NSO

Kokio tipo signalą męs turime tikėtis? Ko turime ieškoti? Yra dvi galimybės. Arba kita civilizacija specialiai siunčia signalus, norėdama patraukti mūsų dėmesį, arba kaip męs, užsiima savo reikalais ir kai kurie iš signalų "prasiveržia" į išorinį kosmosą. Žemė pati to nenorėdama transliuoja labai daug informacijos. Mūsų radijo ir televizijos siųstuvai labai galingi. Mūsų kariniai radarai dar stipresni. Męs transliuojame jau beveik 50 metų, taigi mūsų signalai yra už maždaug 50 šviesmečių. Nelabai toli, bet męs vis dar kūdikiai technologijoje. Atrodo, mums reiktu ieškoti tokio pasiklydusio signalo ir tuo pačiu tikėtis priimti visus mums specialiai siųstus pranešimus.

Didžiausias pasaulyje radijo teleskopas, taip pat naudojamas ir SETI yra Arecibo Radijo Teleskopas, Puerto Riko šiaurės vakaruose. Teleskopo lėkštė, turinti 305 metrus skersmens yra išdėstyta karstinėje įduboje. Kad geriau įsivaizduotumėte šio disko dydį, pagalvokite, kad reiktu 10 milijardų avyžinių dribsnių norint užpildyti diską iki kraštų. Vis dar sunku įsivaizduoti? Šio disko plotis yra daugiau nei 20 akrų ar 26 futbolo aikštelės! Diskas atspindi ir koncentruoja silpnus radijo signalus į priimančią anteną esančią 125 metrų aukštyje. Kadangi diskas yra fiksuotas ir negali judėti, priimančios antenos yra sumontuotos ant išlenkto laikiklio, galinčio stebėti objektus nutolusius nuo zenito iki 20 laipsnių. Šie laikikliai savo ruožtu pastatytas ant bėgių, įgalinančių antenas stebėti dangumi judančius objektus. Šios dvi judėjimo galimybės suteikia antenai galimybę stebėti didelę dangaus dalį.

Įsivaizduokite žmogų su garsiu švilpuku stovinčiu didelėje, triukšmingoje minioje. Švilpukas turi labai specifinį garsą ar toną. Jei jūs naudotumėtės savo ausimis, kurios gaudo garsus plačiame diapazone, minios garsai užgožtu švilpimą. Iš kitos pusės kas jei jūsų ausys būtų nustatytos priimti tik švilpuko tono garsus? Didžioji dalis minios triukšmo taip ir liktu neišgirsta, nes jos garsai nepakliūną į švilpuko dažnį, kuriam jūs esate nusistatęs. Bet švilpukas skambėtu garsiai ir aiškiai. Tuo pačiu metodu SETI@home klausosi gaudybę tiksliai nustatytų dažnių kuris išsiskiria iš aplinkinio triukšmo.Su jūsų pagalba, SETI@home atlieka pačią detaliausią ir tiksliausią paiešką. kokia kada nors tik buvo atliekama. Jūsų kompiuteris "klausysis" dangaus signalų kurių plotis tik 0.07 Hz.

Kas atsitiks jei paieška bus sėkminga? Kas jei nežemiškas signalas bus surastas? SETI bendruomenė yra susitarusi dėl "Principų deklaracijos" kuri numato kaip bus pranešta, jei nežemiškas signalas bus atrastas. Visų pirma, atradėjas turi visais įmanomais būdais patikrinti ar signalas yra tikrai nežemiškas. Tada atradėjas praneš kitiems specialistams, kad gautu nepriklausomą atradimo patvirtinimą. Jei ir šis testas bus išlaikytas, išradėjas naujieną viešai paskelbs moksliniam pasauliui, JTO generaliniam sekretoriui ir visuomenei. Visi surinkti duomenis bus viešai prieinami ir galės būti tiriami mokslininkų. Kaip matote, nepaisant visų "konspiracijos teorijų" nebus bandymų nuslėpti duomenis ar nepranešti visuomenei.

Didžiosios Britanijos vyriausybė žada paskelbti turimus duomenis apie šalyje stebėtus neatpažintus skaidančius objektus (NSO), taip daroma šiek tiek keičiant informacijos laisvės įstatymus.
Vienas iš skelbti žadamų dokumentų yra "Rendleshemo byla" ("Rendlesham File"), kuriame esama žinių apie keistus dalykus, stebėtus 1980 metais Rendleshemo miške, Rytų Anglijos Safolko grafystėje. Lig šiol tik 20 visuomenės atstovų yra matę šią bylą. Pasak tikinčių NSO buvimu, liudytojai, tarp kurių buvo ir keli greta esančios karinės bazės amerikiečių karininkai, matė, kaip miške dvi naktis iš eilės leidosi akinančiai šviesus erdvėlaivis.

Knyga "sukonstruota" labai įdomiai: perskaitęs pirmąją pusę neabejotinai patiki: buvo, buvo tie ateiviai Žemėje! Tai jie pastatė Egipto piramides, Velykų salų skulptūras, gal net atitempė Mėnulį, jie pavaizduoti Afrikos dykumose ir dogu statulėlėse… O perskaitęs antrą dalį lieki it musę kandęs: dauguma šių hipotezių "sudirbama" gana paprastais mokslinais argumentais, pasitelkiant vadinamąjį "Okamo skustuvo" metodą. Vis dėlto, perskaitęs šią knygą jautiesi smarkiai praturtėjęs ir "apsišarvavęs": tavęs jau nebegali apdumti laikraštininkai, spausdinantys JAV II pasaulinio karo oro pajėgų lėktuvų nuotraukas Mėnulio krateriuose, Marso sfinksus, Naskos aerodromus. Kaip rašė C. Sagan apie mokslą ir pseudo-mokslą: "Ir vis dėlto, tikrame moksle yra tiek daug ne mažiau stebinančių, dar paslaptingesnių dalykų, dar įdomesnių intelektinių iššūkių - taip pat ir dalykų, daug artimesnių tiesai".

Viena naujausių ir tobuliausių JAV skraidančių ''lėkščių'' ''Syper'' (Cypher) nesukėlė jokių sensacijų, nes ten, kur ji skraido, žmonėms paaiškinama, kad ji yra žmonių sukurta. Ją pagamino Sikorskio firma Stratforde (Konektikuto valstija). Ji yra 2 m skersmens, varoma dviejų rotorių, esančių vienas virš kito ir besisukančių priešingomis kryptimis. Rotoriai yra paslėpti po fiuzeliažu, todėl ''lėkštė'' gali atsitrenkti į medžių šakas, namus ar kitus objektus be jokių pasekmių. 110 kg aparatas gali išbūti ore 2 val. 30 min., jis patikimai valdomas radijo bangomis. Mažytis varikliukas išvysto 52 arklio jėgų galią. Aprūpintas videokameromis, aparatas žvalgo pavojingas ir žmogui sunkiai prieinamas vietas. Kariškiai ''lėkštę'' gali naudoti priešo žvalgybai miestų gatvėse, ji gali įskristi net į kiemus, gali skristi greitai ir lėtai, aukštai ir žemai. Neabejotina, kad ir mūsų rytinis kaimynas kuria panašias ''lėkštes'' ir kariškiai su šypsena dirgina naivių žmonių vaizduotę.

Visko gali būti. Teoriškai įmanoma sukurti tokį erdvėlaivį, galintį skristi daug greičiau už šviesą. Štai mačiau įdomią laidą apie vieną fašistinės Vokietijos paslaptį. Vokiečiai per karą sukūrė aparatą, kuris skrido milžinišku greičiu, galėdavo atlikti šuolį laike ir erdvėje. Aparatas dingo be žinios. Jo ieškojo Ženevos ežere, kai kas net kėlė versiją, kad aparatas iki šiol paslėptas Antarktidoje. Buvo ir tokių mokslininkų, kurie tvirtino, kad jis persikėlė į praeitį, bet grįžti į musų laiką negalėjo. Vokiečių sukurtas aparatas buvo kaip du vandens lašai panašus į žemėje nufotografuotus neatpažintus skraidančius objektus. Visiškai įmanoma, kad kaip tik toks aparatas minimas egiptiečių, šumerų, kiniečių, inkų, majų ir actekų rašytiniuose šaltiniuose bei legandose. Nors tai skamba labai mistiškai, bet niekas to iki šiol kategoriškai to nepaneigė.

Buvo prieita prie minties žaibą susieti su NSO. Tai Marko Stenchoffo, dirbančio BUFORA (Anglija), ir Kembridžo universiteto profesoriaus Pol Deviso hipotezės. Pabrėždami ryšį su NSO, jie įvedė terminą "nestacionarus atmosferos fenomenas". Ufologai mano, kad didelės kamuolinio žaibo formos gali būti ir NSO. Kai kada šie žaibai gali pakenkti, o kai kada prie jo gali net prisiliesti. Trys Rusijos mokslų akademijos mokslininkai tyrė 1300 stebėtų žaibų ir nustatė, kad 92 proc. kamuolinio žaibo trukmė mažesnė nei 100 sek., 28 proc. būna baltos spalvos. Rečiausi žalios spalvos žaibai.

Anomalių reiškinių tyrimas padeda ne tiek ieškoti nežemiškojo proto, kiek kurti naujausias karines technologijas. Amerikiečiai ilgiau už mus dirbo – jie ir grietinėlę nusigriebė. Jau 1954 m. rugpjūčio mėn. JAV karinės oro pajėgos gavo instrukciją 200-2: stebėti ir kaupti pranešimus apie NSO. Nuo 1974 metų JAV veikia anomalių reiškinių ir NSO mokslo tiriamasis centras, turintis specialią antžeminę stotį. Rezultatai akivaizdūs. JAV jau sukūrė superginklą. 1997 m. Aliaskoje ėmė veikti radioelektroninė stotis NAARP, turinti nepaprastai galingą spinduliavimo sistemą. Įsivaizduojate: 180 antenų 13 hektarų plote. Pentagonas tvirtina, kad tai mokslo tiriamoji stotis. Tačiau civiliai mokslininkai į ją neįleidžiami, yra įrodymų, kad tai galingas ginklas, kurio panaudojimo pasekmių net patys kūrėjai neįsivaizduoja. Nes dar nepanaudojo jo visu pajėgumu. Būkštaujama. Įsivaizduokite: įrenginio galingumas – trys su puse milijono vatų. Antenos leidžia sufokusuoti trumpabangį spinduliavimą jonosferoje ir ją įkaitinti iki aukštos temperatūros plazmos. Joje lengvai ištirps raketos, paleistos iš Rusijos teritorijos į JAV. Tuo pačiu sutriks radijo ryšys milžiniškoje teritorijoje.

Pranešimų apie „skraidančias lėkštes" gimtadieniu reikia laikyti 1944 gruodžio 14 dieną, kai Roiter agentūra pranešė apie „skraidančią lėkšę" matyta virš Vokietijos... Galima manyti, kad buvo pasakojama apie vieną iš daugelio, Vokietijoje jau pagamintų ir naudotų, taip vadinamų skraidančių skritulų. Pirmasis „skraidančios lėkštės" modelis Vokietijoje buvo pagamintas dar prieš 1924 metus. Tai buvo pirmas skridimui skirtas skritulys, kuris varomajai jėgai naudojo gravitaciją. Sisteminga „skraidančių lėkščių" gamyba Vokietijoje prasidėjo tuoj po to, kai 1934 birželio mėnesį Hitleris susitiko su V. Šaubergeriu (Viktor Schauberger). Isoterinių pažiūrių mokslininkas V. Šaubergeris jau ne vienus metus ekspermentavo su vidinės (Implosion) energijos varikliais.

Tuo labiau, kad geometrija yra tiesiog neatsiejama nuo erdvių, bet kiek kitaip, nei mes įpratę manyti. Prie geometrijos prijungus Vavilovo nupasakota optiką, galima pamatyti visai kitokį pasaulio vaizdą! Kad pamačiau, tai ir jums paporinsiu apie tas erdves, kurios gali būti vadinamos „nepakenčiama aplinką“. Pasakosiu be didelių įrodymų, nes vaizdingai papaskoti sudėtingus fizikinius reiškinius, jau vien todėl, kad fiszikiniai reiškiniai grindžiami vien susitarimais, yra per daug neįvaizdingas dalykas.