NSO

1957-ųjų lapkritį AF raketų kūrimo inžinierius James Strokes (prie Alamogordo, Niu Meksikas) važiavo greitkeliu, kai milžiniškas ovalo formos orlaivis praskriejo virš jo apie 1500 ar 2000 mylių greičiu. Kiti liudininkai irgi jį matė. Stokes radijas nutilo ir variklis užgeso, laivui skrendant virš jo. Jis sėdėjo ir su nuostaba stebėjo, kaip tas dingsta už horizonto.

1959 m. vasario 24 d. Amerikos avialinijų DC-6 skrido virš Pensilvanijos į Detroitą. Pilotavo kapitonas Peter W.Killian ir pirmasis padėjėjas John Dee. Keleivių buvo nemažai. Netikėtai 3 dideli ryškūs apvalūs arba disko formos orlaiviai pasirodė netoliese. Taip pat netikėtai jie pranyko tamsoje. Kapitonas Killian su 15 m. ir 4 mln. mylių skraidymo patirtimi, apie įvykį papasakojo spaudai. AF jį užsipuolė. Jie sakė, kad tai buvo trys žvaigždės už debesų. Killian atsakė, kad tai neįmanoma, nes dangus virš jų buvo visiškai giedras. Debesys buvo 3500 aukštyje. Kaip tada galima matyti žvaigždes už debesų esant 5000 aukštyje? Amerikos avialinijos palaikė pilotą ir pasakė, kad kiti irgi dažnai regi NSO tame pačiame rajone. Tada AF "New York Herald Tribune" reporteriui pasakė, kad liudininkai buvo tiek girti, kad neprisimena, ką matė.

1953 m. lapkričio 23 d. Truax AFB antžeminė radarų stotis pastebėjo nežinomą "taikinį" virš Soo užtvankos. Buvo paskelbtas pavojus ir iš netoliese esančio Kinross aerodromo pakilo F-89 C Scorpion naikintuvas pilotuojamas 1 laipsnio leit. Felix Moncla, o užpakalinėje sėdynėje prie radaro buvo 2 laipsnio leit. R.Wilson. Antžeminis valdymo centras nukreipė 500 mylių per valandą skriejantį reaktyvinį naikintuvą link taikinio pranešęs, kad šio kursas pasikeitė. R.Wilson turėjo problemų sekant taikinį, tad lėktuvui komandas tebesiuntė centras. Po 30 min. naikintuvas pradėjo artėti prie objekto, šiam greitėjant virš Superion ežero. Pagaliau radare taškai susiliejo. Centras pamanė, kad naikintuvas yra virš taikinio ir taškai vėl susilies naikintuvui atsidūrus už jo.

Fenkins nusijuokė, bet tada pamatė jos veido išraišką. Jis pašoko ir pripuolė prie priešingo lango, Bourland trynėsi už jo. Iš apšviestos salės lįkstė nebuvo tokia ryški. Jenkinsui ji atrodo kaip dėmė keistos raudonos šviesos. Tai buvo nepanašu į nieką, ką jis žinojo, o jis žinojo visus lėktuvų tipus. Adickes pabandė dar kartą atsargiai priartėti prie Lėkštės. Kai objektas vėl pasitraukė, jis staigiai pasuko, kad skrietų tiesiai į jį. Akimirksniu švytintis diskas nunėrė. Mažiau kaip per sekundę jis nusileido 1500 pėdų judėdamas į šiaurę už South Bend. Jo greitis buvo iki 400 mylių.

Kaip rodo praktika, beveik visus "pagrobtuosius" kankino vadinamasis miego paralyžius - būsena, kai bundančios smegenys gąsdinančius pojūčius ir baisius personažus iš sapnų pasaulio perkelia į realų gyvenimą. Tokie žmonės išgyvena panašų stresą, koks kankino Vietnamo karo veteranus.
Anot apklausų duomenų, dešimtys tūkstančių amerikiečių tvirtina, kad buvo susitikę su ateiviais - tai fenomenas, kurį režisierius Stevenas Spielbergas nagrinėjo savo seriale "Taken". Harvardo universiteto psichologijos mokslų daktaras Richardas McNally ištyrė dešimtį suaugusių žmonių, kurie tvirtina buvę pavogti ateivių.

Deja, C. Saganas nesusilaiko nuo pagundos veikale "sudoroti" savo oponentus. Kai kurie skyriai specialiai paskirti konkrečių burtininkų demaskavimui. Knygoje ne tik bešališkai pateikiami mokslo pasiekimai ir sudirbamas prietaringumas, skaitytojas tiesiog raginamas susivilioti "mokslo šviesa". Keletas idėjų, kurios galėjo būti studijuojamos, pasimeta besaikio moralizavimo apie mokslo padėtį prietaringųjų tamsiųjų jėgų atžvilgiu. Autoriaus rankoje mokslas ne žvakė, kaip kad sakoma pavadinime, tai - kardas, kuriuo C. Saganas knygoje kovoja prieš oponentus ir šarlatanus. Kažkodėl rimto mokslininko veikale tai sudaro visiškai priešingą įspūdį, tarsi autorius neturėtų kaip kitaip juos įveikti. Ir išviso ar reikia su jais kovoti ?...

Danguje matomi objektai ir reiškiniai, kurių pasirodymo nepavyksta paaiškinti žinomais gamtos ir technikos objektais ir reiškiniais. Dažnai siejami su kitų civilizacijų erdvėlaiviais. Daugiausia matomi mažai kvalifikuotų stebėtojų. Yra daug liudininkų, neva mačiusių NSO ir ufonautus iš arti ir turėjusių su jais kalbinių ir fizinių kontaktų. Ufonautika laikoma pseudomokslu.

Etnokosmologijos terminas atsirado todėl, kad mūsų darbas prasidėjo nuo mūsų protėvių kosmologinio pasaulio modelio (o tai ir būtų etnokosmologinis modelis) fragmentų rinkimo mūsų kultūrinio paveldo sluoksniuose. Etnokosmologijos sąvoka gimė čia, ant Kaldinių kalvų Molėtų krašte, Astronomijos observatorijoje. Mano bičiuliai Libertas Klimka ir Juozas Algimantas Krikštopaitis sukrovė etnokosmologijos idėjų dvasinį kraitį ant Kaldinių kalno. Astronomijos observatorijoje kasmet į baigiamąją konferenciją rinkdavosi Lietuvos mokslo istorikai, rengėme seminarus ir plenerus dailininkams. Ilgomis bemiegėmis naktimis pokalbiuose ir diskusijose ryškėjo etnokosmologijos prasmė ir būtinybė.

Visų pirma mūsų draugai ateiviai gali keliauti kosminiais laivais ir mus aplankyti. Tai būtu geriausias bendravimo metodas - veidas į veidą. Gaila, bet nepaisant visų Rosvelų, žmonių pagrobimų ir bendravimų, nėra nei vieno mokslinio įrodymo, kad ateiviai kada nors lankėsi mūsų planetoje. Nei vieno. Energijos kiekis ir laiko tarpas reikalingas keliauti tarp žvaigždžių yra toks didelis, kad reikalingas labiau "ekonomiškas" būdas. Atlikę paprastus paskaičiavimus, mes įsitikinsime, kad net jei kas ir išrastu kosminį laivą su efektyviausių varikliu (Start Trek'o fanai bus pamaloninti žinodami, kad tai materijos ir antimaterijos sąveika), tai kelionė pirmyn ir atgal iki artimiausios žvaigždės Kentauro alfos tuktų 20 metų, o reikalingos energijos užtektu apšviesti ir šildyti milijoną namų trisdešimt milijonų metų. ir šioje kelionėje galėtu dalyvauti tik keletas žmonių keleiviais. Tai nėra ekonomiškas būdas bendrauti nes šių dienų kainomis energijos sąnaudos kainuotu virš $30 kvadrilijonų (1015) . Ar galite įsivaizduoti nežemišką visuomenę skiriančią tokį kiekį resursų, kad nusiųstu keletą savo atstovų draugiškam vizitui? Žinoma, jie galėtu pasiųsti tūkstančius lengvų palydovų, skelbiančių apie jų egzistavimą ir siunčiančių surinktą medžiagą atgal, bet tai vis tiek labai brangu laiko ir resursų atžvilgiu. Net jei męs norėtumėme tikėti erdvės iškreipimais, laiko duobėmis ir kitais mokslinės fantastikos stebuklais jie taip ir liks fantastika.

Kokio tipo signalą męs turime tikėtis? Ko turime ieškoti? Yra dvi galimybės. Arba kita civilizacija specialiai siunčia signalus, norėdama patraukti mūsų dėmesį, arba kaip męs, užsiima savo reikalais ir kai kurie iš signalų "prasiveržia" į išorinį kosmosą. Žemė pati to nenorėdama transliuoja labai daug informacijos. Mūsų radijo ir televizijos siųstuvai labai galingi. Mūsų kariniai radarai dar stipresni. Męs transliuojame jau beveik 50 metų, taigi mūsų signalai yra už maždaug 50 šviesmečių. Nelabai toli, bet męs vis dar kūdikiai technologijoje. Atrodo, mums reiktu ieškoti tokio pasiklydusio signalo ir tuo pačiu tikėtis priimti visus mums specialiai siųstus pranešimus.

Didžiausias pasaulyje radijo teleskopas, taip pat naudojamas ir SETI yra Arecibo Radijo Teleskopas, Puerto Riko šiaurės vakaruose. Teleskopo lėkštė, turinti 305 metrus skersmens yra išdėstyta karstinėje įduboje. Kad geriau įsivaizduotumėte šio disko dydį, pagalvokite, kad reiktu 10 milijardų avyžinių dribsnių norint užpildyti diską iki kraštų. Vis dar sunku įsivaizduoti? Šio disko plotis yra daugiau nei 20 akrų ar 26 futbolo aikštelės! Diskas atspindi ir koncentruoja silpnus radijo signalus į priimančią anteną esančią 125 metrų aukštyje. Kadangi diskas yra fiksuotas ir negali judėti, priimančios antenos yra sumontuotos ant išlenkto laikiklio, galinčio stebėti objektus nutolusius nuo zenito iki 20 laipsnių. Šie laikikliai savo ruožtu pastatytas ant bėgių, įgalinančių antenas stebėti dangumi judančius objektus. Šios dvi judėjimo galimybės suteikia antenai galimybę stebėti didelę dangaus dalį.

Įsivaizduokite žmogų su garsiu švilpuku stovinčiu didelėje, triukšmingoje minioje. Švilpukas turi labai specifinį garsą ar toną. Jei jūs naudotumėtės savo ausimis, kurios gaudo garsus plačiame diapazone, minios garsai užgožtu švilpimą. Iš kitos pusės kas jei jūsų ausys būtų nustatytos priimti tik švilpuko tono garsus? Didžioji dalis minios triukšmo taip ir liktu neišgirsta, nes jos garsai nepakliūną į švilpuko dažnį, kuriam jūs esate nusistatęs. Bet švilpukas skambėtu garsiai ir aiškiai. Tuo pačiu metodu SETI@home klausosi gaudybę tiksliai nustatytų dažnių kuris išsiskiria iš aplinkinio triukšmo.Su jūsų pagalba, SETI@home atlieka pačią detaliausią ir tiksliausią paiešką. kokia kada nors tik buvo atliekama. Jūsų kompiuteris "klausysis" dangaus signalų kurių plotis tik 0.07 Hz.