Šmėklos beldžiasi į duris
Maskvoje, Pliuščicho gatvėje, yra devynaukštis plytinis namas, kažkada priklausęs elitiniams CK (Centro komiteto) darbuotojams. Paskui namo pastogėje pradėjo rinktis to rajono valkatos, kelti ten orgijas ir netgi susikūrė laužą. Susirinkę namo gyventojai nusprendė įdėti užraktą ir duris į palėpę rakinti. Žinoma, palėpės gyventojų apie tai niekas neįspėjo. Valkatoms susikūrus laužą, sprogo palėpėje buvę dujų vamzdžiai. Žmonės šoko prie palėpės durų, bet jos buvo užrakintos. Vis labiau įsiliepsnojant ugniai, valkatos rėkė ir daužė duris. Kada ugniagesiai užgesino gaisrą, pastogėje rado aštuonis apdegusius lavonus.
Nuo to laiko kiekvieną naktį iš pirmadienio į antradienį, apytikriai nuo pusės antros iki be penkiolikos dvi iš palėpės pasigirsta riksmai ir bildesys. Kartą viršutiniųjų aukštų gyventojai nuėjo pasižiūrėti, kas ten dedasi. Priartėję prie durų, jie pajuto, kad už jų „kažkas realaus”, bet įeiti neišdrįso. Po to pastogę apžiūrėjo milicija, bet nieko neaptiko.
Aiškintis santykius su sudegusių valkatų dvasiomis ėmėsi profesionalus ekstrasensas, vaiduoklių medžiotojas Nikolajus Romanovas su savo pasekėjais. Žinoma, tam jie buvo gerai pasiruošę: su savimi turėjo pašventintus kryžius, veidrodinius akinius, kad ano pasaulio būtybės negalėtų prasiskverbti ir apsigyventi gyvo žmogaus kūne, fotoaparatus su didelio jautrumo juostomis, magnetofonus, kitus kovai su vaiduokliais reikalingus daiktus. Pačią vaiduoklių „medžioklę” Nikolajus Romanovas aprašo taip: „Šmėklų pasirodymo akimirką pajunti labai greit,- lyg kas tave apipila šaltu vandeniu. Darosi šalta, organizmas praranda energiją. Ją sugeria kažkokia erdvėje atsiradusi „skylė”. Po to iš ten kažkas pasirodo. Jauti, kad tavo veidą palietė kažkoks drėgnas voratinklis. Pajusti – dar tik pusė darbo, reikia dar ir pamatyti.
Stebėtojas, keisdamas šviesos filtrus akiniuose, lengvai pastebi pradėjusius formuotis plazminius darinius. Jau girdėti ir garsai (žmogaus kalbos organai tokių skleisti negali). Tai primena kažkokį sintezatorių. Kada akys pripranta prie tamsos, pastogės gale, prie durų, mes pamatėme grupę šešėlių – keletą šmėkliškų figūrų. Fotojuostoje jie išėjo šviesūs. Kada šmėklos ėjo pro mus, visi pajutome nuo jų sklindančias kažkokio beviltiško siaubo bangas. Aiškiai girdėjome smūgius į duris. Visa tai tęsėsi 14,5 minutės – lygiai tiek, kiek truko gaisro tragedija pastogėje. Žmonės tada degė gyvi. Jie tikėjo, kad išsigelbės išbėgę pro duris. Uždaros erdvės baimė ir neišvengiamos žūties suvokimas pagamino energetines emocijas.
Oras ir sienos, kaip mano vaiduoklių medžiotojas, turi atmintį. Tuo labiau, kai sienos medinės. Norint panaikinti tokią informaciją, reikia atlikti patalpų kapitalinį remontą – nuimti visas medines detales. Vienas žymiausių pomirtinio gyvenimo tyrinėtojų Igoris Vinokurovas sako, kad vaiduokliai – tai nerandančios ramybės nužudytų, nukankintų ar tragiškai žuvusių žmonių dvasios.
Ką daryti, jeigu susitinki su vaiduokliu? Svarbiausia – neliesti jo, nemesti į jį jokių daiktų, nors parėkauti galima, nes šmėkla nepakenčia garsaus riksmo ir pasišalina. Vaiduokliai kartais baudžia už lengvabūdišką poelgį su jais. Jeigu parodysite agresiją, jus gali paralyžuoti arba neteksite kalbos.
Igorio Vinokurovo nuomone, Maskvoje vaiduoklių apgyventame name nebūtina daryti remontą. Kai jie pradeda šūkauti ir belstis, tiesiog reikia atidaryti duris. Ir jie išeis. Rytą įvykio vietoje būtina atlikti apsišvarinimo apeigas – su maldomis ir bažnytiniais smilkalais. Kampuose uždegti žvakes, o grindis pabarstyti eglės šakutėmis, kad vaiduokliai užmirštų kelią atgal.
