiprus ir tvirtas kūnas. Dorybei, kurios esmė – kūno ir dvasios jėga, drabužiai taip pat svetimi. Dorybingas žmogus – tai atletas, kuriam malonu kautis nuogam; jis niekina visus menkaverčius papuošalus, kurie trukdytų jam parodyti savo jėgą ir kurių dauguma buvo išgalvoti tik kokiam nors luošumui paslėpti.
Kol menas mūsų manieras apdailino ir mūsų aistras išmokė paruošta kalba kalbėti, mūsų papročiai buvo šiurkštūs ir paprasti, bet natūralūs, ir skirtingas elgesys iš karto apie charakterių skirtingumą liudijo. Žmonių prigimtis iš esmės nebuvo geresnė, bet žmonės jautėsi saugūs, nes lengvai suprasdavo vienas kitą, ir šis pranašumas, kurio vertės mes jau nebesuvokiame, saugojo juos nuo daugelio ydų.
Nūnai, kai pinklios suktybės ir subtilesnis skonis meną patikti pavertė tam tikrais principais, mūsų papročiuose įsiviešpatavo žemas, apgaulingas vienodumas, ir visi protai atrodo tarsi nulieti pagal vieną formą: mandagumas amžinai kažko reikalauja, padorumas įsako, mes nuolat vadovaujamės papročiais, bet niekad – savo pačių protu. Žmonės jau nebedrįsta atrodyti tokie, kokie jie iš tikrųjų yra, ir šiame užburtame rate šie žmonės, sudarantys bandą, vadinamą visuomene. Atsidūrę vienodose sąlygose, visi darys tą patį, jeigu tik galingesnės priežastys nenukreips jų kita linkme. Niekada gerai nežinai, su kuo turi reikalų: vadinasi, norint pažinti savo draugą. reikia laukti didelių įvykių, t. y. laukti, kai tam jau nebėra laiko, nes kaip tik dėl šių įvykių ir buvo svarbu sužinoti, kas tavo draugas.
Kokia ydų virtinė lydi šį netikrumą. Nebėra nei nuoširdžios draugystės, nei tikros pagarbos, nei pagrįsto pasitikėjimo. Įtarinėjimai, nepasitikėjimas, baimė, šaltumas, santūrumas, neapykanta, išdavystė nuolat slepiasi po šiuo įprastu ir klastingu mandagumo šydu, po šiuo taip išgirtu geru išsiauklėjimu, už kurį mūsų amžiaus kultūringumui turime būti dėkingi. Niekas jau nebemini balsu visatos valdovo vardo, bet burnoja prieš jį, ir mūsų ausies tai nė kiek nerėžia. Žmonės jau nebeaukština savo nuopelnų, bet jie mažina kitų žmonių nuopelnus. Niekas grubiai nebeįžeidinėja savo priešo, bet moka jį gudriai apšmeižti. Nacionalinė nesantaika gęsta, bet drauge gęsta ir meilė tėvynei. Paniekos vertą nemokšiškumą pakeičia pavojingas pironizmas. Atsiranda neleistinas nesaikingumas, negarbingos ydos; tačiau kai kurios ydos pavadinamos dorybėmis. Reikia jų turėti arba apsimesti, kad jų turi. Tegu kas tik nori garbsto mūsų laikų išminčių santūrumą; aš jame tematau vien rafinuotą ištvirkimą, kuris, kaip ir dirbtinis paprastumas, mano pagyrimo nenusipelno*.
* Aš mėgstu, sako Montenis, pokalbį ir ginčą, bet tik su nedaugeliu ir siaurame rate, nes būti reginiu šio pasaulio galingiesiems ir parodai išstatyti savo protą bei sugebėjimą plepėti aš laikau padorų žmogų žeminančiu dalyku. Toks yra amatas visų mūsų išminčių, išskyrus vieną.
Štai kokie švarūs pasidarė mūsų papročiai; štai kaip mes tapome dorybingais žmonėmis. Literatūra, mokslai ir menai turi teisę reikalauti, kad jų vaidmuo šioje išganingoje metamorfozėje būtų deramai įvertintas. Aš pridursiu tik vieną samprotavimą: jeigu kokių nors tolimų kraštų gyventojas pamėgintų susidaryti europietiškų papročių vaizdą, remdamasis mokslų būkle mūsų šalyse, mūsų menų tobulumu, mūsų teatrinių vaidinimų padorumu, mūsų manierų švelnumu, mūsų kalbų nuoširdumu ir tuo, kaip įvairaus amžiaus žmonės nuo aušros iki tamsos tarytum tik ir stengiasi pralenkti vienas kitą paslaugumu, tai tas vaizdas būtų visiškai priešingas tikrovei.
Ten, kur nėra jokio rezultato, nėra ko ieškoti ir priežasties; bet čia rezultatas neabejotinas – akivaizdus sugedimas; ir mūsų sielos tvirko, tobulėjant mūsų mokslams ir menams. Ar galima tvirtinti, kad ši nelaimė būdinga tik mūsų amžiui? Ne, ponai, mūsų tuščio smalsumo sukeltos bėdos senos kaip pasaulis. Kasdieniniai vandenyno potvyniai ir atoslūgiai ne daugiau susiję su planetos, šviečiančios mums naktimis, judėjimu, kaip papročių ir dorumo likimas – su mokslų ir menų laimėjimais. Žmonės matė, kaip dorybė išnyko, kylant jų spindesiui vis aukščiau virš mūsų horizonto, ir šis reiškinys pastebimas visur ir visada.
Štai, pavyzdžiui, Egiptas – ši pirmoji visatos mokykla,- palaimingo klimato šalis po variniu, įkaitintu dangumi; pažvelkite į šią garsią šalį, iš kurios kadaise Sezostris išvyko užkariauti pasaulio. Ši šalis tampa filosofijos ir dailiųjų menų motina, bet netrukus po to ją nugali Kambizas, o vėliau graikai, romėnai, arabai ir pagaliau turkai.
Štai, pavyzdžiui, Graikija, kur kadaise gyveno didvyriai, dukart nugalėję Aziją, vieną kartą prie Trojos, o kitą – prie savo pačių namų. Gimstanti literatūra dar nepaliko sugedimo pėdsakų Graikijos gyventojų širdyse; bet menų vystymasis, papročių irimas ir Makedoniečio jungas atėjo iškart vienas po kito; ir Graikija, kaip visada išsimokslinusi, kaip visada gašli ir kaip visada pavergta, joje vykusių perversmų dėka tik naujus valdovus tegaudavo. Visa Demosteno gražbylystė niekaip negalėjo atgaivinti prabangos ir menų nualinto organizmo.
Enijų ir Terencijų laikais – štai kada piemens įkurta ir žemdirbių išgarsinta Roma pradeda smukti. Bet po Ovidijų, Katulų, Marcialių ir tos minios nepadorių rašytojų, kurių vien tik vardas verčia raudonuoti, Roma, kadaise buvusi dorybės šventove, virsta nusikaltimų arena, tautų gėda ir barbarų žaislu. Ši pasaulio sostinė galų gale krito, neišlaikiusi jungo, kurį pati daugeliui tautų uždėjo, ir jos žlugimo išvakarėse vienam jos piliečiui buvo suteiktas „gero skonio arbitro” titulas.
O ką man sakyti apie tą Rytų imperijos centrą, kuris pagal savo padėtį lyg ir turėtų būti viso pasaulio centru, apie tą mokslų ir menų, veikiau iš apdairumo, o ne dėl barbariškumo iš likusios Europos dalies išvarytų, prieglobstį? Visa, kas ištvirkimuose ir sugedime yra gėdingiausia, išdavystėse, nužudymuose ir nunuodijimuose – juodžiausia, nusikaltimų masėje – žiauriausia,- visa tai ir sudaro Konstantinopolio istorijos pagrindą; štai tas tyrasis šaltinis, iš kurio pas mus prasismelkė žinios, kuriomis puikuojasi mūsų amžius.
Bet kam ieškoti tiesos įrodymo tolimoje praeityje, jeigu ji ir dabar akivaizdžiai patvirtinama? Azijoje yra šalis, kurioje literatūra gerbiama ir netgi padeda pelnyti aukščiausius valstybės postus. Jeigu mokslai taurintų papročius, jeigu jie mokytų žmones pralieti kraują už savo tėvynę, jeigu jie žmonėms įkvėptų narsumą, tai Kinijos tautos turėtų būti išmintingos, laisvos ir nenugalimos. Bet jeigu joms būdingos visos ydos, jeigu joms visi nusikaltimai įprasti, jeigu nei ministrų išsimokslinimas, nei įstatymų išmintingumas, nei šios didžiulės imperijos gyventojų gausumas negalėjo apsaugoti jos nuo tamsaus ir storžievio totoriaus jungo, tai ar pravertė jai visi jos mokslininkai? Kokia gi nauda šaliai iš tos garbės, kuria jie gausiai apdovanoti? Nebent ta, kad joje vergai ir piktadariai gyvena!
2000 m. gegužės 5 d. įkurtas elektroninis (ISSN) leidinys – mokslui, švietimui, pramogoms ir gyvenimiškoms aktualijoms skirtas portalas www.straipsniai.lt, kovojantis su kasdienine rutina. Šiandien portale paskelbta virš 15000 straipsnių ir naujienų.