NSO

Visko gali būti. Teoriškai įmanoma sukurti tokį erdvėlaivį, galintį skristi daug greičiau už šviesą. Štai mačiau įdomią laidą apie vieną fašistinės Vokietijos paslaptį. Vokiečiai per karą sukūrė aparatą, kuris skrido milžinišku greičiu, galėdavo atlikti šuolį laike ir erdvėje. Aparatas dingo be žinios. Jo ieškojo Ženevos ežere, kai kas net kėlė versiją, kad aparatas iki šiol paslėptas Antarktidoje. Buvo ir tokių mokslininkų, kurie tvirtino, kad jis persikėlė į praeitį, bet grįžti į musų laiką negalėjo. Vokiečių sukurtas aparatas buvo kaip du vandens lašai panašus į žemėje nufotografuotus neatpažintus skraidančius objektus. Visiškai įmanoma, kad kaip tik toks aparatas minimas egiptiečių, šumerų, kiniečių, inkų, majų ir actekų rašytiniuose šaltiniuose bei legandose. Nors tai skamba labai mistiškai, bet niekas to iki šiol kategoriškai to nepaneigė.

Buvo prieita prie minties žaibą susieti su NSO. Tai Marko Stenchoffo, dirbančio BUFORA (Anglija), ir Kembridžo universiteto profesoriaus Pol Deviso hipotezės. Pabrėždami ryšį su NSO, jie įvedė terminą “nestacionarus atmosferos fenomenas”. Ufologai mano, kad didelės kamuolinio žaibo formos gali būti ir NSO. Kai kada šie žaibai gali pakenkti, o kai kada prie jo gali net prisiliesti. Trys Rusijos mokslų akademijos mokslininkai tyrė 1300 stebėtų žaibų ir nustatė, kad 92 proc. kamuolinio žaibo trukmė mažesnė nei 100 sek., 28 proc. būna baltos spalvos. Rečiausi žalios spalvos žaibai.

Pranešimų apie „skraidančias lėkštes” gimtadieniu reikia laikyti 1944 gruodžio 14 dieną, kai Roiter agentūra pranešė apie „skraidančią lėkšę” matyta virš Vokietijos… Galima manyti, kad buvo pasakojama apie vieną iš daugelio, Vokietijoje jau pagamintų ir naudotų, taip vadinamų skraidančių skritulų. Pirmasis „skraidančios lėkštės” modelis Vokietijoje buvo pagamintas dar prieš 1924 metus. Tai buvo pirmas skridimui skirtas skritulys, kuris varomajai jėgai naudojo gravitaciją. Sisteminga „skraidančių lėkščių” gamyba Vokietijoje prasidėjo tuoj po to, kai 1934 birželio mėnesį Hitleris susitiko su V. Šaubergeriu (Viktor Schauberger). Isoterinių pažiūrių mokslininkas V. Šaubergeris jau ne vienus metus ekspermentavo su vidinės (Implosion) energijos varikliais.

Tuo labiau, kad geometrija yra tiesiog neatsiejama nuo erdvių, bet kiek kitaip, nei mes įpratę manyti. Prie geometrijos prijungus Vavilovo nupasakota optiką, galima pamatyti visai kitokį pasaulio vaizdą! Kad pamačiau, tai ir jums paporinsiu apie tas erdves, kurios gali būti vadinamos „nepakenčiama aplinką“. Pasakosiu be didelių įrodymų, nes vaizdingai papaskoti sudėtingus fizikinius reiškinius, jau vien todėl, kad fiszikiniai reiškiniai grindžiami vien susitarimais, yra per daug neįvaizdingas dalykas.

Buvo gal kokie 1923 – ji jūsų žmogiško buvimo metai, kai Edvinas Hubble padėjo pamatą tam jūsų, bet ne mano “BuuM”. Tas smalsuolis, susiveikė 2,5 metrų skersmens teleskopą ir pastebėjo tai, kad rausvi spinduliai visatoje turi kažkokią proporciją. Tikriau, jo kolega M. Slipher, apie 1912 ir be to 2,5 m teleskopo, pastebėjo, kad šviesos spektras ne taip pasiskirstęs visatoje, kaip jis tikėjosi. Jis, tas M. Slipher, visus nustebino tuo, kad pastebėjo daugiau rausvų spindulių, nei melsvų. Kaip krosnyje, kai blėsta sudegusios malkos. Kad jis jau mokslininkas, tai ir padarė mokslo išvadas, sakysime, kaip Dopleris su savo efektu. Pagaliau, tų stebėjimų išvada suformulavo Edvinas Hubble. Pagal jo išvadas galėtų būti taip, jog stebimi objektai viens nuo kito ir nuo mūsų tolsta. Ir dar – pasiutusiu greičiu, kuris greitėja!