Gunaras Kakaras

”Mana mintis – žvaigždžių slapties troškimas”.
Jurgis Baltrušaitis

Dangus. Kosmosas. Paslapčių ir nežinomybės pasaulis. Begalybė ir amžinybė. Visuma, Visata ir mes – fantastiškai mažytė tos visumos dalelė.

Kasdienybė mus atriboja nuo Visatos. Mums atrodo, kad tai tik tolimas kosminis pasaulis, žvaigždžių akimis abejingai į Žemę žiūrintis. Bet taip nėra. Mes negalime atsiriboti, pasislėpti nuo Visatos. Kiekvieną akimirką esame joje, jos įtakoje, jos poveikyje, jos vyksme.

Žemės paviršius plokščias ir dvimatis, išvaikščiotas, išmatuotas, baigtinis. Dangus ir Visata – begaliniai, daugiamačiai, neaprėpiami, nepaliesti.

Dangų ir Žemę jungia mitologinis Pasaulio medis. Šaknys giliai žemėse, šakose – visa kas gyva, o viršūnė danguje, dausose, žvaigždžių ir dievų pasaulyje. Pasaulio medis – tai tvirta, pastovi fizinė Žemės ir Dangaus jungtis. Bet yra ir dvasinė jungtis – paukščiai. Tai Paukščių Taku į dausas paukščių pavidalais lekiančios vėlės. Tai mūsų maldos, vargai ir džiaugsmai paukščiais į dievų pasaulį pakyla. Ir laukiame, kada jie, paukščiai, ant savo sparnų iš Dangaus atneš dievų lemties ženklus.

Ir aukštaitiškos trobos lango puošybos lentutė. Viršuje vandenų simbolika – laužyta linija – troba šaukiasi Dangaus vandenų – lietaus ir rasos. Dangaus vandenų – iš žvaigždžių pasaulio. O jie, tie Dangaus vandenys, Dangaus pienas pakimba virš laukų, kaip Marijos Gimbutienės sugrąžintos kosminės deivės krūtys, kurios maitina mus ir mūsų vaikus, medžius ir pievų žoles. Maitina mūsų tautos istoriją, mūsų ateitį.

Ir visa tai – tik vienoje lentutėje virš lango! O ant lietuviškų verpsčių kosmologiniais simboliais pavaizduotas visas pasaulis. Pagoniškos akmeninės Saulės – viena su ugnies ženklu, kita su krikščionišku kryžiumi – dviejų didžiųjų Lietuvos religijų sankirta, persiklojimas, tęstinumas.

Tai keli eksponatai ir emociniai fragmentai iš Lietuvos etnokosmologijos muziejaus. Pirma ekspozicinės galerijos pakopa. Etnokosmologinio pastatų komplekso požeminė galerija, septyniomis pakopomis, tarsi lietuviško Pasaulio medžio šaknimis, kyla į kalną, kur dviem bokštais į dangų remiasi.

Kaldinių kalnas, arčiausiai žvaigždžių esantis…

1969-aisiais pralenkėme amerikiečius. Liepos mėnesį ”Apolonas-11” nusileido Mėnulyje, o aš su dviem kolegomis jau balandžio mėnesį šv. Velykų sekmadienį pirmą kartą pakilom į Molėtų krašto Kaldinių kalvų viršūnes. Aštuonerius metus trukę ieškojimai baigėsi.

Montavome teleskopus, džiaugėmės atokiomis Kulionių kaimo apylinkėmis, gražia ir švaria gamta. Tačiau ši vieta buvo reikalinga ne vien mums. Augo lankytojų srautas. Žmonės važiuodavo prie vienintelio kalno Lietuvoje, arčiausiai žvaigždžių esančio. Daugelis norėjo pamatyti tikrą teleskopą, pažiūrėti pro jį į kosminės nakties gelmę.

Taip, tai nepakartojamas įspūdis, kai juodoje Visatos bedugnėje matai žėrintį brangakmenį – kamuolinį žvaigždžių spiečių Heraklio žvaigždyne, kur prieš tavo akis milijonas žvaigždžių, milijonas kitų saulių. O kiek ten planetų? Kurios iš jų gyvenamos?

Į šį Heraklio spiečių šviesos greičiu lekia Žemės radiograma: ”Mes esame, mes čia, prie Saulės! O Jūs? Atsiliepkite! Vardan didžiosios Proto egzistencijos prasmės! Atsiliepkite, mes laukiame!”

Ne, radiogramoje ne šie emocionalūs žodžiai, tačiau prasmė ta pati. Jeigu bus atsakymas, laukti teks ilgai – 48 tūkstančius metų. O gal yra kitos galimybės pamatyti, išgirsti? Ir vėl teleskopo akimi žvelgiame į Visatos nakties praeitį.

Ekskursijos ir lankytojų grupės važiavo į Kaldinių observatoriją. Nakties dangus buvo reikalingas žemdirbiams, aktoriams, moksleiviams. Astronomijos observatorija negalėjo išlikti uždara moksline zona.

Etnokosmologijos idėja pleveno ore. Observatorijos aplinką tvarkėme taip, kad ji harmonizuotų su ta pakylėta dvasine nuotaika, su tuo paslapties, nežinomybės ir pagarbos dvelksmu, kurį jauti žvelgdamas į tolimus žvaigždžių pasaulius.

Su žinomu Lietuvos vitražistu Broniumi Bružu kūrėme vitražus observatorijos salei. Idėjos ir simboliai, spalvų ir kompozicijos magija… Geri radosi vitražai. Aštuoni skirtingi langai į Visatą. Aštuoni skirtingi ryšio kanalai su Kosminiu pasauliu. Pirmas etnokosmologinių vizijų įsikūnijimas.

Kas Žemę ir Dangų sieja?

Kas gi mus iš tiesų sieja su Dangumi, Kosmosu, Visata? Kokie tie saitai?

Pirmiausia moksliniai-pažintiniai: astronomija, astrofizika, kosmologija. Noras ir pastangos pažinti, suprasti aplinkinį pasaulį.

Toliau – kosmonautika, aeronautika – brutaliausias XX amžiaus išugdytas saitas su Kosmosu – pasiekti, pačiupinėti, pažinti ir, kur tik galima, gauti naudos – kosminė energetika, kosminė pramonė, o tolimoje ateityje gal ir nauji gyvenami arealai – Žemės kosminės kolonijos.

Visiems mums pažįstami emociniai saitai, prasidedantys nuostabos jausmu žvelgiant į žvaigždžių gelmes ir išaugantys iki Baltrušaičio ar Maironio eilių, pagaliau iki Čiurlionio sonatų.

Dvasiniai saitai – visos pasaulio religijos. Amžinasis ieškojimas dvasinio saito su aukštesne substancija. Šis saitas daugumos žmonių gyvenimo prasmės būtinasis, o dažnai ir svarbiausiasis komponentas.

Futurologiniai saitai. Visata kaip Biliūno stiklo kalnas. Mes viršūnėje – dabartyje, o šlaitais žemyn – tolyn į Visatą ir gilyn į praeitį. Į šimtais, tūkstančiais ir net milijardais metų matuojamą praeitį. Į tolimą laike, bet realiai apčiuopiamą ir matomą teleskopais praeitį. Tai baigtinio šviesos greičio vakuume išdava. O ateitis?

Kad ir kaip keista: bet tik į praeitį nugrimzdusi Visata gali suteikti mums informacijos apie ateitį. Apie pačią tolimiausią ir reikšmingiausią mums ateitį – apie Žemės civilizacijos ateities galimybes.

Galingiausiais pasaulio kompiuteriais modeliuojami socialinės evoliucijos procesai yra prasmingi tik kelių dešimčių metų ateičiai. Pražvelgti tūkstantmečių miglas mes nepajėgūs.

Tačiau yra reali galimybė – kontaktai su kitomis nežemiškomis civilizacijomis. Ta kitų proto salų sukaupta patirtis galėtų suteikti prasmės mūsų amžiniesiems klausimams: Kas mes esame? Kur mes einame? Apie žmonijos ateities galimybes ir alternatyvas mes juk nežinome nieko. Žinoma, turiu galvoje tūkstančių ir milijonų metų ateitį.

Štai kodėl kitų civilizacijų sukauptoje patirties informacijoje gali išryškėti mūsų Žemės civilizacijos ateities galimybės.

Dažnai kalbame apie kosminio pasaulio įtaką mums. Vargu ar galime ta įtaka abejoti – mes su savo Žeme tik menkutis aguonos grūdelis Visatos okeane. Ir to okeano bangos siūbuoja ir neša mus pagal savo vidinius dėsnius, kurių tik labai mažą dalį esame apčiuopę. Kokią lemtį Žemei ir kiekvienam mūsų skiria Megapasaulių grėsminga tyla, ramybė ir šėlsmas?

Iš čia ontologinis saitas. Amžinasis gyvenimo prasmės klausimas. Šis klausimas Visatos erdvėlaikiuose aidi dar įspūdingiau. Kokia žmonijos, o apibendrinant – kosminio Proto egzistavimo prasmė šioje Visatoje ir šiame laike.

Ir pagaliau mūsų etniniai saitai su Visata, atsispindintys verpsčių saulutėse, dainose ir pasakose, koplytstulpių kosmologinėje sąrangoje, velykinio kiaušinio, kaip pasaulio pradžios, simbolikoje.

Aštuonios saitų klasės. Tas magiškas Ožiaragio skaičius aštuoni. Aštuoni etnokosmologiniai langai į Visatą observatorijos salėje…

Lietuvos etnokosmologijos muziejus

Lietuvos etnokosmologijos muziejus – tai galimybė vienu laiku ir vienoje vietoje kultūriniu, moksliniu ir švietėjišku aspektu pažvelgti į tuos žinojimo trupinius, kuriuos įvairiose istorinėse epochose surinkome skirtingomis priemonėmis ir skirtingais metodais – tikėjimu, nuojauta, teleskopu, raketa, kompiuteriu, teptuku ar plunksna, susiduriant su NSO objektais, išgyvenant didingos nuostabos jausmą ar lyrinį susižavėjimą, skaičiuojant horoskopus ar Mėnulio įtaką augalų derlingumui.

Etnokosmologija – tai tų saitų su Visata visuma. Vien tik etnine jos nepavadinsi. Tai visų mūsų, visų Žemės žmonių saitas su Kosminiu pasauliu.

Etnokosmologijos terminas atsirado todėl, kad mūsų darbas prasidėjo nuo mūsų protėvių kosmologinio pasaulio modelio (o tai ir būtų etnokosmologinis modelis) fragmentų rinkimo mūsų kultūrinio paveldo sluoksniuose.

Etnokosmologijos sąvoka gimė čia, ant Kaldinių kalvų Molėtų krašte, Astronomijos observatorijoje. Mano bičiuliai Libertas Klimka ir Juozas Algimantas Krikštopaitis sukrovė etnokosmologijos idėjų dvasinį kraitį ant Kaldinių kalno. Astronomijos observatorijoje kasmet į baigiamąją konferenciją rinkdavosi Lietuvos mokslo istorikai, rengėme seminarus ir plenerus dailininkams. Ilgomis bemiegėmis naktimis pokalbiuose ir diskusijose ryškėjo etnokosmologijos prasmė ir būtinybė.

Man liko smulkmenos – gauti pinigų projektui ir statyboms.

Tiesa, vienam įtikinti Fizikos institutą, Mokslų akademiją ir tuometinį Plano komitetą buvo nelengva.

Pasirodė pirmasis straipsnis apie etnokosmologiją (”Literatūra ir menas”, 1989 10 14, Nr.42). Gražiais atsiliepimais jį parėmė Romualdas Grigas, Giedrius Kuprevičius, Romualdas Ozolas, Krescencijus Stoškus. Esu dėkingas visiems čia paminėtiems, ne tik kaip buvusiems Etnokosmologijos centro krikštatėviams, bet ir kaip išlikusiems mūsų muziejaus rėmėjais iki šiol, o Libertas Klimka – jau seniai mūsų muziejaus mokslinis vadovas.

O paskui mūsų muziejų ėmėsi globoti Kultūros ministerija. Padaryta daug, bet visko padaryti ”turtingiausia” ministerija Lietuvoje galimybių, deja, neturi.

Visatos pažinimas, kad ir kokie būtų sukaupti mūsų žinojimo turtai, tebelieka labai fragmentiškas. Nors išskyrėme aštuonias saitų su Visata kategorijas, tačiau tie saitų langai toli gražu nepadengia visos mūsų informacinės ir energetinės sąlyčio erdvės su Visata.

Todėl tuos saito fragmentus reikia pateikti kuo tolerantiškiau. Tik tolerancija leidžia vienodai žvelgti į astronomijos ir astrologijos, mokslinės kosmologijos ir religinės kosmologijos, mokslinės fantastikos, meno ir etninę simboliką.

Be tolerancijos mes iškart pulsime vertinti. O vertinsime, remdamiesi savo išsilavinimu, pasaulėžiūra ir tariamai objektyviausiu XX amžiaus pabaigos požiūriu – moksline logika.

Žinoma, atėjusiam į mūsų ekspoziciją lankytojui sunku išvengti vertinimo. Vertinimo išvengti turi pati muziejinė ekspozicija – mes tiesiog pateikiame visų žmogaus saitų su Visata svarbiausius rezultatus.

Tokia ekspozicija teikia lankytojams labai daug informacijos. Dažnai netikėtos, nežinomos, nepaliestos. Bet net tokia ekspozicija negali duoti atsakymų į fundamentalius būties, pažinimo ir tikėjimo klausimus. Atsakymų reikia ieškoti pačiam. Todėl vienas mūsų tikslų – inspiruoti individualius pasaulėžiūrinius ieškojimus. Jeigu lankytojas išeina ne su atsakymais, o su naujais klausimais – tai gerai. Klausimai yra kur kas svarbiau už atsakymus. Atsakymus gali rasti, gali išmokti, o klausimas turi gimti tavyje – iki klausimo reikia išaugti. Žmogus ne atsakymais, o klausimais turtingesnis.

Lankytojas, susipažinęs su Visatos panorama, pažiūrėjęs kosminių skaidrių ir videomedžiagos, kyla į dangų – liftu į bokšto viršūnę. Dienos metu netikėtu grožiu atsiveria mūsų krašto panorama. Daugelis lankytojų džiaugiasi, kad dar ne viską sukultūrinom, numelioravom, kad dar turim tą pirmapradės gamtos harmoniją. O aš džiaugiuosi, kad mumyse dar gyvas tos harmonijos poreikis, ta Daukanto laikų Lietuvos nostalgija. Iš mūsų bokšto, tarsi iš paukščio skrydžio, matai su horizontu susiliejančią banguotą ir neramią Labanoro girią, išdubėtą Česlovo Kudabos dubakloniais, ežerais, ežerėliais.

Teleskopas visai Lietuvai

Jau keleri metai priimame ekskursijas su plačia dienine programa, o giedromis naktimis atsiveria kupolas ir amžinasis dangus tampa ekspozicijos tąsa. Tokiomis naktimis pas mus važiuoja tie, kurie savo akimis pro teleskopą nori pamatyti Saturną ar Andromedos ūką.

Naująjį Kasagreno-Šmidto sistemos teleskopą-reflektorių, gamintą Kalifornijoje, paleidome į darbą pernai rudenį. Teleskopo kompiuterinėje atmintyje 64 tūkstančiai objektų, kuriuos jis pats suranda danguje. Didelė kolekcija labai kokybiškų okuliarų leidžia pasirinkti didinimą nuo 100 iki 900 kartų. Pro teleskopą galima ne tik žiūrėti, bet ir fotografuoti, o su moderniu priimtuvu CCD kamera galima skaitmeniškai į kompiuterio atmintį užrašyti spalvotus dangaus objektų vaizdus.

Šis teleskopas – tai tikrai graži Lietuvos-Italijos fondo (buvęs fondo prezidentas Povilas Gylys) dovana visai Lietuvai. Prie įėjimo į teleskopo kupolą taip ir užrašyta: ”Teleskopas – visai Lietuvai”.

Kas norite atvažiuoti, iš anksto paskambinkite tel. (8-230) 4 54 24, nes lankytojų labai daug.

Etnokosmologijos ateitis

Mūsų muziejus toli gražu nėra to lygio, kurio siekiame. Reikia lėšų remontui – muziejaus patalpose žiemą tik 5-7 laipsniai šilumos, o atšilus orams – labai drėgna, net 70-80 procentų. Ekspozicijų galerijos ir salės architektūrinės erdvės originalios ir įspūdingos, tačiau nėra jokio interjero.

Gražiai bendradarbiaujame su Dailės akademija. Profesorius Tadas Baginskas su jaunais dizaineriais yra parengęs labai prasmingo interjero projektą. Deja, nėra pinigų jam įgyvendinti.

Reikalingas servisas lankytojams – nuo paprasčiausios kavinukės iki specializuoto viešbučio. Čia puiki erdvė privačiai iniciatyvai. Gal tik mūsų verslininkai dar nepajuto intelektualesnio turizmo perspektyvų.

Etnokosmologija – tai XXI amžiaus žmogaus būties komponentas – humanizuotas vertikalusis saitas, jungiantis visas XX amžiuje pragmatiškai išskaidytas mūsų sąsajas su Visata, su mūsų tikraisiais Gyvybės ir Proto namais. Čia tinka paminėti Stanislavo Lemo žodžius: ”Neįsivaizduoju pilnaverčio XX amžiaus antrosios pusės žmogaus, kuris nors retkarčiais nesusimąstytų apie kitas protaujančias būtybes, kurių bendrijai ir mes priklausome”.

Tačiau Lietuvos etnokosmologijos muziejus turi dvi dideles vertybes: aiškią savo esmės koncepciją bei ateities perspektyvą ir labai gausų, ir vis tebeaugantį lankytojų srautą. Lankytojų, kuriuos vilioja ne tik egzotika, bet giluminės būties ir Visatos esmės.

Lietuvos etnokosmologijos muziejus – pirmas tokio pobūdžio muziejus pasaulyje. Jo veikla ir tikslai išaugo iki fundamentalios XX amžiaus problemos – negailestingo išsiskaidymo ir atsiribojimo tarp mokslo ir religijos, tarp materializmo ir idealizmo, tarp žmogaus pragmatinių ir dvasinių siekių, tarp filosofijos ir meno, tarp mitologijos ir tikrovės, pagaliau tarp skirtingų religinių konfesijų. Pastarasis atsiribojimas pats primityviausias ir barbariškiausias – skirtingų religinių konfesijų konfliktai dar sprendžiami ginklu, dar tebesilieja kraujas dėl to, kad su Dievu kalbama kita kalba – kitos religijos apeigomis ir tradicijomis.

Etnokosmologijos muziejus siekia neišvengiamai būtino – tolerancijos būti greta: mokslui ir religijai, skirtingoms religinėms konfesijoms, astronomijai ir astrologijai, kosmologijai ir filosofijai, fantastikai ir menui – visiems mūsų saitams su Kosminiu pasauliu – emociniams, etniniams, dvasiniams ir pažintiniams – be pastangų įrodinėti savo pranašumą – tik tolerantiškai būti greta.

Etnokosmologijos muziejus tampa unikaliu kultūros centru Lietuvoje, kur mokslinis Kosmoso pažinimas, filosofinė Visatos begalybė, dievų pasaulis – Dangus, Čiurlionio kosmojauta ir nežemiško proto paieškos leidžia kiekvienam pajusti mus supančio pasaulio harmonijos, paslapties ir nežinomybės dvelksmą.

Tačiau, kad ir koks būtum puikus ir nepakartojamas, jeigu kvieti svečius į namus, turi apsirengti padoresniu drabužiu, pasišluoti gryčią, sutvarkyti kiemą ir svečiams arbatos išvirti.

Lietuvos etnokosmologijos muziejus laukia, kada jį atras Vyriausybė, Prezidentūra ar Lietuvos tūkstantmečio komitetas. Tai neišvengiama, nes Lietuva mus jau surado.

Views All Time
Views All Time
2253
Views Today
Views Today
1
0 0