Mano garaže gyvena ugnį spjaudantis drakonas (tam pirma reikia turėti garažą, bet nekreipkime dėmesio į šią smulkmeną). Visai rimtai. Norite patikrinti – prašau! – Nematote?, o taip juk tai – nematomas drakonas. Vis dar norite įsitikinti ? sakote, miltų pabarstyti, bet juk jis skraido… Infraraudonųjų spindulių matuoklį panaudoti, bet ta ugnis kuria jis kvėpuoja – neskleidžia karščio, ir išvis, bekūnis tai drakonas, iš kito matmens. Jūs tvirtinate, kad aš neturiu drakono ?!?! Taigi štai jis – garaže!

Kaip rašo knygos viršelyje: “Turbūt nė vienas XX a. žmogus tiek nedavė kosmose mokslui kiek Carlas Saganas (1934-1996). Jis apdovanotas NASA medaliais už išskirtinę visuomeninę veiklą, jo vardu pavadintas asteroidas […]. Aistringai tikėjęs NSO ir kosminių kontaktų galimybėmis, inspiravęs NASA veiklą Amerikoje, įkūręs pasaulinę Planetų studijų draugiją ir buvęs jos prezidentu, C. Saganas aštuoniose savo knygose sensacijų mėgėjams iškelia mokslo tiesą. […]”

Skaitant man prisiminė didžiausieji sovietiniai magai – Kašpirovskis, Čiumakas (“siūlau pratęsti malonumą ir išgerti šiuos tris litrus mano įkrauto vandens per 10 minučių…” prisimenate?), o ir vietinių “ekstrasensų” matančių nematomus ir neįrodomus dalykus, kaip drakonas garaže, pilna. Tačiau ten, kur autorius rašė savo kūrinį, viso to turėtų būti bent keliasdešimt kartų daugiau, ir to pertekliaus poveikis aiškiai jaučiamas pačioje knygoje.

Pirmuose skyriuose, kuriuose nagrinėjamas raganavimo ir prietarų fenomenas, imama šiokia tokia istorinė perspektyva – autorius daro keletą įdomių išvadų. Pavyzdžiui, diskusija apie visur matomus veidus, cituoju: “[…] figūrų atpažinimo mechanizmas veikia taip sklandžiai, kad dėl nenumatyto šalutinio poveikio kuriame veidą iš detalių maišaties ir kartais įžvelgiame veidus ten, kur jų nėra” (60-61p.) Daroma prielaida, kad žmogus pagal savo prigimtį yra prietaringas, nes primityviosios religijos remiasi prietarais; mokslui darant pažangą, vis mažiau lieka “tamsių” sričių ir žmogus stengiasi instinktyviai surasti sau tokią sritį; taip atsiranda J.R.R. Tolkien’o herojai garažuose, užtaisytas vanduo ir gydymo seansai per televizorių.

Toliau autorius atskleidžia mokslinio metodo esmę, t.y. hipotezių paskelbimą ir jų įrodymą. Suformuluota, bet neįrodyta hipotezė nėra teorijos dalis. Tam, kad hipotezė būtų įrodyta, atliktas eksperimentas turi ją patvirtinti, ir tik tada sakoma, kad hipotezė teisinga tik tomis sąlygomis, kuriomis yra atliktas eksperimentas. Kokiu gi mokslu remiantis aš įrodysiu hipotezę, kad mano garaže yra drakonas ?… O įmanoma įrodyti, kad jo ten nėra?… Pasirodo – įmanoma, paimkim keletą aptikimo būdų, papurškime dažais, panaudokime infraraudonųjų spindulių daviklį – rezultatą gausime vienodą: drakono mano garaže nėra. Kuri hipotezė teisinga – kiekvienas, manau, turi nuspręsti pats sau. Man, kaip žmogui niekad nesusidūrusiam su tuo, ko negalima paaiškinti egzistuojančio pasaulio reiškiniais, drakono garaže nėra.

Deja, C. Saganas nesusilaiko nuo pagundos veikale “sudoroti” savo oponentus. Kai kurie skyriai specialiai paskirti konkrečių burtininkų demaskavimui. Knygoje ne tik bešališkai pateikiami mokslo pasiekimai ir sudirbamas prietaringumas, skaitytojas tiesiog raginamas susivilioti “mokslo šviesa”. Keletas idėjų, kurios galėjo būti studijuojamos, pasimeta besaikio moralizavimo apie mokslo padėtį prietaringųjų tamsiųjų jėgų atžvilgiu. Autoriaus rankoje mokslas ne žvakė, kaip kad sakoma pavadinime, tai – kardas, kuriuo C. Saganas knygoje kovoja prieš oponentus ir šarlatanus. Kažkodėl rimto mokslininko veikale tai sudaro visiškai priešingą įspūdį, tarsi autorius neturėtų kaip kitaip juos įveikti. Ir išviso ar reikia su jais kovoti ?…

Nusipirkęs šią knygą tikėjausi kažko panašaus į S. Kanišausko “Kur jūs, ateiviai iš kosmoso”, sprendžiant pagal autorių – knyga tikrai atrodė lygiavertė, o gal ir geresnė. Nusivyliau. S. Kanišauskas, gana objektyviai išdėsto du požiūrius ir palieka skaitytojui rinktis kas jam yra priimtiniau. C. Saganas gi primygtinai ragina atsisakyti prietarų tamsos ir atsigręžti į mokslo šviesą. Pradėjęs skaityti knygą su užsidegimu, gana greit supratau, kad padariau klaidą, bet nebesinorėjo mesti šalin; tik todėl ir perskaičiau iki galo. 470 puslapiuose autorius priskaito tiek moralų skaitytojui ir šiaip prietaringiems tamsuoliams, kad turbūt kai kurie iš savo tėvų yra mažiau girdėję. Perskaičius knygą liko tik kartėlis dėl beprasmiškai išleistų kelių litų ir sugaišto laiko.

***

Carl Sagan
“Demonų apsėstas pasaulis
(Mokslas kaip žvakė tamsoje)”
Orig.: “The Demon-Haunted World: Science as a Candle in the Dark”

Vilnius, Tyto alba, 2001, 481(7) p.
Iš anglų k. vertė Ilona Kukenytė

Žanras: mokslo populiarinimas

Apžvelgė: Raimundas Tuminauskas, (c)

Views All Time
Views All Time
4163
Views Today
Views Today
1
0 0