Danguje matomi objektai ir reiškiniai, kurių pasirodymo nepavyksta paaiškinti žinomais gamtos ir technikos objektais ir reiškiniais. Dažnai siejami su kitų civilizacijų erdvėlaiviais. Daugiausia matomi mažai kvalifikuotų stebėtojų. Yra daug liudininkų, neva mačiusių NSO ir ufonautus iš arti ir turėjusių su jais kalbinių ir fizinių kontaktų. Ufonautika laikoma pseudomokslu.
Etnokosmologijos terminas atsirado todėl, kad mūsų darbas prasidėjo nuo mūsų protėvių kosmologinio pasaulio modelio (o tai ir būtų etnokosmologinis modelis) fragmentų rinkimo mūsų kultūrinio paveldo sluoksniuose. Etnokosmologijos sąvoka gimė čia, ant Kaldinių kalvų Molėtų krašte, Astronomijos observatorijoje. Mano bičiuliai Libertas Klimka ir Juozas Algimantas Krikštopaitis sukrovė etnokosmologijos idėjų dvasinį kraitį ant Kaldinių kalno. Astronomijos observatorijoje kasmet į baigiamąją konferenciją rinkdavosi Lietuvos mokslo istorikai, rengėme seminarus ir plenerus dailininkams. Ilgomis bemiegėmis naktimis pokalbiuose ir diskusijose ryškėjo etnokosmologijos prasmė ir būtinybė.
Visų pirma mūsų draugai ateiviai gali keliauti kosminiais laivais ir mus aplankyti. Tai būtu geriausias bendravimo metodas – veidas į veidą. Gaila, bet nepaisant visų Rosvelų, žmonių pagrobimų ir bendravimų, nėra nei vieno mokslinio įrodymo, kad ateiviai kada nors lankėsi mūsų planetoje. Nei vieno. Energijos kiekis ir laiko tarpas reikalingas keliauti tarp žvaigždžių yra toks didelis, kad reikalingas labiau “ekonomiškas” būdas. Atlikę paprastus paskaičiavimus, mes įsitikinsime, kad net jei kas ir išrastu kosminį laivą su efektyviausių varikliu (Start Trek’o fanai bus pamaloninti žinodami, kad tai materijos ir antimaterijos sąveika), tai kelionė pirmyn ir atgal iki artimiausios žvaigždės Kentauro alfos tuktų 20 metų, o reikalingos energijos užtektu apšviesti ir šildyti milijoną namų trisdešimt milijonų metų. ir šioje kelionėje galėtu dalyvauti tik keletas žmonių keleiviais. Tai nėra ekonomiškas būdas bendrauti nes šių dienų kainomis energijos sąnaudos kainuotu virš $30 kvadrilijonų (1015) . Ar galite įsivaizduoti nežemišką visuomenę skiriančią tokį kiekį resursų, kad nusiųstu keletą savo atstovų draugiškam vizitui? Žinoma, jie galėtu pasiųsti tūkstančius lengvų palydovų, skelbiančių apie jų egzistavimą ir siunčiančių surinktą medžiagą atgal, bet tai vis tiek labai brangu laiko ir resursų atžvilgiu. Net jei męs norėtumėme tikėti erdvės iškreipimais, laiko duobėmis ir kitais mokslinės fantastikos stebuklais jie taip ir liks fantastika.
Kokio tipo signalą męs turime tikėtis? Ko turime ieškoti? Yra dvi galimybės. Arba kita civilizacija specialiai siunčia signalus, norėdama patraukti mūsų dėmesį, arba kaip męs, užsiima savo reikalais ir kai kurie iš signalų “prasiveržia” į išorinį kosmosą. Žemė pati to nenorėdama transliuoja labai daug informacijos. Mūsų radijo ir televizijos siųstuvai labai galingi. Mūsų kariniai radarai dar stipresni. Męs transliuojame jau beveik 50 metų, taigi mūsų signalai yra už maždaug 50 šviesmečių. Nelabai toli, bet męs vis dar kūdikiai technologijoje. Atrodo, mums reiktu ieškoti tokio pasiklydusio signalo ir tuo pačiu tikėtis priimti visus mums specialiai siųstus pranešimus.
Didžiausias pasaulyje radijo teleskopas, taip pat naudojamas ir SETI yra Arecibo Radijo Teleskopas, Puerto Riko šiaurės vakaruose. Teleskopo lėkštė, turinti 305 metrus skersmens yra išdėstyta karstinėje įduboje. Kad geriau įsivaizduotumėte šio disko dydį, pagalvokite, kad reiktu 10 milijardų avyžinių dribsnių norint užpildyti diską iki kraštų. Vis dar sunku įsivaizduoti? Šio disko plotis yra daugiau nei 20 akrų ar 26 futbolo aikštelės! Diskas atspindi ir koncentruoja silpnus radijo signalus į priimančią anteną esančią 125 metrų aukštyje. Kadangi diskas yra fiksuotas ir negali judėti, priimančios antenos yra sumontuotos ant išlenkto laikiklio, galinčio stebėti objektus nutolusius nuo zenito iki 20 laipsnių. Šie laikikliai savo ruožtu pastatytas ant bėgių, įgalinančių antenas stebėti dangumi judančius objektus. Šios dvi judėjimo galimybės suteikia antenai galimybę stebėti didelę dangaus dalį.
Įsivaizduokite žmogų su garsiu švilpuku stovinčiu didelėje, triukšmingoje minioje. Švilpukas turi labai specifinį garsą ar toną. Jei jūs naudotumėtės savo ausimis, kurios gaudo garsus plačiame diapazone, minios garsai užgožtu švilpimą. Iš kitos pusės kas jei jūsų ausys būtų nustatytos priimti tik švilpuko tono garsus? Didžioji dalis minios triukšmo taip ir liktu neišgirsta, nes jos garsai nepakliūną į švilpuko dažnį, kuriam jūs esate nusistatęs. Bet švilpukas skambėtu garsiai ir aiškiai. Tuo pačiu metodu SETI@home klausosi gaudybę tiksliai nustatytų dažnių kuris išsiskiria iš aplinkinio triukšmo.Su jūsų pagalba, SETI@home atlieka pačią detaliausią ir tiksliausią paiešką. kokia kada nors tik buvo atliekama. Jūsų kompiuteris “klausysis” dangaus signalų kurių plotis tik 0.07 Hz.
Kas atsitiks jei paieška bus sėkminga? Kas jei nežemiškas signalas bus surastas? SETI bendruomenė yra susitarusi dėl “Principų deklaracijos” kuri numato kaip bus pranešta, jei nežemiškas signalas bus atrastas. Visų pirma, atradėjas turi visais įmanomais būdais patikrinti ar signalas yra tikrai nežemiškas. Tada atradėjas praneš kitiems specialistams, kad gautu nepriklausomą atradimo patvirtinimą. Jei ir šis testas bus išlaikytas, išradėjas naujieną viešai paskelbs moksliniam pasauliui, JTO generaliniam sekretoriui ir visuomenei. Visi surinkti duomenis bus viešai prieinami ir galės būti tiriami mokslininkų. Kaip matote, nepaisant visų “konspiracijos teorijų” nebus bandymų nuslėpti duomenis ar nepranešti visuomenei.
Didžiosios Britanijos vyriausybė žada paskelbti turimus duomenis apie šalyje stebėtus neatpažintus skaidančius objektus (NSO), taip daroma šiek tiek keičiant informacijos laisvės įstatymus.
Vienas iš skelbti žadamų dokumentų yra “Rendleshemo byla” (“Rendlesham File”), kuriame esama žinių apie keistus dalykus, stebėtus 1980 metais Rendleshemo miške, Rytų Anglijos Safolko grafystėje. Lig šiol tik 20 visuomenės atstovų yra matę šią bylą. Pasak tikinčių NSO buvimu, liudytojai, tarp kurių buvo ir keli greta esančios karinės bazės amerikiečių karininkai, matė, kaip miške dvi naktis iš eilės leidosi akinančiai šviesus erdvėlaivis.
Knyga “sukonstruota” labai įdomiai: perskaitęs pirmąją pusę neabejotinai patiki: buvo, buvo tie ateiviai Žemėje! Tai jie pastatė Egipto piramides, Velykų salų skulptūras, gal net atitempė Mėnulį, jie pavaizduoti Afrikos dykumose ir dogu statulėlėse… O perskaitęs antrą dalį lieki it musę kandęs: dauguma šių hipotezių “sudirbama” gana paprastais mokslinais argumentais, pasitelkiant vadinamąjį “Okamo skustuvo” metodą. Vis dėlto, perskaitęs šią knygą jautiesi smarkiai praturtėjęs ir “apsišarvavęs”: tavęs jau nebegali apdumti laikraštininkai, spausdinantys JAV II pasaulinio karo oro pajėgų lėktuvų nuotraukas Mėnulio krateriuose, Marso sfinksus, Naskos aerodromus. Kaip rašė C. Sagan apie mokslą ir pseudo-mokslą: “Ir vis dėlto, tikrame moksle yra tiek daug ne mažiau stebinančių, dar paslaptingesnių dalykų, dar įdomesnių intelektinių iššūkių – taip pat ir dalykų, daug artimesnių tiesai”.
Viena naujausių ir tobuliausių JAV skraidančių ”lėkščių” ”Syper” (Cypher) nesukėlė jokių sensacijų, nes ten, kur ji skraido, žmonėms paaiškinama, kad ji yra žmonių sukurta. Ją pagamino Sikorskio firma Stratforde (Konektikuto valstija). Ji yra 2 m skersmens, varoma dviejų rotorių, esančių vienas virš kito ir besisukančių priešingomis kryptimis. Rotoriai yra paslėpti po fiuzeliažu, todėl ”lėkštė” gali atsitrenkti į medžių šakas, namus ar kitus objektus be jokių pasekmių. 110 kg aparatas gali išbūti ore 2 val. 30 min., jis patikimai valdomas radijo bangomis. Mažytis varikliukas išvysto 52 arklio jėgų galią. Aprūpintas videokameromis, aparatas žvalgo pavojingas ir žmogui sunkiai prieinamas vietas. Kariškiai ”lėkštę” gali naudoti priešo žvalgybai miestų gatvėse, ji gali įskristi net į kiemus, gali skristi greitai ir lėtai, aukštai ir žemai. Neabejotina, kad ir mūsų rytinis kaimynas kuria panašias ”lėkštes” ir kariškiai su šypsena dirgina naivių žmonių vaizduotę.