NSO

Kaip praneša Associated Press naujienų agentūra, JAV valdžia ėmėsi visų priemonių, kad būtų aptiktos keisto JAV padangėje pastebėto lazerio spindulio atsiradimo priežastys. Spindulys pasirodė tuo metu, kai netoliese 2550 metrų aukštyje skrido keleivinis lėktuvas - stiprios šviesos spindulių pluoštas buvo aptiktas pirmadienį po to, kai pilotai nuo tarptautinio Cleveland Hopkins aerouosto jau buvo nuskridę 24 km.

Neseniai Rusijos spec. tarnybos padarė, atrodo, neįtikėtiną dalyką: daugelis KGB archyvų dokumentų, susijusių su NSO stebėjimais ir turinčių žymą „Visiškai slaptai“, buvo išslaptinti ir paskelbti! Tai, kad visagalė KGB domėjosi neatpažintų ir anomalių objektų problema, daug kam visai nebuvo paslaptis. Iš išslaptintų dokumentų matyti, kad Rusijos teritorijoje NSO buvo pastebimi pakankamai dažnai. Ypatingai jie „mėgo“ karines bazes, kariuomenės dislokacijos vietas ir įvairiu strateginius objektus. Be jų „globos“ nelikdavo ir kariniai laivai (įskaitant povandeninius), lėktuvai, kosmodromai ir kosminės stotys. Pranešimai apie pastebėtus neatpažintus objektus pradėjo plaukti iškart po Pirmojo Pasaulinio Karo, tačiau archyvuose turima liudijimų ir apie dar prieš karą su NSO įvykusius „susitikimus“, pavyzdžiui, 1934 metais keletas mokomąjį skrydį atliekančių ukrainiečių pilotų vakarėjančiame danguje pastebėjo keistą, dideliu greičiu lekiantį ugninį rutulį. Aišku, lakūnams prie jo prisiartinti nepavyko, nes po kelių minučių rutulys dingo iš akių. Pamačius neįprastą reiškinį, lėktuvai tučtuojau buvo grąžinti į bazę, kur susijaudinę lakūnai vadovybei pranešė matę keistą objektą.

Maskvoje, Pliuščicho gatvėje, yra devynaukštis plytinis namas, kažkada priklausęs elitiniams CK (Centro komiteto) darbuotojams. Paskui namo pastogėje pradėjo rinktis to rajono valkatos, kelti ten orgijas ir netgi susikūrė laužą. Susirinkę namo gyventojai nusprendė įdėti užraktą ir duris į palėpę rakinti. Žinoma, palėpės gyventojų apie tai niekas neįspėjo. Valkatoms susikūrus laužą, sprogo palėpėje buvę dujų vamzdžiai. Žmonės šoko prie palėpės durų, bet jos buvo užrakintos. Nuo to laiko kiekvieną naktį iš pirmadienio į antradienį, apytikriai nuo pusės antros iki be penkiolikos dvi iš palėpės pasigirsta riksmai ir bildesys. Kartą viršutiniųjų aukštų gyventojai nuėjo pasižiūrėti, kas ten dedasi. Priartėję prie durų, jie pajuto, kad už jų "kažkas realaus", bet įeiti neišdrįso. Po to pastogę apžiūrėjo milicija, bet nieko neaptiko.

Įsivaizduokite, kad pas jus atvažiavo svečių ir jūs nutarėte nusifotografuoti. Spragtelėjote. Išryškinote. Keistas dalykas - nuotraukose pamatėte tai, ko fotografuojant nesimatė. Būtent tokia istorija nutiko vienam Pamaskvės gyventojui. Dviejose nuotraukose, taip pat ir jų negatyvuose, matyti kažkas paslaptingo. Galima įžiūrėti kažkieno ranką, ne taip aiškiai - kažką panašaus į galvą, veidą. Lyg kas nors žiūrėtų iš gatvės į kambarį. Bet juk čia septintas aukštas. Kas tai? Kažkas panašaus yra ir dar vienoje nuotraukoje, paimtoje iš asociacijos "Neatpažintųjų ekologija" archyvų. Ši istorija nutiko 1988 metų vasarį Sankt Peterburgo priemiestyje Vsevoložske. Vakare šeima, gyvenanti vieno aukšto mediniame name, išgirdo stiprų ir duslų trenksmą, panašų į sprogimą. Ir iš karto - sudužusio stiklo garsas. Išbėgo į kiemą - sniegas lygus, jokio pėdsako.

Lietuvos etnokosmologijos muziejus - tai galimybė vienu laiku ir vienoje vietoje kultūriniu, moksliniu ir švietėjišku aspektu pažvelgti į tuos žinojimo trupinius, kuriuos įvairiose istorinėse epochose surinkome skirtingomis priemonėmis ir skirtingais metodais - tikėjimu, nuojauta, teleskopu, raketa, kompiuteriu, teptuku ar plunksna, susiduriant su NSO objektais, išgyvenant didingos nuostabos jausmą ar lyrinį susižavėjimą, skaičiuojant horoskopus ar Mėnulio įtaką augalų derlingumui. Etnokosmologija - tai tų saitų su Visata visuma. Vien tik etnine jos nepavadinsi. Tai visų mūsų, visų Žemės žmonių saitas su Kosminiu pasauliu.

Praktiškai visi dailininkai „Skraidančią Lėkštę“ įsivaizdavo taip pat, ar bent jau panašai. Aišku, kiekvienas iš jų vis pridėdavo po truputi elementų iš savo fantazijos. Vokiečiai ši aparatą vadino „FLUGKREISEL“, kas išvertus reiškia – Skraidantis Vilkelis. Aparatas iš tiesų panašus savo forma į vilkelį, galbūt vokiečių mokslininkams ir davė šią idėja toks paprastas ir elementarus žaislas kaip vilkelis. Straipsnis laikraštyje buvo labai populiarus ir sulaukė plataus atgarsio, todėl 1952 metais jis buvo dar kartą perspausdintas. Dar po vienerių metų mirė pagrindinis “skraidančios lėkštės” liudininkas Rudolph‘as Schriever‘is, tačiau jo pasakojimas apie šį unikalų aparatą visam laikui išliko NSO istorijoj.